hospisas

51-erių vilniečio Martyno Šorio dienos bėga hospise – per penkerius metus diagnozuota nepagydoma progresuojanti neurodegeneracinė liga šoninė amiotrofinė sklerozė atėmė daug ką. Tačiau ne ką mažiau liga ir suteikė – pozityvumo, gebėjimo neprarasti vilties ir viduje rusenančio noro padėti kitiems iš Martyno galėtų pasimokyti dažnas.

Minint ypatingas progas šeimoje, kiekvienas pasirenka, kaip įamžinti gimtadienį ar santuokoje nugyventus dešimtmečius. Auksines vestuvių metines paminėję sutuoktiniai pasirinko jautrų būdą – vietoj gėlių paprašė paaukoti hospiso pacientams. Kaip socialiniuose tinkluose pranešė Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas, santuokos 50-mečio proga sutuoktiniai Bronislava ir Bogdan savo meile dalijosi kitaip.

„Ne kartą esu tiesiog išėjusi iš darbo į niekur…Tiesiog supratau, kad nesijaučiu taip, kaip norėčiau jaustis…“, – žinoma televizijos laidų vedėja Živilė Vaškytė-Lubienė apie nelengvus gyvenimo pasirinkimus ir likimo posūkius.

„Ta atsivėrusi bedugnė dar iki šiol yra, dar jaučiu, kad nesu išraudojusi visų ašarų, dar vis laukiu kada ši upė prasiverš,“ – žinoma režisierė ir TV laidų kūrėja Giedrė Genevičiūtė apie savo gyvenimo netektis ir iššūkius. „Grįžus iš Helsinkio Tarptautinio Edukacinių filmų festivalio, kur mano režisuotas filmas apie Lietuvos mokslininkus „Ateities istorija.

Penktokės vilnietės poelgis suvirpino ne vieno širdį – mergaitė savo santaupas ne išleido, o paaukojo kilniam tikslui. Savo sukauptas santaupas penktokė Vanesa perdavė tiems, kuriems to labiausiai reikia – Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui. Poelgis sujaudina iki širdies gelmių Toks jaunos mergaitės poelgis sujaudino hospiso bendruomenę ir dar kartą įrodė, kad gerumui ribų nėra.

Mirtis yra tai, ką patiria kiekvienas, bet apie ką mažai kas nori kalbėti. Viena slaugytoja bando panaikinti šią stigmą ir „TikTok“ tinkle atvirai kalba apie mirtį – nuo to, ką žmogus jaučia mirdamas, iki to, kaip artimieji gali geriausiai palaikyti žmogų paskutinėmis jo gyvenimo dienomis.

Jubiliejus – proga ne tik atšvęsti ir susitikti su artimaisiais bei draugais, bet ir atlikti gerą darbą. Jubiliejus šventę Renata ir Zenonas vietoj dovanų svečių paprašė reikšmingesnio dalyko – paaukoti Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui. Jaudinančia žinia apie nesavanaudiškus šventės norus hospisas pasidalijo socialiniuose tinkluose.

„Mano vyras reagavo palyginti ramiai, tačiau man buvo šokas… Aš tiesiog negalėjau ir nenorėjau tuo patikėti…“: atlikėja Živilė apie nepamirštamus patyrimus, pakeitusius šeimos gyvenimą. „Aš tikrai nebuvau pasiruošusi didžiuliams išbandymams, kurie mane užgriuvo, – pasakoja atlikėja Živilė.

„Kai mano pedagogei mamai buvo labiausiai reikalinga profesionali gydytojų priežiūra, jai buvo pasakyta, kad ji jai nepriklauso ir turime vežti ją namo…“ – Laurinta apie sunkius patyrimus ir didžiulę meilę mamai „Mano mama dirbo mokytoja 42-ejus metus, išmokė ir išauklėjo labai daug vaikų, tačiau kai jai pačiai labiausiai reikėjo pagalbos – ji jos negavo, – susijaudinusi kalba nekilnojamojo turto ekspertė Laurinta.

„Gerai, kad suspėjo atvažiuoti greitoji, tėčio mirtis buvo kelių minučių klausimas…“ – vilnietė Malgožata apie sunkius išbandymus jos mylimiausiam žmogui. „Mano ryšys su tėčiu visada buvo be galo stiprus, – pasakoja vilnietė Malgožata. – Aš žinau, kaip stipriai jis myli mane, o jis žino, kaip stipriai aš myliu jį… Neprisimenu tokios dienos kai iš tėčio neišgirsčiau – „myliu tave, dukrele…“ Tačiau palaipsniui tėčio sveikata pradėjo blogėti – vienas po kito sekė du insultai.

