Pati plausto idėja Danieliui krito į akį atostogų metu Tailande – ten šalia viešbučio buvo padarytas pontoninis tiltas, kur smagiai leisdavo laiką.
Plaustą surentė savomis rankomis
Nors, greičiausiai, teisingiau sakyti, kad vyras, pasiėmęs kartu ir pačius artimiausius žmones, įgyvendino seną svajonę, kurią galvoje nešiojosi dar nuo vaikystės. Tuo labiau, kad vyraujanti pandemija koreguoja kelionių planus, šeima nusprendė – keliaus Lietuvoje:
„Atsiminiau, kad kažkada turėjau vaikystėje tokią svajonę, kai matydavau, kaip miškininkai gabena rąstus – iškerta mišką, meta rąstus į vandenį, būdavo ir nameliai. Kadangi aplink visi karantinai, su kelionėmis labai įtemptai gaunasi, pasiūliau šeimai, kad leidžiamės Nemunu, pagaminsiu plaustą. Taip ir išsivystė iki tokio projektėlio. Šeima sutiko, labai visi susižavėjo ir palaikė mane“, – pasakojo pašnekovas.
Pasiruošimas kelionei užtruko kiek daugiau nei mėnesį – per tą laiką Danielius savomis rankomis konstravo plaustą. Tam prireikė 12 statinių nuo tepalo ir medienos, kurios tuo metu gauti nebuvo taip lengva:
„Plaustą dariau pats, pažiūrėjau šiek tiek „Google“, „Youtube“ kažkokių analogų, tada įsigijau 12 bačkų nuo tepalo 200 litrų, medienos, ir per mėnesį, pusantro, po darbų dirbdamas sukonstravau.
Reikėjo medienos gauti, o buvo ta medienos krizė, tai buvau šiek tiek sunerimęs, kad man nepavyks jo sukonstruoti, bet teko pajungti pažįstamus, tad šiaip ne taip gavau“, – su šypsena darbus prisimena D. Djačkovas.
Iš pradžių vyras sukonstravo karkasą, kuriam naudojo šešių metrų ilgio lentas, vėliau įtalpino bačkas, o ant platformos viršaus pritvirtino terasines lentas, kurias tiesiog pirko statybinių prekių parduotuvėje. Danielius paskaičiavo, kad visas plaustas ir jo gamyba atsiėjo maždaug tūkstantį eurų:
„Paskui ant platformos sukonstravau namelį, palapinę, pavėsinę ir vairą. Pasiėmėm benzininį generatorių, nedidelę dujinę, į vidų – pripučiamus čiužinius. Gan jaukiai gavosi viskas.“
Plaustu įveikė 100 kilometrų
Kelionė prasidėjo Kaune – tam, kad plaustą galėtų iki ten nugabenti, teko samdytis krovininę mašiną ir iškonstruoti viršutinę plausto dalį.
„Paskui, kai viską sukonstravau, vėl viską iškonstravau, palikau tik pačią platformą ir tada užsakėm krovininę mašiną, ji pakrovė viską ir nuvežė iki Kauno, kur yra mažųjų valčių nuleidimo stotis. Saugiai nuleido, surinkau atgal namelį ir atvažiavo šeimyna“, – pasakojo jis.
Ant 18 kvadratinių metrų plausto įsitaisė penkiese – Danielius, jo žmona Gintarė, vyriausioji 14-metė dukra Lėja, septynerių Lukas ir ketverių Leticija. Planas buvo įveikti atstumą nuo Kauno iki Rusnės, tačiau kelionę teko užbaigti Jurbarke, įveikus 100 kilometrų upe:
„Plaukėme nuo Kauno, planavom iki Rusnės plaukti, bet pavyko tik iki Jurbarko. Pakeliui sutikome plaustą „Nemo“, Renatas Žyla sakė, kad už Jurbarko labai išplatėja Nemunas, yra gana sausa vasara, vanduo nusekęs ir srovė dar labiau sulėtėja. Sakė, kad, kadangi mes neturime nei variklio, nei burės, nei irklų normalių, plaukėme tik nešami srovės, sakė, kad nelabai pavyks, pastrigsim ir praktiškai nejudėsim.“
Kelionei šeima buvo paskyrusi 8 dienas, o Jurbarką, visos kelionės pusiaukelę, pasiekė per penkias dienas – tada tapo aišku, kad per likusias tris Rusnės pasiekti tikrai nepavyks.
„Jau buvom pavargę, kadangi plaustas tik 18 kvadratų, penkiese ten sulindę, karštis išvargino, vaikai jau pradėjo zirzti, tad nusprendėm, kad iki Jurbarko pilnai užtenka“, – šypsosi D. Djačkovas.
Plaukė nešami srovės
Vyras pasakoja, kad plano, kokį atstumą įveiks per dieną, neturėjo – kadangi plaukė nešami srovės, per dieną pavykdavo įveikti maždaug 20 kilometrų.
„Kažkokio plano neturėjom, nes nebuvom su tuo susidūrę, neturėjom patirties. Tiesiog plaukėm pasroviui, srovė maždaug 3 kilometrai per valandą, tai per dieną pavykdavo apie 20 kilometrų įveikti. Kai matydavom, kad jau pavargę ar į vakarą rasdavom gražesnę vietą, prisišvartuodavom, ten pavakarieniaudavom, pažvejodavom ir eidavom miegoti“, – apie plaukimą pasakojo pašnekovas.
