Perlojoje grybavusi Rasa tv3.lt pasakoja, kad jos pintinėje – 5 kilogramai 300 gramų voveraičių ir vienas raudonikis. „Sausa, bet pavyko rasti“, – teigia ji.
Nors moteris gyvena Druskininkuose, tačiau pati yra iš Perlojos krašto, į kurią sugrįžta ne tik aplankyti tėvų, bet ir grybauti:
„Šiais metais ne pirmą kartą tokį kiekį pavyko rasti. Pirmą kartą šiek tiek užteko tik sriubytei išvirti, o antrą kartą radau net 4 kilogramus. Šiek tiek grybų atidaviau, o likusius troškinomės.“
Pasiteiravus, ką šįkart moteris darys su voveraičių laimikiu, Rasa sako, kad viską atidavė į Varėnos supirktuvę.
Būtina žinoti
Apie vėluojantį šių metų grybų bei uogų derlių kiek anksčiau buvo kalbėję ir Lietuvos miško grybų ir uogų verslininkų asociacijos nariai.
Pasak jų, grybai šiemet atsiranda gerokai vėliau dėl vienos paprastos priežasties – drėgmės stokos. Ypatingai vėluojantis grybų sezonas pastebimas Dzūkijoje, kuriai lietaus teko mažiausiai.
Nors daugelis grybautojų jau visai nekantrauja vis dažniau aplankyti miškus ir ieškoti derliaus, tačiau gamtininkai primena, kad einant į mišką yra svarbu ne tik gerai pažinoti grybus, tačiau ir žinoti, kad tarp jų slypi ir nuodingi, ir saugomi grybai.
Kalbėdamas apie tai, kokius grybus galima rinkti, o kurių ne, mikologas Jonas Kasparavičius buvo pasakojęs, kad svarbiausia taisyklė – labai paprasta:
„Nepažįstu – neimu, abejoju – neimu.“
Taip pat mikologas kiek anksčiau naujienų portalo tv3.lt skaitytojams buvo priminęs, kad patys nuodingiausi Lietuvoje augantys grybai, kurių neverta rinkti, tačiau tuo pačiu ir nereikia jų išniekinti, yra:
– žalsvoji musmirė (Amanita phalloides),
– smailiakepurė arba baltoji musmirė (Amanita virosa),
– nuodingasis nuosėdis (Cortinarius orellanus),
– eglinė kūgiabudė (Galerina marginata),
– rausvėjančioji plaušabudė (Inosperma erubescens),
– aršioji tauriabudė (Clitocybe tornata),
– nuodingoji tauriabudė (Clitocybe dealbata).
„Iš jų „populiariausia“ tarp nepatyrusių grybautojų yra žalsvoji musmirė. Ja apsinuodijama beveik kiekvienais metais ir, jeigu ne medikų pagalba, apsinuodijimų ja statistika įgautų žymiai liūdnesnį vaizdą. Net ir prisimenant, kad mirtingumas jos paragavus nėra šimtaprocentinis.
Likusiais grybais apsinuodijama žymiai rečiau, nes visi jie, išskyrus baltąją musmirę, yra nelabai dideli, neišvaizdūs ir grybautojų dažniausiai nesuvilioja. Šiuo metu, bent jau teoriškai, būtų galima rasti tik rausvėjančiąją plaušabudę. Laimei, sausra neleidžia pasirodyti ne tik valgomiems grybams.
Likusieji grybai pasirodys tik po kurio laiko ir tik su sąlyga, kad sausros vėliau nebus. Taigi, dar yra šiek tiek laiko su jais bent teoriškai susipažinti nepatyrusiems grybautojams ir prisiminti juos apmiršusiems ar seniai mačiusiems“, – sakė mikologas Jonas Kasparavičius.
Nors minėti grybai ir yra nuodingi, tačiau mikologas atkreipia dėmesį, kad jų nevalia spardyti ar kitaip žaloti, nes jie – būtina miško ekosistemos dalis.
„Jie tokie pat naudingi medžiams kaip ir geriausi valgomieji grybai, nes jais minta kai kurie miške gyvenantys gyvūnai, o šių grybų nuodai skirti visai ne mus nuodyti. Mes patys kalti, kad kartais nesugebame jų atskirti nuo valgomų grybų“, – pabrėžia.
Taip pat į grybų sąrašą, kurių nereikėtų rinkti, mikologas įtraukė ir visus retus bei saugomus grybus, kurių yra taip pat nemažai. Laimei, reti grybai iš tiesų reti ir juos rasti – sudėtinga.
J. Kasparavičius sakė, kad jeigu grybautojas ir ras netyčia retą ar saugomą grybą ir jį nurinks, nepataisomos tragedijos neįvyks.
„Tokiu atveju vertėtų apie radinį pranešti grybus tyrinėjantiems mokslininkams. Galbūt tai yra vieta, apie kurią jie dar nežinojo, nes tokių mokslininkų Lietuvoje yra labai mažai ir visų vietų patikrinti jie neturi galimybių, o juk dar reikia pataikyti atvykti tuo metu, kai toje vietovėje retas grybas išdygsta.
Iš anksto nuspėti, kada grybas pasirodys, nėra galimybių, o važinėti kas savaitę į daugybę šalies taškų irgi“, – sakė šis.
O dar kai grybauti eina su kibiru, tai baisu.
