Antanas pasakojo, kad nors alpimai užklupdavo ir anksčiau, lemtingas įvykis, dėl kurio pateko į ligoninę, nutiko jam išvykus žvejoti.
„Nualpdavau, krisdavau ant žemės, stengdavausi kažkaip pasiekti suoliuką ir ant jo išsitiesti. Vieną sykį išvažiavau žvejoti ant ledo ir kritau. Tada buvo iškviesta greitoji, buvau atvežtas į Santariškes“, – nuotolinės konferencijos metu kalbėjo pacientas.
Vyras pridūrė, kad dar vienas lydėjęs savijautą sunkinantis simptomas buvo dusulys. „Negalėdavau gulėti, buvo sunku kvėpuoti“, – pastebėjo jis.
Tipiški simptomai, rodantys kraujagyslės susiaurėjimą
VUL Santaros klinikų gydytojas intervencinio kardiologo dr. Sigito Čėsnos pastebėjimu, būtent šie paciento įvardyti simptomai yra vieni tipiškiausių esant stenozei.
„Sąmonės netekimai ir alpimai – vieni iš pagrindinių simptomų, nes kai aortos vožtuvas yra tiek susiaurėjęs, negali užtikrinti pakankamos kraujotakos galvoje.
Tai yra vienas simptomų, kuris gali būti painiojamas su insultu, skirtumas tik tad, kad tokie sąmonės netekimai stenozės atveju jokių liekamųjų reiškinių neturi.
Dar vienas papildomas simptomas yra širdies nepakankamumas, apie kurį dažnai kalbame, ši būklė būna viena iš širdies aortos vožtuvo susiaurėjimo pasekmių“, – aiškino jis.
Širdies operacija – be skalpelio
Gydytojo aiškinimu, pacientui atliktas perkateterinis vožtuvo keitimas yra vienas pažangiausių šiuolaikinės kardiologijos metodų, kai širdies vožtuvai pakeičiami neatveriant krūtinės ląstos, tai yra be skalpelio.
„Šios procedūros metu keičiame vožtuvą, esantį širdyje. Šiuo metu turbūt populiariausia atliekama procedūra yra aortos vožtuvo stenozės gydymas perkateteriniu būdu. Tačiau dabartinės technologijos mums leidžia šiuo būdu pakeisti arba gydyti ir kitus širdyje esančius vožtuvus“, – kalbėjo gydytojas.
„Sąmonės netekimai ir alpimai – vieni iš pagrindinių simptomų, nes kai aortos vožtuvas yra tiek susiaurėjęs, negali užtikrinti pakankamos kraujotakos galvoje“, – aiškino S. Čėsna.
Jis pasakojo, kad perkateterinis gydymas yra pakankamai nauja technologija, pirmą kartą pritaikyta 2002 metais. „Ji dažniausiai atliekama didesnės rizikos, vyresnio amžiaus pacientams, tik kada chirurgai pasako, kad operacinė rizika atveriant krūtinės ląstą ir operuojant tradiciniu būdu yra per didelė“, – aiškino S. Čėsna.
Apie galimybę atlikti modernią tausojančią procedūrą Antanas pasakojo išgirdęs iš gydytojos ir nė akimirką dėl jos nesudvejojęs. „Apsidžiaugiau, kad yra tokia procedūra, abejonių jokių nekilo, žinojau, kad blogiau būti negali, visiškai nesijaudinau“, – tikino jis.
Vyras patikino, kad operacijos bijoti tikrai nereikia, nes yra labai geras būdas pratęsti gyvenimą.
Atsistatymas po procedūros labai greitas
Pasak S. Čėsnos, širdies vožtuvų ligų atvejais toks metodas yra kaip alternatyva atvirai operacijai, leidžianti pasiekti labai gerų rezultatų.
„Atsistatymas po procedūros įvyksta labai greitai. Pati procedūra gerai pasiruošus trunka pakankamai trumpai – apie valandą. Bet, kaip pasakoja pacientas, jis į ligoninę atvyko, nes netekdavo sąmonės, paciento namo išleisti negalėjome, nes nepašalinus priežasties sąmonės sutrikimai gali ir toliau kartotis.
Atlikus procedūrą pacientas realiai po dienos dviejų gali važiuoti namo, nes problema yra sutvarkyta, sąmonės sutrikimų nebėra, pacientas realiai grįžta į normalų gyvenimą“, – dėstė intervencinis kardiologas.
Jis teigė, kad atsistatymas realiai matomas iš karto operacinėje: „Procedūra yra atliekama vietinėje nejautroje, anesteziologas skiria šiek tiek vaistų, kurie kiek pamigdo, nuramina pacientą, (...) tad procedūros pabaigoje paciento visada galima paklausti, kaip jis jaučiasi. Ir pirmas dalykas, ką pasako, būna tai, kad jam yra lengviau kvėpuoti.