„Ne kartą teko matyti, kaip labai greitai pavyko tiesiog iš mirties prikelti žmogų“ – reanimatologas Ernestas Gaižauskas apie kasdienius savo sunkaus darbo iššūkius „Dirbu intensyvios terapijos skyriuje, – pasakoja reanimatologas Ernestas Gaižauskas. – Jis ypatingas tuo, kad čia kasdien atvežami patys sunkiausi ligoniai, kurių gyvybė kabo ant plauko…“ Nepaisant kasdienės didžiulės įtampos, gydytoją jo darbe traukia tai, kad jis turi galimybę ligoniui padėti labai greitai ir efektyviai.

„Nepaprastai sunku ištverti, kai žinai, kad bet kurią minutę gali netekti paties brangiausio, ką turi – savo vaiko…“ – alytiškė Elvyra apie nepaprastas savo gyvenimo patirtis „Likimas man skyrė nepaprastai daug sunkių išbandymų, – pasakoja alytiškė Elvyra.

„Ypač mane mušdavo prancūzų kalbos mokytoja.. Ji žinojo, kad aš nematau, tačiau vis tiek mušdavo…“ – silpnaregės Danutės pasakojimas apie pilną iššūkių gyvenimą ir pagalbą kitiems „Mano vaikystė buvo kitokia, negu kitų vaikų, – pasakoja vilnietė masažuotoja Danutė. – Turėjau labai blogą regėjimą, tačiau mano artimieji ir draugai to nesuprato, o aš galvojau, kad toks regėjimas ir turi būti.

Milda Valančiauskienė pasakoja apie nepaprastas patirtis slaugant artimą žmogų. Moters teigimu, niekas iš medikų net nepasidomėjo, kodėl anyta neatvyko ir kaip galima būtų jai pagelbėti toliau. „Mano anyta Danguolė susirgo onkologine liga prieš porą metų, – pasakoja Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato kultūros programų vadovė Milda Valančiauskienė.

„Sakoma, kad nėra nieko baisiau, nei sužinoti savo likimą...“ – biomedicinos mokslų daktarė Jolanta Rimšaitė apie darbo netekimą, sunkią ligą ir nuostabias gyvenimo akimirkas. „2022-ieji metai buvo patys sunkiausi ir tragiškiausi mano gyvenime, – pasakoja biologijos mokslų daktarė Jolanta Rimšaitė.

Per gyvenimą lekiame galvodami, kad dar turime daug laiko ir tai, apie ką svajojame, nuveiksime kada nors. Tačiau, kaip liudija žmones į paskutinę kelionę išlydintys dvasininkai ar hospiso darbuotojai, ne vienas gyvenimo pabaigoje gailisi, kad kažko nedrįso ar atidėliojo padaryti, o dabar jau per vėlu. Dėl ligos negalėdamas pajudinti nė vieno raumens Martynas hospise Vilniuje gyvena antrus metus. Su pasauliu 50-metis vyras bendrauja akimis – jomis rašo naudodamas specialią kompiuterinę įrangą.

Į Vilniuje įsikūrusį pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisą, kuriame dienas leidžia paliatyvūs pacientai, atkeliauja Kalėdos – puošiama kiekviena palata, puošiama eglutė. Šventinė nuotaika keliauja ir į namų hospiso pacientų namus. Devynerius metus hospise dirbanti slaugytoja Ana Kovalevska nusišypso: ne tik prieš šventes, bet ir kiekvieną dieną čia kiekvienas apgaubiamas meile ir rūpesčiu.

Hospiso slaugytoja iš Kalifornijos atskleidė, ką žmonės dažniausiai sako prieš mirtį. Paskutiniai mirštančiųjų žodžiai suvirpina ne vieno širdį. Julie, socialiniuose tinkluose visiems žinoma tik savo vardu, pastaruosius penkerius metus dirbo Los Andželo hospiso slaugytoja ir „TikTok“ pasakojo žmonėms įdomius dalykus apie mirtį.

