Slaugytoja Ana važiuodavo pas vaikiną kasdien tris su puse mėnesius, (įskaitant ir šeštadienius ir sekmadienius,) perrišdavo jam žaizdą, bendraudavo, rašoma pranešime spaudai.
Vėliau, vaikinui patekus į ligoninę dėl padidėjusio kraujavimo – lankė jį kasdien ir ten.
„Apsilankius ligoninėje paskutinę jo gyvenimo dieną, vaikinas man pasakė: „Ana, kai aš numirsiu, prašau, palaikyk mano tėvus“, – prisimena moteris. – Padariau taip, kaip jis prašė – iki šiol bendrauju su jo tėvais, žinau visą jų šeimos istoriją. Neseniai labai verkiau, žiūrėdama jo tėvų sukurtą filmuką apie vaikino gyvenimą. Filmuke jis dar toks linksmas – juokiasi, šoka, atostogauja... Negaliu patikėti, kad šio puikaus vaikino jau nebėra...“
Nuo vaikystės norėjo būti slaugytoja
Ana teigia, kad slaugytoja ji svajojo būti nuo mažens.
„Slaugytoja buvo mano mamos sesuo, – prisimena moteris. – Mačiau jos darbą iš arti nuo vaikystės ir labai norėjau būti tokia pat, kaip ji.“
Ana gimė Sudervės kaime, netoli Vilniaus. Jau ankstyvoje vaikystėje ją prireikė ne tik slaugyti, bet ir gelbėti nuo mirties.
„Būdama dvejų metukų susirgau plaučių uždegimu, – prisimena Ana. – Tačiau mūsų kaimo ambulatorijos daktarė uždegimo nenustatė... Tiesiog tinkamai nepaklausė plaučių, neatliko rentgeno... Greitąją pagalbą mama man iškvietė tik tada, kai aš jau pamėlau ir pradėjau dusti...“
„Jūsų vaikas miršta!... Kur jūs buvote anksčiau?!“ – šaukė gydytojai mamai, kai Aną atvežė į ligoninę.
Tada gydytojai Anos mamai pasakė, kad vilčių mergaitei išgyventi nėra. Aną paguldė į ligoninės intensyvios pagalbos skyrių, kuriame ji be sąmonės išbuvo kelias savaites.
„Dievas mane saugo, – su ašaromis kalba Ana. – Visada tai žinojau...“
Po pusantro mėnesio intensyvios terapijos skyriuje Ana atsigavo ir palaipsniui pradėjo sveikti.
Netrukus mergaitė jau galėjo atsisėsti, o po to – pradėjo ir vaikščioti.
Pakvietė dirbti į hospisą
„Į hospisą pirmą kartą atėjau taip pat, kaip ten ateina daugelis žmonių – ieškoti pagalbos, – prisimena Ana. – Mane ten atvedė skausmas, liga, beviltiškumas.... Ieškojau pagalbos savo draugės tėvui, kuris sirgo onkologine liga. Apie hospisą žinojau tik tiek, kad jį įkūrė tokia sesuo Michaela (hospiso įkūrėja ir direktorė sesuo Michaela Rak), kuri ten stebuklingai padeda žmonėms...
Sesuo Michaela priėmė Aną, išklausė, aprodė hospisą.
„Apžiūrėjau su seserimi visą hospisą, pamačiau, kaip ten gyvena žmonės, kaip dirba darbuotojai, – prisimena Ana. – Tiesą pasakius, jausmas buvo neeilinis, net šiurpuliukai per kūną perėjo...“
Pokalbis su seserimi Michaela buvo sėkmingas – Anos draugės tėvas buvo paguldytas į hospisą, o pačiai Anai sesuo Michaela pasiūlė slaugytojos darbą – hospisui tuo metu slaugytojų labai trūko.
Namų hospisas suaugusiesiems
Netrukus Ana jau dirbo hospiso stacionare, o dar vėliau tapo namų hospiso suaugusiesiems bendrosios praktikos slaugytoja.
„Darbo pradžia hospise man buvo sunki, – prisimena Ana. – Kasdien matai žmogaus skausmą, neviltį, mirtį.... Mirtį išgyventi yra labai sunku... Prie paciento pripranti, jis tampa lyg tavo artimu draugu ar net šeimos nariu, todėl jo išėjimas iš šio pasaulio man visada yra labai skaudus. Visada labai išgyvenu ir verkiu dėl kiekvieno iš jų... Tačiau išeiti į kitą darbą niekada negalvojau, jaučiau kad mano vieta yra hospise...“
Ana labai dėkinga seseriai Michaelai už tai, kad ji išmokė ją priimti mirtį.