„Apsidžiaugiau, kad yra tokia procedūra, abejonių jokių nekilo, žinojau, kad blogiau būti negali, visiškai nesijaudinau“, – teigė pacientas Antanas.
Kraujagyslių susiaurėjimas neatsiranda staiga, tai – iš lėto progresuojanti liga, simptomai vystosi su laiku ir tik pažvelgęs atgal žmogus gali pasakyti, kad prieš 3–4 metus jautėsi visiškai kitaip. O po vožtuvo keitimo operacijos procedūros jis vėl grįžta į tą tašką, kai jautėsi gerai, nebuvo dusulio, sąmonės sutrikimų, tai iš karto operacinėje ir pamatome.“
Kovo mėnesį atliktą procedūrą prisiminė ir pats pacientas. „Procedūros metu man buvo labai įdomu, kada prasidės tie pagrindiniai veiksmai. Viskas vyksta, operacija vyksta, ir galvoju, kada man kraujagysles tvarkys ir panašiai, o man sako: „Viskas baigta“. Buvau labai nustebęs, tai buvo labai netikėta. Po procedūros grįžau į palatą, išties pajutau, kad lengviau kvėpuoti“, – pasakojo Antanas.
Vyras teigė, kad dabar jaučiasi daug geriau, dusulio visiškai nebėra. Vis tik atsistatyti reikėjo pamažu: „Gerėjo, pamažu, laikui bėgant vis geriau.“
Tikisi, kad galės pritaikyti daugiau pacientų
Perkateterinis vožtuvų gydymas Santaros klinikose ir Lietuvoje pirmą kartą atliktas dar 2009 metais. Tačiau, pasak S. Čėsnos, kadangi vožtuvai buvo brangūs ir finansinė situacija sudėtinga, pradėta nuo 10–15 vožtuvų per metus.
„Dabar vien Santaros klinikose per metus atliekame virš 150 tokių intervencijų. Šiuo metu, kaip minėta, ji pirmiau taikoma didesnės rizikos, sudėtingiems pacientams. Bet labai tikimės, kad ateityje galėsime pagelbėti dar didesnei daliai žmonių.
Kaip tik tikimės, kad per ateinančias savaites pasikeis Europos kardiologų draugijos gairės, bus nustatyti kiti kriterijai, pagal kuriuos bus galima atlikinėti šias procedūras ir kiek jaunesniems pacientams, turintiems mažesnę riziką ir mažiau simptomų.
Tada pacientų ratas automatiškai išsiplečia ir procedūrų poreikis tampa kur kas didesnis. Tad tikimės, kad situacija artimu metu pasikeis, ligonių kasos galės skirti kuo daugiau lėšų, kad galėtume paprastesniu būdu, ilgai neužsigulint ligoninėje, greičiau atsistatant, be atviro pjūvio gydyti daugiau pacientų“, – vylėsi kardiologas.
Jaunesniems kol kas siūlo atvirą operaciją
Retais atvejais gali pasitaikyti, kad procedūra negali būti atliekama dėl anatonimių ypatybių. „Dažniausiai ji atliekama per šlaunies kraujagyslę įvedus kateterį ir „keliaujant“ iki širdies, ten įstatant vožtuvą. Taigi yra visas kelias nuo šlaunies, per visą aortą, pati širdies anatomija turi tam tikrų kriterijų, tad kitą kartą turime gerai pasukti galvą, kaip padėti tokiems pacientams“, – pastebėjo S. Čėsna.
Vis tik gydytojas džiaugėsi, kad 98 proc. pacientų padėti galima. „Pacientams palinkėčiau pasitikėti gydytojais, nebijoti klausti, domėtis alternatyvomis. Mes visada stengiamės rasti optimaliausią būdą, galimybę pagelbėti pacientui ir praleidžiame nemažai laiko spręsdami paciento ateitį.
Bet, kaip minėjau, šiuo metu procedūras darome tik vyresnio amžiaus pacientams, jaunesniems dar stengiamės pasiūlyti operacinį gydymą, nes visada galvojame, kas bus po 10, 20 metų. Jei turime jauną pacientą, kuriam dar liko gyventi 40, 50 metų, visąlaik turime turėti planą, kaip jam galėsime pagelbėti kitu etapu.
Nes greičiausiai tai nebus viena operacija, po 10–15 metų gali tekti ją kartoti ir daryti kažkaip kitaip. Taigi planą dėliojamės, todėl stengiamės surasti konkretų geriausią būdą padėti pacientui“, – patikino gydytojas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