„Tai, kad mano duktė turės didelių sveikatos problemų, sužinojau dar dvyliktą nėštumo savaitę, – prisimena vilnietė Miroslava Učkuronienė. – Septynioliktą nėštumo savaitę atlikti papildomi tyrimai patvirtino, kad mano mažoji Ema pasaulį išvys turėdama sunkią genetinę ligą – Edvardso sindromą.“ Gydytoja moteriai paaiškino, kad šią ligą turintys kūdikiai gimsta labai silpni ir dažniausiai miršta jau pirmosiomis dienomis.

Hospise dirbanti slaugytoja atskleidė, kokiais vaizdiniais dažniausiai žmonės dalinasi artėjant mirčiai. Pasak Julie McFadden, paskutinėmis akimirkomis pacientus dažnai aplanko prarasti artimieji ir naminiai gyvūnai, kurie juos neva padrąsina pereiti į kitą pasaulį. Los Andžele hospise slaugytoja dirbanti Julie McFadden sako, kad kiekvieną dieną darbe susiduria su pacientais, kurių ligos – nepagydomos.

Prezidentas Gitanas Nausėda su pirmąja ponia Diana Nausėdiene penktadienį aplankė palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospisą Vilniuje ir padėkojo nepagydomus žmones slaugantiems jo darbuotojams.

Prezidentas Gitanas Nausėda su pirmąjį ponia penktadienį lankysis palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospise Vilniuje. Tai pirmasis Lietuvoje pradėjęs veikti hospisas. G. Nausėda su pirmąja ponia aplankys įstaigos pacientus, susitiks su hospiso darbuotojais ir savanoriais, BNS sakė šalies vadovo atstovas spaudai Ridas Jasiulionis. Prezidentas su pastaraisiais aptars paliatyviosios pagalbos bei palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų plėtrą šiame hospise ir šalyje.

„Gydytojai mane perspėjo ruoštis blogiausiam…“, – vilnietė Lina apie sunkiai sergančio sūnelio slaugymą. „Mano pirmieji vaikai, dvynukai, gimė neišnešioti, – pasakoja vilnietė Lina. – Tačiau jau laukdamasi jų aš supratau, kad kažkas vyksta ne taip, tik negalėjau to nusakyti žodžiais…“ Pasak Linos, vienas iš gimusių berniukų buvo visai sveikas, tačiau antrasis kažkaip labai vangiai judėjo. „Po gimimo Justukas labai greitai atsidūrė komoje, – prisimena Lina.

„Mano nėštumas buvo normalus, tyrimai nerodė jokių problemų, – pasakoja Iveta Mikulskaitė-Plikienė. – Tačiau atvežus į klinikas gimdyti ir suleidus nuskausminamuosius, staiga prasidėjo nenumatyti dalykai – dingo sąrėmiai, pradėjo šokinėti vaisiaus tonai…“ Pasak moters, po poros valandų gydytojai pagaliau nusprendė daryti skubų cezario pjūvį ir Ivetą nuvežė į operacinę. „Operacinėje man davė pilną narkozę ir daugiau aš nelabai ką atsimenu, – pasakoja Iveta.

Kiekvienas supranta, kad gyvenimas laikinas. Vis dėlto, net ir paskutinėmis gyvenimo akimirkomis norisi džiaugtis nugyventu gyvenimu ir šalia turėti žmogų, kuris paimtų už rankos, paguostų ar išklausytų. Kai kuriems tai tampa „Kauno hospiso namų“ darbuotojai ir savanoriai, būnantys šalia net paskutinę gyvenimo minutę. „Kauno hospiso namų“ savanorių psichologė Sigita Novikovienė iš arti susiduria su žmonėmis, kurie skaičiuoja paskutines gyvenimo minutes.

Po 79 metų santuokos, vos kelių valandų skirtumu mirė 100 metų sulaukę vyras ir žmona iš Ohajo valstijos, JAV. June ir Huberto Malicote meilės istorija baigėsi praėjusią savaitę po beveik aštuonis dešimtmečius trukusio bendro gyvenimo, o pasak jų 76 metų sūnaus Samo, pora „išėjo kartu“, rašo dailymail.co.uk. Išėjo vienas paskui kitą Samas „Dayton Daily News“ pasakojo, kad jo motina sunkiai susirgo iškart po Padėkos dienos, ji buvo nugabenta į Hamiltono hospiso ligoninę Ohajuje.