„Ana, tai ne mirtis... tai išėjimas... – sakydavo jai sesuo Michaela. – Žmogus baigė savo žemišką gyvenimą ir išėjo į kitą gyvenimą... Ir ateityje mes ten tikrai su juo susitiksime...“
Darbo skirtumai valstybinėje ligoninėje ir hospise
„Mano pirmasis darbas ligoninės stacionare nereikalavo nuolatinio kontakto su ligoniu, – pasakoja Ana. – Tai ir nebuvo įmanoma. Ten parą atbudėjai – ir dvi ar tris paras laisva. Uždarai ligoninės duris ir gali tas problemas pamiršti, nes ten didelė ligoninė, daug gydytojų ir medicinos personalo, kurie ligoniais pasirūpins, duos vaistų ar perkels į kitą skyrių, o ir paties ligonio daugiau gali ir nebepamatyti...
O hospise yra kitaip – čia reikia dirbti su ligoniais 7 dienas per savaitę ir 24 valandas per parą.“
Pasak Anos, dirbant suaugusiųjų namų hospise, jai pacientų giminės skambina visą parą. Šie žmonės yra labai sunerimę, jiems kyla daug klausimų dėl ligonio priežiūros, vaistų dozės padidinimo, kaip ligonį teisingai pasodinti, kaip pavalgydinti ir t.t.
„Kartais sulaukiu ir tikrai skausmingų skambučių, – prisimena Ana. – Neseniai trečią valandą nakties mane pažadino skambutis. Skambino motina, kuri pranešė, kad ką tik mirė jos sūnus... Verkėme abi, guodžiau ją kiek galėdama...“
Moteris prisipažįsta, kad atėjus į hospisą jos gyvenimas ir prioritetai labai pasikeitė.
„Supratau, kad gyvenimas yra labai trapus, – dalinasi mintimis Ana. – Dabar kasdien stengiuosi gyventi taip, lyg ši mano diena būtų paskutinė...“
Pasak moters, darbas namų hospise dabar jai yra pirmoje vietoje.
„Mano vaikai jau užauginti, o vyras su mano darbu jau susitaikė, – juokauja moteris. – Anksčiau buvo pas mus įvairių svajonių: uždirbti daugiau pinigų, kažkur pakeliauti, kažką įsigyti... Tačiau dabar tai jau ne svarbiausia... Pirmoje vietoje dabar man yra pagalba ligoniams, jų palaikymas, žmonių santykiai, meilė...“
Namų hospiso komanda
Po pusės metų darbo Vilniaus Palaimintojo Kunigo Mykolo Sopočkos hospiso stacionare, Ana pradėjo dirbti namų hospise suaugusiesiems, kuris teikia ligoniams pagalbą namuose.
Slaugytoja Ana pasakoja, kad į pirmąjį apsilankymą pas ligonį paprastai atvyksta namų hospiso komanda, kurią sudaro gydytojas, socialinis darbuotojas ir slaugytojas.
Hospiso komandos uždavinys – visapusiškai įvertinti ligonio būklę ir jam reikalingos pagalbos apimtį (beje, hospiso paslaugos visiems pacientams yra nemokamos).
„Paprastai pagrindinės mūsų užduotys atvykus yra medicininės, – kalba Ana. – Ligonį dažniausiai randame dideliuose skausmuose, jį pykina, jis dūsta, nevalgo. Žinoma, tuoj pat imamės priemonių, kad jam kuo skubiau padėti...“
Po neatidėliotinų medicininių paslaugų, namų hospiso komanda pasirūpina ir kita būtina pagalba – ligoniui neretai prireikia psichologo, kineziterapeuto, dvasininko.
Po pirmo vizito hospiso komandos gydytojas įvertina paciento būklę, išrašo vaistus ir nustato kitas gydymo priemones, koreguoja skausmą.
Jeigu paaiškėja, kad ligoniui reikia infuzoterapijos, leisti vaistus, perrišti, prižiūrėti žaizdas – tada prisijungia namų hospiso komandos slaugytojos.
„Šiuo metu turime dvi namų hospiso komandas, jos dirba savarankiškai, – pasakoja Ana. – Pagal gydytojo nurodymus sukomplektuojame ir pasikrauname didelį medicininį krepšį ir su juo nuo ryto iki vakaro lankome pacientus, leidžiame jiems vaistus, perrišame žaizdas, konsultuojame...“
Pasak Anos, labiausiai jai būna liūdna pirmą kartą apsilankius rasti pacientą, kuris jau savaitę nėra nieko burnoje turėjęs, yra apleistas ir neprižiūrėtas.
Padėti tokiam žmogui jau būna išties sunku.
