Vaidas sako, kad jei ne atrastas tikėjimas, nežinia, kaip gyventų šiandien, tačiau nebeįsivaizduoja gyvenimo be mylinčios šeimos ir pagalbos kitiems – tai jo gyvenimo varikliukas, įprasminantis jo kasdienybę.
Gyvenimas pasikeitė dar vaikystėje
Vyras pasakoja, kad ilgą laiką gyvenime nešiojo kaukes, kurias užsidėjo dar vaikystėje. Augo jis mylinčioje šeimoje, buvo prisirišęs prie mamos, o užaugęs svajojo dirbti visuomenei naudingą darbą, būti policininku. Tačiau visos svajonės sudužo dar pirmoje klasėje.
„Aš lankiau pirmą klasę ir tėtį uždarė į kalėjimą – nuo tada viskas ir prasidėjo. Dužo mano vaikiškos svajonės, lūkesčiai. Mes labai mėgstame kelti lūkesčius, kažko viliamės ir, kai tai neįvyksta, viskas slysta iš po kojų, nebežinome, ką daryti.
Man buvo tas pats – kai tėtį uždarė į kalėjimą, mane mokykloje pradėjo užgaulioti. Mane vadino kalėjmščiku, po kiek laiko pradėjo trūkti pinigėlių, vaikščiojau su ta pačia uniforma, žinoma, ji buvo susiūta, bet sena, kai visi vaikščiojo su naujomis. Net mokyklos direktorius driskiumi vadindavo, vaikai irgi“, – prisimena pašnekovas.
Jis sako, kad tada viduje atsirado begalė žaizdų, o kaip jas gydyti nežinojo. Viskas pasikeitė, kai ramus, niekada į muštynes nesivėlęs Vaidas primušė klasės kietuolį, kuris jį nuolat užgauliojo.
„Tada jo draugai tapo mano draugai, pamačiau, kad jėga galima daug ką pasiekti. Nuo tos dienos užsidėjau kaukes, nors to nenorėjau, man nepatiko, bet pradėjau gyventi tokį gyvenimą“, – pasakoja V. Venslovas.
Greitai riba tarp tikrojo ir po kaukėmis besislepiančio Vaido išnyko – sako, kad tai, kas iš pradžių buvo tik vaidinimas, kad galėtų apsiginti nuo pašaipų, tapo jo gyvenimo būdu.
„Vėliau prasidėjo gatvės gyvenimas, vagystės, visokie maži nusikaltimai“, – priduria jis.
1995 metais, būdamas Vokietijoje, vyras pirmą kartą iš arti susidūrė su narkomanais ir tai, ką pamatė, nė kiek nesužavėjo:
„Labai juos pasmerkiau, nuteisiau, sakiau niekada gyvenime nebūsiu narkomanas, čia padugnės, ne žmonės.“
Pats Vaidas sako tuomet narkotikų nevartojęs, bet rūkydavęs „žolę“. Visada rasdavo pasiteisinimų, kad tai natūralus produktas, tad nieko blogo nenutiks, jei retkarčiais sugalvos parūkyti.
„Nors Dievu netikėjau, sakydavau – Dievas pats ją sukūrė, kad žmonės galėtų nusiskinti ir ją rūkyti, juk tai natūralus produktas. Laikiau, kad narkomanas – tas, kuris vartoja stipresnius narkotikus. Čia ir buvo mano bėda“, – atvirauja reabilitacijos namų „Kelkis“ įkūrėjas.
Kalėjimas nepakeitė
Netrukus, 1996-aisiais, vyras pirmą kartą pateko į įkalinimo įstaigą už automobilio vagystę, ten praleido šešerius metus, bet, kaip pats teigia, išėjo pasikeitęs tik į blogąją pusę:
„Iki šios dienos galiu drąsiai sakyti, kad ten žmonių nekeičia, tai pavieniai atvejai, bet gali padaryti tik blogiau: jeigu kas nemokėjo vogti – išmoks, kas nemokėjo vartoti narkotikų – išmoks. Ten yra velnio mokykla.