Jei gatvėje sutiktumėte vilnietę Giedrę Žeimienę ir ją užkalbintumėte, ji visus užkrėstų savo pozityvumu. Tik niekas nė neįtartų, kad namuose jos laukia dukrelė Dovilė, kurią prieš 6,5 metų ištiko klinikinė mirtis, palikusi pasekmes visam gyvenimui. Šiandien Giedrės dukrai jau aštuoneri, tačiau nuo pusantrų metų ji yra paralyžiuota, pati nekvėpuoja ir nevalgo.

Iš Los Andželo, JAV, kilusi slaugytoja Julie McFadden jau daugiau nei penkerius metus dirba hospise ir dažnai dalijasi įvairiomis istorijomis socialiniuose tinkluose. Šįkart ji papasakojo, kokie būna paskutiniai mirštančių žmonių žodžiai. Rūpintis artimu žmogumi, kai jis yra hospise, nepaprastai sunku, tačiau dauguma žmonių džiaugiasi, kad jų mylimas žmogus paskutinėmis gyvenimo dienomis yra prižiūrimas, rašo mirror.co.uk.

Kauno hospisas pagaliau dėlioja būsimo stacionaro planus, kur pacientai gaus ir reikalingas medicinines paslaugas, ir bus oriai išlydimi į amžinybę. Tokių nemokamų paslaugų sunkiai sergantiems ligoniams ir jų artimiesiems Lietuvoje labai trūksta, deja, hospisai papildomo finansavimo nesulaukia, tik pagal sutartis su Valstybine ligonių kasa. Sveikatos apsaugos ministerija sako, mokėti galima tik už įstatymo apibrėžtas sveikatos priežiūros paslaugas.

J. McFadden – slaugytoja, kuri daugiau nei dešimtmetį dirbo intensyviosios terapijos skyriuje. Dabar moteris dalinasi neįtikėtinomis istorijomis, kurios priverčia suklusti ne vieną žmogų. Pavyzdžiui, ar esate girdėję ką nors apie tokį reiškinį, pavadinimu „mitingas“? Jeigu ne, J. McFadden paaiškins, kuo jis yra toks ypatingas. „Yra vienas reiškinys, kuris įvyksta mirties ir mirimo proceso metu. Jo negali paaiškinti, kaip ir aš, net medikai“, – atvirauja Julie McFadden.

„Nors buvau labai jauna, tačiau privalėjau priimti man tekusį milžinišką gyvenimo iššūkį…“, – vilnietė Sabina apie nepamirštamas patirtis slaugant mylimą žmogų. „Kai mūsų dukrelei buvo 7 mėnesiai, surengėme jos krikštynas, – prisimena vilnietė Sabina Voronecka. – Viskas praėjo nuostabiai, abu su vyru buvome labai laimingi.

„Negalėjau žiūrėti, kaip tėtis kankinasi… Turėjau ieškoti pagalbos…“ – vilnietė Jolanta apie sunkius išgyvenimus padedant mylimam tėčiui „Viskas prasidėjo labai paprastai – mano tėtis susirgo plaučių uždegimu, – pasakoja vilnietė Jolanta. Pasak moters, jis buvo nuvežtas į ligoninę, kurioje išbuvo 2 savaites. „Tačiau po ligoninės tėtis nesijautė gerai, – prisimena Jolanta.

„Mama iki pat paskutinės minutės nenorėjo suvokti, kad dabar ji kovoja jau ne už ligonio, o už savo gyvenimą…“, – žymios Lietuvos gydytojos duktė Daina Lyderienė apie mamos kovą su mirtina liga „Mano mama buvo gydytoja visa savo siela, – pasakoja žymios Lietuvos gydytojos nefrologės Danguolės Oželytės duktė Daina.

„Po Dovilės klinikinės mirties mano gyvenimas visiškai pasikeitė…“ – Giedrė Žeimienė apie unikalią patirtį, slaugant reta genetine liga sergančią dukterį. „Kai mano dukrai Dovilei buvo pusantrų metų – jai netikėtai sustojo širdis, – pasakoja Giedrė Žeimienė.

„Būtent tuo sunkiausiu metu supratau, kad turiu priimti šiuos nepaprastus išbandymus kaip likimo dovaną, nors ir labai žiaurią…“, – žinomo Lietuvos krepšinio žaidėjo ir trenerio žmona Laima Budzinauskienė apie sukrečiančią  jos vyro tragediją „Keistus skausmus dešinės kojos kelyje mano vyras Mindaugas pajuto dirbdamas vyriausiuoju treneriu Lenkijos Ščecino miesto krepšinio klube, – prisimena žinomo Lietuvos krepšininko ir krepšinio trenerio žmona Laima Budzinauskienė.

