Pogimdyvinę depresiją patyrusi rašytoja, sąmoningos tėvystės mentorė ir projekto bei knygos „Svajonių kūrėjas“ autorė Kristina Busilaitė teigia, kad motinystė reikalauja ne tik fizinės, bet ir emocinės stiprybės, kurią turėtų mokytis išsiugdyti kiekviena moteris.
„Turi būti kalbama, kad ir esant motinai moteris turi gilintis į tai, kas ji pati yra. Aš dabar galvoju, kad jei būčiau žinojusi apie tai, galbūt ir kitaip būčiau santykius kūrusi, kitaip besiruošusi motinystei.
Moteriai turi būti duotas pagrindas į tai, kad turime rūpintis savo saviverte, pasitikėti savimi. Aš pati iš motinystės turėjau labai daug lūkesčių, ir manau, kad ta pogimdyvinė depresija, kurią pati patyriau, kilo iš dalies dėl tų lūkesčių.
Tikėjausi, kad kai tapsiu mama – viskas išsispręs mano gyvenime. Aš tada tapsiu laiminga, aš visiems įrodysiu, kokia aš esu šauni, nuostabi ir visiems parodysiu, kad aš galiu būti gera mama. Bet taip nebuvo“, –sako ji.
Dar vis kuriamas mamos įvaizdis
Moteris pastebi, kad aplinkui visur kuriamas tobulos mamos vaizdas, kuris kiekvienai mamai gali sukelti daugiau neužtikrintumo savimi. Anot jos, tas kuriamas įvaizdis moterį gali nuvesti į neviltį.
„Anksčiau būdavo knygos su pavadinimais „Tobula mama“, kuriose būdavo aprašoma, kaip taisyklingai tą kūdikį prižiūrėti – kaip migdyti, kaip prižiūrėti. Visas akcentas buvo telkiamas į vaikelį ir kaip būti tobula mama.
Dabar kas yra dar blogiau, kad moterys nesigilina į save, bet ir kad įninka į socialinius tinklus ir mato tą tobulų mamų paveikslą – kaip viskas gražu, koks vaikelis švarus, gražus ir kaip viskas tobula.
Atrodo, kad jos tobulai viską daro ir niekada nepavargsta. Ir net psichologiškai stiprias mamas tokie vaizdai gali sužlugdyti. Manau reikia nepamiršti ir to, kad mamoms reikia gilintis į save“, – pastebi K. Busilaitė.
Nežinomybė sukėlė šoką
Gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė sako, kad gimdymas – milžiniškas šokas moters organizmui. Nerimas, liūdesys bei neužtikrintumas apninka dažną moterį, tačiau atkreipti dėmesį į tai reikėtų tada, kai tokia būsena laikosi ilgą laiką.
„Reikėtų atkreipti dėmesį, jei moteris darosi pernelyg jautri ir dažnai verkia. Jei tai tęsiasi ištisai, o ne tik porą dienų, tada reikėtų sunerimti. Jei ji nenori valgyti ar nustoja valgyti, jei sutrinka miegas, aišku, tai sunku pastebėti, nes vos tik atsivežus naujagimį retai kada motina giliai miega.
Taip pat jei ji pradeda išsakyti mintis, kad ji nieko nenori, ji nemato jokios prasmės, kad liūdna, niekas nedžiugina turėtų įsijungti visos pavojaus lemputės.
Iš esmės reikėtų sunerimti dėl visų simptomų, būdingų depresijai. Jei tokia būsena trunka ilgiau nei savaitę, reikėtų atidžiau pasižiūrėti kas atsitiko“, – teigia specialistė.
Ji atkreipia dėmesį, kad mamos depresija – itin sunki būsena, kuri gali turėti įtakos ne tik pačiai moteriai, bet ir santykiams su aplinkiniais.
„Depresija yra sunki būsena, ir net lengva depresija gali sutrikdyti kasdienį funkcionavimą. Jei esant sunkiai depresijai motina jau nepajėgia rūpintis savo vaiku (ir savimi, beje), tai jau ir lengvos depresijos atveju stebimas greitas išsekimas, džiaugsmo, norų nebuvimas.
Naujagimis, vėliau kūdikis mato liūdną savo motinos veidą, jaučia jos kūno raumenų įsitempimą. Taigi, tai gali paveikti ankstyvą vaiko ir motinos ryšį. Atskirai galima būtų kalbėti apie depresijas su psichoze, nes dėl atsiradusių haliucinacijų ar kliedesių moteris gali būti pavojinga sau ir savo vaikui“, – kalba psichiatrė R. Mazaliauskienė.
