Brolis Vilius pasakoja, kad pradžioje, kaip ir kiekvienas jaunas ūkis, susidūrė su keletu iššūkių, o bitininkauti pradėjo visai atsitiktinai.
„Kai buvome 17-likos metų vis galvodavome kaip užsidirbti pinigų. Daug metų padėdavome ūkininkams, kol pas senelį atradome seną bičių avilį. Tik jau tada nebebuvo nei senelio, nei bičių“, – apie pradžią pasakoja Vilius.
Bitininkystės pradžia
Vyras pasakoja, kad rastą avilį parsivežė namo ir atrestauravo. Po keleto dienų pro šalį su dviračiu važiuojantis kaimynas broliams pasakė, kad medyje rado bičių spiečių. Broliai nelabai žinojo, kaip elgtis, kadangi prieš 10 metų internete buvo labai mažai informacijos apie bitininkavimą.
„Tiesiog pasiėmėm paprastą kartoninę dėžę, plunksną bitėms sušluoti ir užsidėjom tinkliuką ant galvos. Į tą dėžę bitės sukratėm, it kokius kačiukus, parsivežėm namo ir apgyvendinom avilyje.
Tas žmogus, kuris mums spiečių parodė, gavo iš bitės tiesiai į akį, ta akis labai ištino ir jis pats dingo, paliko mus ant ledo. Bet mums spiečius neįgėlė, tad jį kažkaip ir įkurdinom“, – prisimena pašnekovas.
Vilius sako, kad bitininkystė kaip apsėdimas – norisi dar, dar ir dar. Pirmaisiais metais užteko trijų avilių, dar kitais atsirado jau septyni, tad bitynas vis labiau plėtėsi.
Kitokie karjeros tikslai
Kadangi Lietuva bitininkystės studijų neturi, broliai nusprendė, kad po mokyklos baigimo studijuos automobilių eksploatavimą: „Norėjome būti automobilių mechanikais, nes mus nuo pat mažumės traukė inžinerija. Visur dalyvaudavom, sekėsi labai gerai. Vienais metais buvau išrinktas geriausiu automobilistu Lietuvoje, o dar kitais buvo išrinktas Ignas.
Laikui bėgant, nusprendėme pasirinkti širdžiai malonesnį ir švaresnį darbą. Užsiimant bitininkyste gali pabendrauti su daugybe žmonių, o ir tikriausiai, jei dabar dirbčiau servise manęs nekalbintumėt. Tad labiausiai ir sužavėjo bitininkystė, nes tai švarus, kvapnus darbas, gali pabendrauti su žmonėmis.“
Tačiau broliai vis tiek džiaugiasi, kad inžineriniai mokslai ūkyje vienaip ar kitaip praverčia.
Vilius neslepia, kad kartais tarp brolių pasitaiko ir nesutarimų, bet priduria, kad tai visiškai natūralus dalykas, nes tarp dviejų direktorių kitaip būti ir negali.
„Laikui bėgant pasirinkome sritis, kuriose esame stipriausi. Ignas atsakingas už medaus fasavimą, siuntimą klientams, o aš už marketingą, pardavimus, tad atliekame skirtingus vaidmenis“, – sako brolis Vilius.
Santuokai dar ne laikas
Broliai „Facebook“ puslapio „Brolių medus“ įrašuose dažnai juokauja apie žmonų neturėjimą, apie tai, kad žmonės vis klausinėja „kada gi bus antra pusė?“. Tačiau Vilius sako, kad prieš žmonas nėra nusistatę, tiesiog dar nepasitaikė tinkamas žmogus.
„Tai tikrai nėra toks pasirinkimas, manau, kad paprasčiausiai viskam gyvenime yra savas laikas ir tikrai nėra taip, kad esame išrankūs. Savo bites mėgstam vadinti karalienėm, kaip ir moteris, tai iš čia ir atsiranda tas toks pajuokavimas.
Galima sakyti, kad save atiduodame darbui, bet apskritai, šių dienų tendencijos rodo, kad žmonės paskuba, susituokia ir greitai skiriasi, o man dar tik 27 metai. Seniau būčiau buvęs senbernis, bet dabar dar tikrai nėra kur skubėti“, – šypsosi pašnekovas.
