Jeigu tai būtų ponios Vaidos idėja, būtų puiku. Bet... Daugybėje pasaulio šalių tai daroma jau seniai, o kai kur -nuo amžių. Tradicijos įvairios. Taigi, nieko naujo čia nėra, tiesiog velionio ir jo artimųjų pasirinkimas. Jau seniai yra įvairių atsisveikinimo alternatyvų.
Ponia įkūrė laidojimo verslą, na ir puiku. Bet reklaminį straipsnį vadinti naujovių paieškomis ir filosofija nevertėtų.

Bet kur nepritariu,savas miškelis šiandien,o kas toliau,miškus kerta.Pritariu kremavimui,nes dar kapai yra tėvų,sutikčiau išbarstyti pelenus tėviškės upelyje,kur augau,braidėm,maudėmės tame upelyje,jis sraunus ir lyg jau galima tai daryti

Jau seniai pareiškiau norą būti kremuota ir, kad mano pelenus pakastų mano žemėj, mano sodintam miške. Nenoriu, kad mane prisimintų šaltą ir gulinčią karste.. Tegu lieka prisiminimai apie mane tokie kokia esu gyva

Ačiū, labai tikras ir tvarkingas žmogaus išėjimas į anapus. Dulkele buvome, Dulkele pavirstame. Sunku žiūrėti į granitinius užklojimus kapinėse.

Iš esmės minčiai labai pritariu. Tik kažkaip nesuprantu to, kad visur bus padrikos kapinės . Juk nesvarbu, kad palaidota urna, bet esmė - palaidotas žmogus. Jeigu tai būtų kažkoks parkas ar tam skirtas miško plotas, tai mintis tikrai nuostabi.

Vokietijoje galima miške išsipirkti me delį ,po kuriuo bus užkasta urna.Labai pritariu straipsnio autorei

Aš taip pat pritariu tokiai idėjai,tegul žaliuoja medis ir nebus teršiama gamta.Mirties nešvengsim nė vienas,taip yra ir bus,verkti nereik ypač jei miršta žmogus garbaus amžiaus,man pačiai 70m.gyvenimas bevik ir nugyventas.

Man tai patinka , norėčiau virst medžiu.Šaunuolė.

Tai jau kartą šis straipsnis buvo išspausdintas.

Koks man skirtumas, kaip mane palaidos,aš gi vistiek nieko nematysiu, o mano dūšelė jau bus išnešus kudašių pas mano draugų dūšeles prie židinio pragare.