Išėjęs iš įkalinimo įstaigos nė kiek nepasikeičiau, iš tikrųjų, dar daugiau visko išmokau, išėjau suagresyvėjęs, vadinamų paniatkių prisipumpavęs ir taip gyvenau toliau.“
Išėjus iš įkalinimo įstaigos, laisve jis pasidžiaugė neilgai, vėl teko laiką leisti už grotų – tąkart Vaidas buvo išsiųstas į Marijampolę, kur skirta 7,5 metų laisvės atėmimo bausmė. Tuo metu vyras klimpo į narkotikų liūną.
„Ten taip pat „žolę“ rūkydavau, tada ir amfetamino paragaudavau. Amfetaminas atrodė nieko baisaus. Vieną dieną susipykau su vadinamais draugais, neturėjau „žolės“ ir vienas pasiūlė parūkyti heroino.
Parūkiau heroino ir supratau, kad man draugų kaip ir nereikia, pats geriausias draugas bus heroinas“, – atvirai savo istorija dalinasi V. Venslovas.
Po antrojo įkalinimo sekė ir trečias, tik šįkart, kai atėjo laikas išeiti į laisvę, viskas buvo kitaip – anksčiau degęs noru vėl laisvai gyventi, tąkart vyras pajautė, kad yra gilioje duobėje:
„Man buvo patogu gyventi įkalinimo įstaigoje. Kai anksčiau kiti sakydavo, kad nenori išeiti į laisvę, galvodavau, kad jiems negerai su galva, bet tuo momentu, kai pats supratau, kad neturiu kur eiti, nes tėvai buvo mirę, sesuo ir brolis dirbo užsienyje, iš ten nesiveržiau, man nebuvo, kur eiti.“
2015 metais, išėjęs iš įkalinimo įstaigos, viduryje žiemos Vaidas neturėjo nieko – nei kur eiti, nei į ką kreiptis, o kadangi buvo įnikęs į narkotikus, reikėjo ir dozės. Be to, jis pasakoja bandęs atsisakyti narkotikų, vyko į privačias klinikas, tačiau tai padėdavo tik mėnesį.
Likimas nuvedė į reabilitacijos centrą
Išėjus iš įkalinimo įstaigos viskas buvo pasikeitę – tėvų nebeturėjo, su visais draugais buvo susipykęs, nes šiuos apgaudinėdavo, kad gautų pinigų narkotikams.
Išeitis buvo viena – nuvykti į Vilnių ir ten gauti dozę. Savaitę laiko pragyvenęs Vilniuje, jis sugrįžo į Kauną, kur dar savaitę pagyveno nakvynės namuose, iš kurių galiausiai buvo išprašytas, nes nebuvo registruotas Kaune.
„Išėjau į niekur, buvo vasario mėnuo, gyvenau gatvėje, miegojau laiptinėse, stotyje. Vieną rytą atsikėlęs supratau, kad aš nebenoriu nieko – net gyventi. O kaip pasikeisti nežinojau. Buvau girdėjęs apie reabilitacijos centrus, bet nežinojau, ką man daryti“, – pasakoja V. Venslovas.
Nuėjęs į Kaune esantį reabilitacijos centrą, jis sulaukė pasiūlymo vykti į gailestingumo namus Petrašiūnuose:
„Klausiau, ką ten reikia daryti, sakė, nieko, melstis. Galvojau, pati didžiausia nesąmonė, kurią esu girdėjęs. Ką gali padaryti Jėzus, kuris kabo ant kryžiaus? Man niekas nepadėjo – nei daktarai, nei tėvai, nei draugai – niekas.“
Tąkart gailestingumo namų jis nepasiekė, nuėjo į Benamystės centrą, kur jam padėjo rasti vietą prisiglausti Vilniuje.
