Ypiai – mieli rankų darbo žaislai, kurie pavergia vaikų širdis savo dailia išvaizda, gyvomis į juos žvelgiančiomis akimis, o geriausia dalis, jog su šiais žaislais jie gali gyventi miniatiūriniame pasaulyje ir kurti savo pasaką.
Pirmasis žaislas – dukrai
Anksčiau mėgusi siūti savo reikmėms, prieš 2,5 metų A. Kabašinskienė išleido pirmąją dukrą į darželį – tai buvo jos pirmasis kartas žengiant per šios įstaigos slenkstį. O kad būtų drąsiau, į kompaniją jai atėjo miela mamos rankomis siūta katytė.
„Buvo rugsėjo 1-oji, norėjau pasiūti savo pirmajai mergaitei žaisliuką, su kuriuo ji jaustųsi jaukiau, saugiau darželyje ir pasiuvau pačią pirmą katytę.
Paskui pamačiau, kad ir kitiems vaikams ji labai patinka, ir mano mergaitei, ir man pačiai – ji tokia gyva, graži, kaip koks personažas“, – su šypsena prisimena pašnekovė.
Be to, būnant motinystės atostogose, norėjosi rasti veiklą, kuri leistų šiek tiek pabėgti nuo rutinos ir skirti laiko tam, kas patinka. Taip katytės kompanija greitai pasipildė naujais draugais – įvairiausiais personažais, o matydama, kad žaislas patinka ne tik dukrai, bet ir kitiems vaikams, Austė pagalvojo, kodėl gi nepabandžius pasiūlyti savo rankų darbo žaislų ir aplinkiniams.
„Kadangi gyvenam kaimynystėje, kur daug mažų vaikų, visiems labai reikėjo žaisliukų. Paskui, kadangi mėgstu fotografuoti, pradėjau fotografuoti juos miške, tarsi einančius, gyvus, norėjau padaryti, kad jie būtų gyvi, gyvom akim žiūrintys į vaikus, kad jie įsivaizduotų, kad tai yra jų draugas, palydovas“, – apie veiklos pradžią pasakojo moteris.
Taip ir gimė ypiai. O pavadinti jie taip visai neatsitiktinai – pasakodama istoriją apie šio vardo atsiradimą nuo A. Kabašinskienės veido nedingsta nuoširdi šypsena:
„Šitą vardą buvo išrinkusi mano didžioji mergaitė sesei, kol aš dar buvau nėščia, laukiausi jos. Ji norėjo, kad sesės vardas būtų Ypė. Kažkaip man visai patiko tas vardas, bet nedavėm jo dukrai. Paskui pagalvojau, kad gal visai gerai būtų žaislus taip pavadinti – gerai skambėjo, originaliai, trumpas, dar niekur negirdėtas vardas.“
Pasiuvimui paros nepakanka
Visą veiklą moteris pradėjo viena, kiekvienas žaislas buvo siūtas jos pačios rankomis, tačiau augant vaikams ir pasinėrus į studijas, laiko atsiranda vis mažiau, tad ypių kūrėjų komanda prasiplėtė – yra siuvėjų ratelis, kuris žaislus pasiūna, tačiau pati Austė kiekvieną žaislą iš pradžių pasiuva pati ir tik tada su trafaretais keliauja pas siuvėjas.
„Iš tikrųjų, krūvis buvo didelis vienai, supratau, kad reikėtų daugiau rankų, kad galėčiau realizuoti platesniam žmonių ratui, nes vieną žaislą pasiūti trunka labai ilgai. Pačią išvaizdą sukuriu pati, pateikiu iškarpas, kaip padaryti sugalvoju aš, o „padauginimą“ produkto atlieka kiti žmonės, aš jau pati fiziškai nespėčiau ir turbūt netektų žavesio pats procesas“, – atvirauja pašnekovė.
O darbo išties daug – pasiūti vieną žaislą užtrunka maždaug tris dienas, tad jei darbuotųsi viena, mažiau ypių rastų naujus namus ir džiugintų mažiau vaikų. Tiek laiko gamybai prireikia ne tik pasiūti ir prikimšti žaislą – nemažai laiko prireikia smulkiausioms detalėms.
„Trunka kokias 50 valandų, jei viską daryti nuo nulio. Daugiausiai laiko užima smulkių detalių siuvinėjimas, prikimšimas. Kadangi jie labai smulkūs ir subtilūs, kiekvienas turi kažkokį atskirą priedą, ant kiekvieno kuprinytės padarytas kažkoks raštas, etiketės – labai daug smulkių detalių. Aš net dabar pagalvoju, kodėl taip sudėtingai viską sugalvojau“, – juokiasi A. Kabašinskienė.