„Labai liūdna, kad apie mūsų hospisą mažai kas žino, – kalba Ana. – Ne tik gyventojai, tačiau ir šeimos gydytojai. Dažnai sulaukiu skambučių, kur klausiama, kas mes tokie esame, kokios mūsų paslaugos, kaip mes dirbame... Daugelis besidominančiųjų labai nustemba sužinoję, kad mūsų paslaugos pacientams yra nemokamos...“
Po onkologinių ligų intensyvios terapijos išrašo ligonį namo
Slaugytoja Ana dalinasi minti, kad jai labai liūdna, kad po intensyvaus onkologinio gydymo žmogui yra pasakoma, kad daugiau gydymo jis jau nebegaus, jis išrašomas namo ir paliekamas likimo valiai.
„Onkologiniai ligoniai tada galvoja, kad tai jau yra jų gyvenimo pabaiga... viskas... taškas... – sako Ana. – Todėl tiesiog būtina, kad visi Lietuvos gydytojai, o ypač šeimos gydytojai, daugiau žinotų apie paliatyviąją mediciną, žinotų, kokias paslaugas teikia hospisas, pasiūlytų jas sunkiems ligoniams, duotų jiems nors kiek vilties...“
„Žinoma, tenkanti gydytojui dokumentacija dabar yra didžiulė, kiekvienam siuntimui jis turi užpildyti daugybę dokumentų, – kalba Ana. – Tačiau būtent tada ir prireikia gydytojo geranoriškumo ir noro padėti. Man asmeniškai pacientų giminių prašymu ne kartą yra tekę skambinti šeimos gydytojams ir prašyti jų, kad jie paskirtų savo pacientams hospiso paslaugas. Artimieji skundėsi, kad patys jie to nepriprašo ir neranda galimybių gauti tokį siuntimą...“
Paciento nusiteikimas yra labai svarbus
Ana teigia, kad paciento nusiteikimas savo ligos atžvilgiu yra lemiamas veiksnys. Būtinai reikia pasiekti, kad ligonis turėtų viltį dar pagyventi, turėtų valios ir jėgų dar pakovoti.
Nuo paciento psichologinės būklės didžiąja dalimi priklauso ir jo fizinė būklė, gebėjimas priešintis ligai.
„Būna, atvažiuoju pas pacientą, o jis man sako: „Gydytojai pasakė, kad man liko gyventi dvi savaites...“ – pasakoja Ana. – Nesuprantu, kaip galima buvo taip žmogui pasakyti?... Viskas gi Dievo rankose, jis gyvens tiek, kiek jam bus skirta... Kiek jis dar gyvens gydytojas juk nežino... Atvažiavusi aš pacientui visada sakau: „Tik jokiu būdu nenusiminkite, tai tikrai dar ne pabaiga... Mes dar pakovosime, ne viskas čia taip blogai...“
Pasak Anos, pacientų giminės neretai jos klausia, kuo gali padėti savo sunkiai sergantiems šeimos nariams.
„Galite jiems padėti tik savo meile, – atsakau jiems, – daugiau niekuo, – sako Ana. – Atsisėskite greta jų šalia, palaikykite jų ranką, pasakykite, kaip juos mylite ir kokie jie jums yra brangūs...“
Hospiso veikla pandemijos metu
Pasak Anos, pandemija kiek pakoregavo hospiso veiklą, tačiau savo paslaugų teikimo ligoniams jis nenutraukė ir nesumažino nei vienai dienai.
„Pandemijos metu tapo sudėtingiau padaryti tyrimus poliklinikoje, sunku prisikviesti gydytoją į paciento namus, kad jį apžiūrėtų ir įvertintų , – pasakoja Ana. – Taip pat nelengva ir mums visą dieną išbūti su kauke, pastoviai dezinfekuoti medicininius krepšius ir automobilį... Tačiau žinome, kad hospiso pagalba negali sustoti nei vienai valandai...“
Ana teigia, kad atvykti į ligonio namus nėra labai saugu, nes be paciento ten būna ir pašalinių žmonių, giminių, kurie nėra pasidarę covid-19 testų ir rizika išlieka visada.
„Prisimenu, ne taip seniai atvykau į vieno paciento namus, – pasakoja Ana. – Jį prižiūrėjo giminaitis. Tačiau įsižiūrėjusi atidžiau, pamačiau, kad tas giminaitis jaučiasi labai blogai, svirdinėja į šonus, kelis kartus vos nenugriuvo... Patikrinau ir apžiūrėjau tiek pacientą, tiek giminaitį. Pastarasis karščiavo, turėjo aukštą spaudimą... Nedelsdama iškviečiau jam greitąją...“
Pasak Anos, vakare ji iš ligoninės sulaukė skambučio, kad paciento giminaičiui buvo nustatytas ne tik COVID-19 virusas, bet ir abiejų pusių plaučių uždegimas.