Vilnietė Ieva Girdvainienė medikų ir medicinos pasaulį pažįsta jau ilgai. Tačiau iš kitos pusės jį pamatyti teko itin skaudžiomis aplinkybėmis – nuo onkologinių ligų mirštant seneliui bei mamai. Moteris kreipėsi į hospisą – vietą, kuri dar praėjus daugiau nei 5 metams jai giliai įsirėžė į atmintį. „Nuo jų sklinda tiesiog begalinė šviesa. Jie visada atliepdavo tai, ko žmogus nori“, – prisimena Ieva. Sužinoti, kad artimieji serga jau nepagydoma liga visiems būna itin sudėtinga.

Benas ir Jen Cooper susižadėjo dar 2010 metais, tačiau savo didžiąją šventės dieną vis atidėliojo dėl darbų, praradimų šeimoje ir trijų bendrų vaikų, kol galiausiai vestuves teko iškelti hospise. Pora, atidėliojusi savo vestuvių dieną 11 metų, susituokė likus vos trims dienoms iki nuotakos mirties. Jie pagaliau susituokė lapkričio 17 dieną Severno hospise Telforde, Šropšyre. Jen mirė po keletos dienų, pralaimėjusi kovą su vėžiu.

Prieš septynerius metus įkurti „Kauno hospiso namai“ sergantiesiems yra paskutinė viltis, o čia dirbantys žmonės nemažai daliai pacientų yra vieninteliai, su kuriais jie gali pasišnekučiuoti. Hospiso direktorė Kristina Krasko pasakoja, kad svarbiausia šiame darbe ne tik suteikti pagalbą, bet skirti žmonėms laiko ir išpildyti paskutinius jų norus. Kiekvienas nusipelnėme ne tik gyventi, bet ir palikti šį pasaulį oriai, tačiau nei vienas nežinome, kada išmuš mūsų paskutinioji minutė.

Dažnai girdime istorijas, kad gydytoju tampa dėl to, nes tai „užkoduota“ kraujyje. Kaunietė Dovilė Tikniūtė šią mintį patvirtina. „Mano tėtis – onkologas mamologas, močiutė buvo pediatrė, senelis traumotologas, teta ginekologė, dėdė psichiatras. Dauguma iš jų iki tapdami gydytojais norėjo save realizuoti kitose srityse. Tą dariau ir aš“, – pasakoja gydytoja, teigdama, jog ilgą laiką priešinosi savo pašaukimui ir medicinos studijas pradėjo būdama tik trisdešimties.

Prižiūrėti sergantį ar nesveiką šeimos narį visada sunku, o kai ateis diena, kai jis mirs, tai gali būti vienas blogiausių momentų jūsų gyvenime. Kai kurie žmonės net negali būti tame pačiame kambaryje, kai miršta mylimas žmogus, tačiau viena hospiso slaugytoja pasakoja apie tai, ką dauguma mirštančiųjų žmonių sako prieš iškeliaudami anapus. Nors kai kurių frazių ir buvo galima tikėtis, tačiau kitos gali jus sugniuždyti, rašo mirror.co.uk.

Teismui perduota baudžiamoji byla, kurioje kaltinimai dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos ir turto pasisavinimo yra pareikšti įmonių „Klaipėdos hospisas“ bei „Paliatyvios pagalbos ir šeimos sveikatos centras“ vadovams Rasai Dagienei ir Viljarui Reigui, ketvirtadienį pranešė Klaipėdos apygardos prokuratūra.  Pasak prokuratūros, vienam iš vadovų taip pat pareikšti kaltinimai ir dėl neteisėtos juridinio asmens veiklos.

Muzika ramina, tiesa? Tad užburiantys violončelės garsai Paryžiaus hospise pacientams skamba kartą per savaitę. „Tai man kelia prisiminimus“, – sako hospiso pacientas Bernard Genin.  Kol pacientų ranką laiko artimasis, violončelininkė Claire penktadieniais groja hospiso gyventojams. Muzika ji bando sumažinti fizinį jų skausmą ir padėti susitaikyti su neišvengiamybe – artėjančia mirtimi.  „Man nuolat skauda. Manau, muzika padeda pabėgti nuo skausmo. Ypač, kai įsijauti.