Kadangi kelionės metu buvo geras oras, šeima maudydavosi, šnekučiuodavosi, ant plausto gamindavosi pietus, o vakare prisišvartuodavo prie kokio miestelio ar kaimelio, kurioje būtų parduotuvę – vaikai bėgdavo pirkti ledų ar kitokių skanumynų.
Paklaustas, ar nekilo minčių kelionę nutraukti, Danielius tik šypteli – viskas ėjo pagal planą, tad ir tokios mintys nelankė:
„Gavosi taip, kaip ir tikėjausi – su valdymu buvo kiek sudėtinga, nes mes daug sukomės ratu, vėjas darė didelę įtaką, nors ir nebuvo stiprus. Visas namelis, palapinė veikia kaip burė ir kad ir srovė eina, mus tas lengvas vėjelis nešdavo prie kranto, todėl turėjom pastoviai kartimi atsistūminėti nuo kranto. Gan juokingai gaudavosi, kai ratais sukdavomės (juokiasi). Gailėjausi, kad nepasiėmėm kokio elektrinio variklio ar rimtesnių irklų neprimontavau, bet viskas ateina per praktiką.“
Nuotykiai lydėjo nuo pirmos nakties
Žinoma, kelionė neapsiėjo be nuotykių – jie prasidėjo dar pirmąją kelionės naktį, kuomet prisišvartavę krante naktį pabudo jau viduryje upės. Mat naktį atidarom Kauno hidroelektrinės šliuzai ir upėje pakyla vandens lygis:
„Pirmą naktį nuo Kauno nuplaukėm iki Zapyškio, ten buvo labai gražu, paplūdimy su žmona užstūmėm plaustą ant kranto kiek leido galimybės, bet nebuvo kaip jo prišvartuoti, pririšti – nei kelmelio, kuolo jokio nepasiėmiau. Tikėdamiesi, kad viskas bus gerai, pavakarojom ir nuėjom miegoti.
Žmona žadina mane pirmą nakties, sako: „Dani, man rodos mes plaukiam“. Sakiau, kad negali būti, išlendu – tikrai, plaustas vidury upės, Zapyškio jau šimtas metų nesimato. Įsivaizduoju, kad nuo Zapyškio nuplaukėm kokius penkis kilometrus per tą laiką. Bandžiau išmesti inkarą, bet srovė buvo per stipri, momentaliai nutraukė ir man teko budėti prie vairo.“
Kol šeima ramiai miegojo, Danielius visą naktį praleido prie vairo, tačiau oras buvo palankus, tad ir plaukimas – smagus. Per pirmąją dieną ir naktį nuplaukti pavyko nemažai.
Netikėtumai lydėjo ir antrąją naktį, tačiau tąkart viskas buvo atvirkščiai nei pirmąją – upė taip stipriai nuseko, kad prireikė šešių žmonių, kad plaustas vėl atsidurtų vandenyje. Laimei, kad tą vakarą kartu leido ir „Nemo“ komanda.
Pasitaikė ir atvejis, kai plaustas užplaukė ant seklumos – kadangi jau nebebuvo, kam padėti, teko kapstytis patiems.
„Jau nebuvo, kas pagelbėtų, tai gerą pusantros valandos mes murkdėmės, kol po truputį, po truputį pavyko jį nustumti. Bet Nemunas labai nusekęs, mus pagavo srovė ir nunešė ant seklumos“, – apie nuotykius pasakojo vyras.
Tokio nuotykio greitu metu nekartos
Penkios dienos penkiese ant plausto ir daugybė patirtų nuotykių – tokia buvo šeimos kelionė Nemunu. Tačiau tokio nuotykio artimiausiu metu, sako D. Djačkovas, nebekartos:
„Pirmą dieną taip susižavėję buvom, kad tikrai planavom ir sekančiais metais keliauti, bet kai jau buvom Jurbarke aptarėm, kad antrą kartą taip nebus, nepakartosim pirmojo. Kad ir kiek patobulinčiau plaustą, protas lygins su praėjusiais metais.
O kaip toks nuotykis patiko vaikams? D. Djačkovas patikina, kad pirmosios dienos buvo puikios, tačiau praėjus kiek laiko teko girdėti, kad vaikai pasiilgo močiutės ar televizoriaus.
„Plaustas mažas ir mes irkluojam, kokia nors srovė, bandom manevruoti, jie pradeda maišyti ir šūkteli, sudrausmini garsiau, nes yra stresinė situacija, o vaikai to nesupranta. Truputį gavosi įtampos nedidelės ir jie greičiausiai išsigando“, – svarsto jis.
Ir oras gal nebūtų toks tinkamas. Įsivaizduoju, jeigu būtų tikra lietuviška vasara su lietum ir vėju, abejoju, kad mes būtume sėkmingai paplaukę.“
Dabar D. Djačkovo rankų darbo plaustas jau parduotas – jį įsigijęs žmogus plaustą privačiame tvenkinyje naudoja kaip lieptelį.