Tačiau nei pacientas, nei Ana niekuo neužsikrėtė.
Hospiso stacionaras
Ana pasakoja, kad į hospiso stacionarą patekti nėra taip lengva, nes jis nėra didelis, o norinčių į jį patekti ligonių yra nemažai.
Todėl kartais tenka palaukti eilėje, o belaukiant – naudotis namų hospiso suaugusiesiems paslaugomis.
„Laukiant hospiso stacionaro, pacientai gauna namų hospiso suaugusiesiems paslaugas, – pasakoja Ana. – Visais atvejais stengiamės nepalikti ligonių vienų, nes jie to labai bijo. Pacientai ir jų artimieji dažnai pirmą kartą akis į akį susiduria su sunkia liga, skausmais, nežino kaip ligonį slaugyti, nemoka net jam uždėti sauskelnių...“
Pats ligonis kiek galima ilgiau nori pabūti namuose, kol nepakeliami skausmai galiausiai padaro tai neįmanomu ir jis priverstas vykti į hospiso stacionarą.
„Onkologija, vėžys – tai visų pirma yra skausmas, – kalba Ana. – Didelis skausmas, kuris ne visada yra valdomas... Būtent tokiu atveju kaip tik ir prireikia profesionalių hospiso stacionaro darbuotojų pagalbos...“
Kaip gyventi susirgus sunkia liga?
Namų komanda padeda ne tik pacientams, tačiau ir jų šeimos nariams, kurie irgi dažnai būna nusiminę, palūžę ir netgi apimti nevilties dėl sunkios artimo žmogaus ligos.
Pasak Anos, kartą ji su vieno iš pacientų žmona kalbėjosi, kaip toliau gyventų, jeigu sužinotų, kad susirgo sunkia liga.
Šį moterų pokalbį išgirdo ir ligonis.
„Aš anksčiau tikrai niekada negalvojau, kaip gyvenčiau, jeigu sunkiai susirgčiau, – prašneko jis. – Tačiau dabar aš tai žinau... Šiuo metu kiekvieną dieną gyvenu kaip akrobatas, kuris eina ant įtempto lyno ir privalo žiūrėti tik į priekį... Žinau, kad jeigu tik atsisuksiu arba pradėsiu dairytis aplink – nedelsiant nukrisiu... Todėl negalvoju nei apie savo buvusį gyvenimą, nei apie tai, kas bus toliau – tiesiog gyvenu šia diena...“
Gyvenimas šia diena
„Labai norisi, kad mūsų Vilniaus Palaimintojo Kunigo Mykolo Sopočkos hospisas ateityje būtų ne vienintelis Lietuvoje, kad hospisų būtų daugiau, kad sunkūs paliatyviniai ligoniai juose gautų daugiau pagalbos ir pasijaustų kaip šeimoje, – kalba Ana. – Gal kiek kitokioje šeimoje, bet šeimoje...“
Ana gerai atsimena, kaip viena jauna pacientė kurį laiką buvo pas ją namų hospise suaugusiesiems, o vėliau buvo perkelta į hospiso stacionarą.
Po kurio laiko mama atvažiavo į hospiso stacionarą ir paprašė leidimo merginą išsivežti valandai į namus, uogų pavalgyti.
Gydytojas pasirašė leidimą ir abi išvažiavo.
Tačiau neužilgo jos grįžo. Mamos skruostais tekėjo ašaros.
„Kas atsitiko?“ – sunerimusi paklausė Ana.
„Pabuvome, pavalgėme uogų, o po to duktė man ir sako: „Mama, vežk mane namo... į hospisą...!“
Mama apsikabino dukterį ir abi pravirko.
Moterys suprato, kad praeitis jau nebegrįš, kad merginos gimtieji namai dabar jau yra kitur. Kitur yra ir jos naujoji šeima.
„Mes labai stengiamės, kad mūsų hospisas būtų tikraisiais namais ir šeima tiems, kurie sunkiai serga ir kenčia baisius skausmus, – kalba Ana. – Stengiamės, kad jie niekada neliktų vieni su savo liga, baime ir neviltimi. Padedame visa širdimi jiems kuo tik galime... kol tik galime...“
Vilniaus Pal. Kun. Mykolos Sopočkos hospisas nemokamai teikia profesionalią medicininę priežiūrą ir slaugą onkologinėmis bei kitomis ligomis nepagydomai sergantiems vaikams ir suaugusiesiems stacionare ir pacientų namuose.