Pogimdyvinę depresiją savo kailiu patyrusi Kristina prisimena, kad dėl nežinomybės ir šoko po gimdymo ji pasimetė ir paniro į keistą būseną, iš kurios išlipti buvo labai sunku. Prisitaikyti prie staigaus pokyčio gyvenime jai buvo tikras iššūkis.
„Atrodė, kad visiškai transformavausi ir nežinojau ko galiu laukti iš gyvenimo, nes staiga gyvenime atsirado vaikelis ir staiga tu nebe viena buvau. Ta pati depresija ateina, kai melancholija pereina į chronišką būseną.
Aš pamenu, kad kai grįžau iš gimdymo namų man buvo šokas ir aš nesupratau, kad taip išvis gali būti - kad tokie skausmai ir uždegimai. Tokių daug nežinomųjų buvo.
Su laiku tu neišsimiegi, nepavalgai normaliai, nepailsi ir po kiek laiko supranti, kad tu sukiesi tam tikrame maratone ir tavo protas pradeda funkcionuoti į kitą pusę, nes nebegyveni tokio normalaus gyvenimo.
Man atrodo, kad būnant mama norisi aprėpti viską – ir būti gera žmona, ir taip pat tobula mama. Kartais tiesiog pamirštame paprašyti pagalbos.“
Labai svarbus ir aplinkinių palaikymas
Abi pašnekovės atkreipia dėmesį, kad mamai būtinas palaikymas iš artimųjų. Gimdymas – stresas asmenybei, moteris būna apgaubta nežinomybės, o tokiu atveju išvengti depresijos padeda palaikymas iš artimiausių žmonių.
„Po gimdymo vis vien moters organizme vyksta labai daug dalykų – stiprūs hormoniniai persitvarkymai, nes po nėštumo visiškai keičiasi moters hormoninė pusiausvyra.
Toliau labai priklauso ir gimdymas, jei jis buvo labai sunkus ar moteris labai stipriai kraujavo, o ypač pirmo vaiko gimimas moteriai yra labai didelis stresas, kadangi mama net kartais nežino, kaip tą vaiką laikyti.
Jei moteris apsupta aplinkinių palaikymo, tai jai tikrai lengviau išvengti visų šių simptomų“, – teigia psichiatrė.
Kristina Busilaitė paantrina, kad vienai mamai viską labai sunku aprėpti.
„Jei tuo metu nėra aplinkos ir šeimos, kuri palaiko, tada tikrai labai sunku. Kai dar artimieji pasako, kad kaip čia jiems buvo sunku anksčiau, o dabar labai lengva būti motina, kai iš aplinkos tau sako, kad čia viskas taip puiku, o pats tu nesijauti gerai, tai galvoje prasideda tokia tarsi vidinė kova ir pamatai, kad atsiranda tokia apatija viskam“, – sako ji.
Kalbėti dar vis gėdinga
Moteris sako, kad stereotipas, jog gimdymas yra nuostabus dalykas, mūsų visuomenėje dar gajus. Todėl moterys dėl savo nelaimingų jausmų po vaikelio gimimo dažnai smerkiamos, o dėl to kalbėti apie pogimdyvinius jausmus dar sunkiau.
„Visuomenė yra sugalvojusi kažkodėl, kad jei jau tu pagimdei, tai viskas yra laimės viršūnė ir jei tu nelaiminga, tai reiškia, kad kažkas su tavimi yra negerai.
Prisimenu, kad prieš penkerius metus kai visuomenėje pradėjo šnekėti apie pogimdyvinę depresiją ir kai išėjo mano istorija man draugės sakė neskaityti komentarų. Bet aš paskaičiau ir supratau, kad žmonės mano, kad jei tau negerai kažkas po gimdymo, tai tu esi išpuikinta, išlepinta ir su galva kažkas yra negerai.
Iš tokių reakcijų aš supratau, kad mūsų visuomenėje depresija yra gėdinga ir kad žmonės net nepasisako apie ją, nes bijo kitų reakcijų. Tai net ir baisu kalbėti apie tai.“
Išvengti pogimdyvinės depresijos reikia nieko nelaukiant. Moterys pačios turėtų save analizuoti, o aplinkiniai, anot Kristinos Busilaitės, gali padėti paprasčiausiai leidžiant laiką kartu.
„Manau, kad svarbiausia yra prevencija ir edukacija. Kad vos tik gimus vaikeliui jau ir artimieji būtų pasirengę ir galėtų pasiūlyti pačią paprasčiausią pagalbą, kurios galbūt labiausiai reikia mamai tuo metu.
Nes labiausiai žeidžia, kai net jei moteris neprašo ir neklausia, visi tiesiog subėga ir su savo patarimais, ir su savo istorijomis tiesiog pasidalinti. Kad visi žino geriau už tave. Vienareikšmiškai reikia tokio palaikymo iš artimųjų“, – dalinasi moteris.