„Ryte atsikėlęs nakvynės namuose viduje jutau labai stiprų paraginimą, kad man reikia į reabilitacijos centrą, kad mano vieta ten. Bet dar turėjau pinigų, nuėjau į taborą, išleidau viską narkotikams ir pasakiau sau – jei sutranzuosiu, tada važiuosiu“, – prisimena pašnekovas.
Ir tąkart, kaip pats sako, jam padėjo Dievas – sustojo pati pirma mašina, tik ši sugedo ties Elektrėnais, tačiau antrąjį kartą vėl vos pakėlus ranką sustojo pirmasis, važiavęs pro šalį.
„Atvažiavau iki centro, atėjau ir man buvo keisčiausia, kad mane priėmė tokį, koks atėjau. Vadovas apsidžiaugė, sakė, Dievas mane čia atvedė. Galvojau, koks dar Dievas, apie ką jis kalba? Bet tylėjau, nes norėjau, kad mane priimtų į centrą.
Jie nieko manęs neklausinėjo, sakė eik, išsimiegok, išsimaudyk, pavalgysi šilto maisto, atsigausi. Galvojau – geras, mane, tokį brudą, taip šiltai priėmė.“
Viską pakeitė atrastas tikėjimas
Kitą rytą nuėjęs į maldą, Vaidas pirmą kartą pamatė, kad Dievą galima garbinti ne tik maldomis, bet ir giesmėmis, pritariant gitarai. Tada jis išgirdo giesmę, kuri giliai palietė jo sielą: „Keliaudamas plačiu keliu, kur eina dauguma tautų, ieškojau savo laimės ir niekur neradau“.
„Supratau, kad ieškojau laimės, keliavau plačiu keliu ir niekur neradau, buvau pavargęs. Nežinau, kada viskas įvyko, bet staiga supratau, kad daugiau nebenoriu daryti to, ką dariau. Nukrito kaukės, prisiminiau savo svajones, supratau, kad aš ne tas Vaidas, kuris nori plėšti, apgaudinėti. Supratau, kad noriu padėti žmonėms“, – lemtingą momentą prisimena jis.
Tada jis sako svarstęs stoti į vienuolyną, nes galvojo, kad tik taip gali tarnauti Dievui, tačiau niekad ten ir neįstojo. Išvyko į Ukrainą, kur praėjo reabilitacijos kursą, grįžęs dalyvavo Misijų stovykloje, kur susipažino su žmona Milda:
„Šią dieną suprantu, kad mano nueitas kelias šiandieną man yra reikalingas. Aš važinėju po kalėjimus, kitus reabilitacijos centrus, Benamystės centrą, nakvynės namus ir žmonėms sakau, kad yra kitas gyvenimas, nes pats buvau toks, kaip jie, bet šiandien viskas kitaip.“
Kurį laiką tarnavęs Petrašiūnuose ir Jonavoje, paragintas draugo Vaidas su kitais bendraminčiais įkūrė reabilitacijos namus „Kelkis“.
Pats įveikęs sunkų kelią, kol galiausiai atrado savo laimę ir savo pašaukimą, V. Venslovas sako, kad svarbiausia jo misija – skleisti žinią, kad visada yra kitas kelias, o Dievas priima visus, nes yra gailestingas ir maloningas.
„Reikia norėti keistis, viskas prasideda nuo to. Reikia suprasti, ar esi pavargęs, ar nebenori taip gyventi, ar supranti, kad turi problemą, nes daugelis to nesupranta.
Niekada nėra vėlu, nesvarbu, kiek tau metų, nesvarbu, ką šiandien darai, kur esi, ką esi praėjęs – Dievas visada laukia ir nori kiekvieną žmogų pastatyti ant kojų ir suteikti naują gyvenimą“, – tikina reabilitacijos namų „Kelkis“ įkūrėjas V. Venslovas.
