Norėčiau būti palaidota savo sodyboje,o joje medžių ir taip gausu.Kaimai nyksta,nenorėčiau kad po mano kelių šimtmečių sodybą vaikščiotų svetimi,ji viena turėtų likti vėjyje amžiams su protėvių ir mūsų išmindžiotais takeliais.

Aš daug metų atgal jau apie tai galvojau ir buvau nusprendęs,kad geriausiai būtų,kad būtų priimtas laidojimo įstatymas ir,kad visus laidojimus atliktų speciali valstybės išlaikoma laidojimo įmonė ir kad nebūtų visų tų giesmių ir giminaiččių suvažiavimų.

Glušių glušė

Gi

Būtent taip ir norėčiau pelenėliai po tėviškės medeliu.Deja, kažkodėl negalima

Nuo žioplumo vaistų nėra!!! Išprusimo, savišvietos, apsiskaitymo stoka Vaidai Ribinskaitei ir jai pritariantiems...

Jau senai kalbų, kad galėtų valstybė dar išskirti plotelį žemės, kad galėtų žmonės užkąsti urną ir pasodinti medį. Po 100 m. bus giria, ir jau nesvarbu kas ten palaidoti.

Brangieji, dabar artimieji užsienyje gyvena ir jokio medzio nesodin ir neprižiūrės. Kaimuose miršta senoliai, sodybos tuščios griūva...kas tau tą medį atėjęs glostis ar apabins.
O jei tavo tėviškė Vilniaus centre devynaukščiame name? Kur tu tą medį pasodinsi?

Pritariu 100%

Na,jei mirusysis pageidautų atgulti tėviškėje po pasodintu medžiu, tai klausimas,kiek ilgai ta tėviškė bus. Jei ji bus parduota,tai ar naujasis šeimininkas norės,kad tas medis čia būtų, ar norės,kad kažkas jau svetimas vaikščiotų po jo kiemą.