„Mano merginos Simos liga prasidėjo labai nekaltai ir netikėtai, – pasakoja vilnietis Kęstutis. – Jai tiesiog pradėjo skaudėti nugarą. Iš pradžių Simai nustatė stuburo išvaržą, buvo nustatytas gydymas – masažai, fizioterapija. Tačiau tai nepadėjo. Tada buvo atlikta kompiuterinė tomografija, kuri parodė jau visiškai kitokį vaizdą – ketvirtos stadijos osteosarkomą – kaulų vėžį... Tada supratome, kad turime džiaugtis kiekviena mums dar skirta diena, kiekvienu saulės spindulėliu.

Jau 8 metus hospise dirbanti Aneta Gurnevič atvira: prieš pradedant dirbti kilo abejonių, tačiau svarbiausia – požiūris ir nusiteikimas. „Hospise yra visos gyvenimo spalvos“, – dabar sako Aneta. Ji su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais pasidalijo savo patirtimis ir atskleidė, kokių norų turi hospiso pacientai.  Dirbti VšĮ Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospise Aneta pradėjo dar 2013 metais. Tuo metu ji jau buvo baigusi viešojo administravimo magistrantūros studijas ir ieškojosi darbo.

Vilnietė Teresė Medvedska pasakoja niekada negalėjusi įsivaizduoti, kaip stipriai šeimos gyvenimą gali pakeisti sunki sūnaus liga. Moteris guodėsi, kad viena po kitos sekančios sudėtingos sūnaus operacijos ir chemoterapijos seansai labai mus visus nualino tiek fiziškai, tiek psichologiškai: „Gyvenimas tuo metu buvo tapęs mums tikru pragaru...“  Teresės sūnus Darius buvo aukštas (195 cm ūgio) ištvermingas vyras ir sveikata niekada nesiskundė.

„Prisimenu jauną savo pacientą, sirgusį vėžiu, – pasakoja Vilniaus Palaimintojo Kunigo Mykolo Sopočkos namų hospiso suaugusiesiems slaugytoja Ana Kovalevska. – Sužinojusi tai, draugė paliko jį tą pačią dieną. Vaikiną apėmė gili depresija, jis neprisileido nei tėvų, nei draugų, nei artimųjų. Tačiau vėliau, atsiradus žaizdoms ir skausmams, vaikinas  vis dėlto buvo priverstas mane prisileisti, nes jo žaizdą perrišti reikėjo kasdien.

Nuo koronaviruso pirmadienį mirė uostamiesčio gyventojas, kuris buvo slaugomas Klaipėdos hospise ir patekęs į rizikos grupes tiek pagal amžių, tiek pagal gretutinius susirgimus. Apie tai BNS informavo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento direktorė Rolanda Lingienė. „Gauta informacija iš Klaipėdos paliatyvios pagalbos ir šeimos pagalbos centro, to mūsų vadinamo hospiso. Mirė Klaipėdos miesto gyventojas, gimęs 1950 metais“, – sakė visuomenės sveikatos specialistė.

Klaipėdos hospise liko septyni sergantys pacientai, jų būklė patenkinama, sako Klaipėdos universitetinės ligoninės (KUL) vyriausiasis gydytojas Vinsas Janušonis. Klaipėdos miesto savivaldybės ekstremalių situacijų komisijos posėdyje penktadienį medikas tvirtino, kad sprendimas sergančiuosius COVID-19 palikti hospise, o neužsikrėtusius perkelti, suvaldant protrūkį pasiteisino. „Liko tik septyni teigiami, 22 yra neigiami, šiandien po pietų kartojame tyrimus, vyksta mūsų gydytojai.

Klaipėdos hospisui išgyvenant itin sunkų laikotarpį, į pagalbą darbuotojams ir pacientams suskubo Agnė Zuokienė. Moteris nuo ketvirtadienio savanoriauja Klaipėdos hospise. Tai A. Zuokienė pati patvirtino naujienų portalui tv3.lt Susisiekus su Agne Zuokiene, moteris patvirtino, kad ji nuo ketvirtadienio savanoriauja Klaipėdos hospise. „Taip, galiu patvirtinti. Kadangi turiu ilgametės, ne vienerių metų patirties, man iš tiesų labai rūpi ši tema ir ateityje pati ketinu steigti hospisą.