„Metų ūkis 2020“
Visai neseniai brolių ūkis atsiėmė „Metų ūkio 2020“ apdovanojimą, o Vilius sako, kad tai sunkaus ir nuoseklaus darbo įvertinimas: „Po apdovanojimų leidom sau pusdienį pailsėti, nieko neveikti, o kitą dieną vėl kibom prie darbų. Labiausiai gyvenime noriu neužmigti ant laurų, o pas mus kaip ir pas bites – minčių ir idėjų pilna.“
Vyras sako, kad be galo džiaugiasi, jog buvo įvertintas ūkis, kuris nėra paveldėtas iš tėvų, senelio ar kolūkio.
„Įvertino tą ūkį, kuris buvo sukurtas savomis jėgomis. Mes esame pirmos kartos bitininkai, dažniausiai bitės yra paveldimos, net kokie 99% Lietuvos bitynų yra paveldėti. Galbūt būtume dar didesni, bet nebūtume tie patys brolių ūkio nariai, būtume suvaržyti tėvų ir gyventume pagal tą ritmą, pagal kurį dirbtų tėvai.
Galbūt tame ir yra privalumas, kai viską pradedi nuo nulio. Pradžioje niekas netikėjo, kad toks jaunas žmogus gali būti bitininkas ir, apskritai, visi galvoja, kad bitininkas tai senas vyras su pilvu. Tikiuosi, kad esame tie žmonės, kurie tokį požiūrį keičia“, – didžiuojasi apdovanojimu broliai.
Geros bitės negelia
Paklausėme Viliaus, kodėl nuotraukose broliai bites liečia plikomis rankomis ir visai nebijo, kad bitės įgels.
„Aš neįsivaizduoju bitininkavimo vasarą nuo galvos iki kojų apsirengus bitininko kombinezonu ir storomis pirštinėmis, kaip daro dauguma bitininkų. Kai pamatau bitininką, kuris apsirengęs bitininko kombinezoną pagalvoju, kad jis yra herojus, nes tokiame karštyje išbūti labai sunku. O šiaip aš sakau, kad mums taip prastai sekasi, jog net neturim bitininko aprangų“, – juokiasi pašnekovas.
Broliai labai daug investuoja į bičių motinėlių genetiką ir netgi yra vieninteliai lietuviai, kurie su savo bitėmis keliauja į Vokietiją: „Nuvežame į kalnus bičių motinėlę, kur ji apsivaisina su vokiečių tranais ir taip gauname gerą genetiką, ir pasirenkame pačias ramiausias bites. Būtent dėl to prie jų galime taip drąsiai eiti.
Žmonės negali patikėti, kad su bitėmis keliaujame taip toli, o dar kai pasakau, kad bičių motinėles pagauname, paženkliname, užklijuojame specialų numerį ir išsiunčiame kurjeriais arba Lietuvos paštu voke, žmonės lieka apstulbę.“
Vilius visiems kartoja, jog šeimoje viskas priklauso nuo to, kokia yra mama. Jeigu mama tvarkingas žmogus, tai ir šeima tvarkinga. Lygiai taip pat su bitėmis, jeigu bičių motinėlės genetika gera, tai ir šeima auga gera bei rami.
Paklaustas, kokia brolių ūkio paslaptis, Vilius atsako, kad svarbiausia nuoširdumas ir atsidavimas savo darbui.
„Mes gyvename tuo, ką darome. Manau, kad reikia stengtis iš visų jėgų, o mes norime, kad kiekvienas klientas liktų patenkintas. Pagrinde prekiaujame internetinėje parduotuvėje, tai būna ir taip, kad žmogus nusimena, nes gavo prekę su šiek tiek aplamdytu dangteliu, tai mes be jokių problemų išsiunčiame naują siuntą. Norime, kad žmonės sugrįžtų ir būtų patenkinti mūsų aptarnavimu bei medaus kokybe“, – kalbėdamas apie laimingų klientų svarbą apibendrina Vilius.