55 centimetrų dydžio ypio kūnelis pagamintas iš lino, prikemšamas antialerginiu poliesteriu, viduje taip pat įtvirtinamas medinis karkasas. Smagiausia dalis vaikams, jog žaislo rankose įsiūti magnetukai, kad ypis galėtų paimti miniatiūrinius metalinius daiktus.
„Rūbeliai pagrinde lininiai, stengiuosi iš lino dirbti, bet yra ir medvilninių detalių. Pati dėžutė iš kartono, stengiamės naudoti perdirbamas medžiagas, kad pačios dėžutės nereikėtų išmesti, iš jos pasidaro lovytė ir su ja vaikas gali žaisti kaip su žaislu“, – pasakojo pašnekovė.
Pamilo ne tik Lietuvos vaikai
Dukros, padėjusios pagrindą verslui, dar ir šiandien yra aktyviai įsitraukusios į veiklą – nors, kaip juokauja Austė, leidžia joms įsitraukti ne visada tiek, kiek jos norėtų, tačiau dukros atlieka kokybės kontrolę – išbando naujus žaislų modelius, o matydama, kaip su ypiais žaidžia dukros, A. Kabašinskienė pakoreguoja patį žaislo dizainą.
„Jeigu jos pabando, aš matau, kas vaikams įdomu, kas galbūt neįdomu, jeigu kažkas sulūžta – sutaisau, kitaip persiūnu, nes kai žaislas iškeliauja pagal užsakymą aš jau nematau, kas toliau su juo vyksta, kaip vaikas su juo žaidžia, todėl man labai gerai namuose turėti tokį pavyzdį ir matyti. Kartais sugalvoja naujų idėjų už mane, ką galėtume patobulinti“, – džiaugsmingai apie dukras pasakoja moteris.
Tiesa, ypiai populiarūs ne tik Lietuvoje – jie mylimi ir Japonijoje, kur keliauja didžiausi užsakymai. Paklausta, kuo žaislai taip patraukia vaikus ir jų tėvelius, Austė svarsto, kad priežasčių ne viena:
„Visi sako, kad tokių dar nemačiau, iš tikrųjų, panašaus atitikmens bent jau lietuvių rinkoje ir kitur, kiek man teko domėtis, nelabai yra. Galbūt tos didelės, gyvos akys, išsiuvinėtos rankomis. Dažniausiai rankų darbo žaislai būna tokie, kur akys tik mažučiai taškučiai ir vaikai neidentifikuoja, kad tai yra kažkoks gyvas personažas.
Taip pat galbūt detalių gausa, kad gali juos perrenginėti, jeigu žaislas pradeda atsibosti, gali nupirkti kažkokį priedą – spintelę, pataliukus, rūbelių ir tada vėl tarsi tą vaiką įtraukti į žaidimą vietoj to, kad pirktum naują žaislą, gali vis atnaujinti personažą.“
Suteikia sveikatos draudimą
60 eurų kainuojantis žaislas į naujus namus iškeliauja su sveikatos draudimu – kaip tikras gyvas personažas, apdraustas nuo bet kokios nelaimės. Taip moteris sako skatinanti suteikti daiktui naują gyvenimą ir nepulti jo išmesti.
„Vis tiek tai rankų darbo žaislas ir jis, jeigu labai daug naudojamas, o dažniausiai taip ir būna, nes keliauja visur su vaiku, žaislas pavargsta ir suplyšta. Norisi, kad jeigu vaikas labai myli žaislą, kad jis toliau funkcionuotų.
Yra tokia paslauga, kada man žmonės atsiunčia atgal tą žaisliuką ir aš jį pataisau, atnaujinu kiek įmanoma nemokamai ir išsiunčiu atgal. Dėl to, manau, tas ilgaamžiškumas išlieka ir vaikas galbūt išmoksta vertinti daiktus, kad juos galima sutaisyti, prikelti naujam gyvenimui, o ne pirkti naujus ir išmesti senus“, – kalbėjo ji.
Paklausta apie ateities planus, Austė sako, jog kol kas mintyse naujų žaislų nėra, greičiausiai, kurs įvairius produktus, kurie panaudojami buityje, pavyzdžiui, paskutinis pasirodęs produktas buvo patalynė su ypių veidukais.
O didžiausia svajonė ir laukiamiausias Naujų metų tikslo išsipildymas – knygos apie ypius pasirodymas. Viskas jau parašyta, dabar beliko baigti knygelę iliustruoti ir tuomet ši galės keliauti į vaikų knygų lentynėles.
