Su Edvardu susitinkame sporto klube, kuriame jis sportuoja – metė sau dviejų mėnesių iššūkį. Vėliau važiuojame į garažą, kur jis aprodo turimus automobilius, motorolerį ir savo naują pomėgį – dirbinius iš medžio. Jo galvoje daugybė planų. Vienas jų – išbandyti vandenlentę. Edvardas pritaikęs savo protezą taip, kas šis jam netrukdo nei važiuoti dviračiu, nei nardyti, nei leistis nuo kalno, net ir vairuoti automobilį be rankinio valdymo įsigudrino – kairiąja koja spaudžia ir stabdį, ir sankabą, o greičio pedalą valdo dešine. Neseniai Edvardas įsigijo ir specialią sportinę pėdą – ji spyruokliuoja, todėl su ja galima net ir bėgti. Dar Edvardas keliauja, laipioja po kalnus, dalyvauja automobilių ralyje, kartu su dukra Meda didžėjauja. Ir visai nesvarbu, kad jis turi tik vieną koją – Edvardo žodyne žodžio „negaliu“ nėra.
Baisiausi mėnesiai gyvenime
Kojos Edvardas neteko neįtikėtinomis aplinkybėmis – lipdamas per tvorą užkliuvo, o jos smaigas įsmigo tiesiai į arteriją. Tuo metu jis gyveno Gran Kanarijoje. „Gerai, kad buvau su draugais, kitaip būčiau labai greitai nukraujavęs. Draugas suplėšė marškinėlius, užspaudė“, – pasakoja Edvardas. Kol atvažiavo greitoji, jis jau buvo praradęs sąmonę. Trumpam atsibudo greitosios pagalbos automobilyje, bet netrukus ir vėl „atsijungė“. Kitą kartą atsibudo jau po operacijos.
Iš pradžių atrodė, kad situacija suvaldyta: įdėjo dirbtinę arteriją ir pasakė, kad po kokių 3 savaičių galės važiuoti namo. Tačiau praėjus savaitei į blauzdos raumenį įsimetė infekcija. Trijose vietose audiniai pradėjo juoduoti. Tas vietas išpjovė, bet audiniai ir toliau gedo. Taip po truputį pjaustė apie 2 mėnesius – kol išpjovė pusę raumens. Per tą laiką Edvardas negalėjo atsikelti iš lovos – buvo labai silpna, išsivystė mažakraujystė. Draugų prašydavo nelankyti – nebuvo jėgų bendrauti. „Ligoninė buvo šalia vandenyno, bet aš jo nemačiau, nes nesikėliau iš lovos“, – prisimena E. Paknys.
Jo teigimu, tai buvo baisiausi du mėnesiai jo gyvenime. Ne tik dėl to, kad judriam vyrui kelis mėnesius gulėti buvo didžiulė kančia, bet ir dėl nepakeliamo skausmo. Pasiversti ant kito šono būdavo didžiulis iššūkis. „Ryte išgirsti, kad jau vaikšto slaugytojos po koridorius, ir nevalingai pradedi drebėti, nes vėl plaus žaizdą“, – išgyventą siaubą prisimena Edvardas.
Po tų dviejų mėnesių atrodė, kad viskas jau kaip ir gerai – su plastikos chirurge aptarė operaciją, per kurią žadėjo atkurti audinius. Bet vėl iškilo problema – plyšo dirbtinę arteriją laikę audiniai. Tada daktarai pasakė, kad nėra kitos išeities – koją teks amputuoti. Edvardas dėl to nė kiek nesikrimto – jau buvo gydytojams pasakęs, kad geriau nupjauti koją nei kentėti tokius nepakeliamus skausmus. Kai taip ir atsitiko, atrodo, atsivėrė visai kitas gyvenimas – nebeskauda, gali pasiversti ant šono. „Atvažiavo draugai, vaistai dar veikė po operacijos, pasodino į neįgaliojo vežimėlį, nuvežė prie vandenyno – nuotaika kuo puikiausia. Nuoširdžiai džiaugiausi“, – atvirauja Edvardas.
Tomas Hanksas
Clintas Eastwoodas
Leonardas DiCaprio
Tik gavęs protezą pradėjo vaikščioti
Netekta koja nebuvo vienintelė Edvardo problema – ligoninė žadėjo pateikti 20 tūkst. eurų sąskaitą už gydymą, nes įmonėje, kurioje dirbo, nebuvo oficialiai įdarbintas. „Ten Ispanija, oras geras, šilta, smagu, su darbdaviu geri draugai buvome, vis žadėjo sudaryti sutartį rytoj – manana. Gyveni ir neimi į galvą“, – prisimena vyras. Tiesa, viskas susiklostė gerai – jam, kaip ES piliečiui, gydymo
ligoninėje laikotarpis buvo užskaitytas kaip pirmoji pagalba, nes jei būtų išleidę iš ligoninės, jo gyvybei būtų grėsęs pavojus.
Negana to, prieš traumą Edvardui pavogė kuprinę su dokumentais, o neturėdamas jų negalėjo grįžti namo. Taigi jam, nusilpusiam po operacijos, sėdint neįgaliojo vežimėlyje reikėjo dar važiuoti į Madridą pasidaryti dokumentų.
Praėjus šiek tiek daugiau kaip dviem savaitėms po operacijos Edvardas grįžo į Lietuvą. Čia laukė reabilitacija. Po poros mėnesių jis pradėjo vaikščioti su protezu. Edvardas sako nepaisęs daktarų rekomendacijų prie protezo pratintis pamažu – jis iš karto pradėjo vaikščioti didelius atstumus. Turi laisvo laiko ir eina nuo Valakupių iki Antakalnio. Šitiek laiko praleidus lovoje norėjosi kuo greičiau sugrįžti į visavertį aktyvų gyvenimą. Ko gero, Edvardo taktika pasiteisino – dabar jis su protezu juda drąsiai, ne visi netgi pastebi, kad jo kojai kažkas ne taip.
Prisiminęs ilgus ligoninėje praleistus mėnesius Edvardas sako to laiko nesigailintis – stengiasi kiekvienoje situacijoje įžvelgti ką nors gera. „Tuo metu gerai išmokau ispanų kalbą. Buvau mokęsis jos universitete, bet iki tol su draugais visur angliškai kalbėjau. Čia angliškai mažai kas mokėjo. Dabar kai nuvažiuoju į Ispaniją, laisvai susišneku“, – likimu nesiskundžia Edvardas.
Trūkumus reikia paversti privalumais
Edvardas sako niekada nesikrimtęs dėl to, kad turi tik vieną koją, sunkiau šią žinią priėmė artimieji. Jis sako jau reabilitacijoje kitiems negalią patyrusiems žmonėms kalbėjęs apie tai, kad neverta pasiduoti, kad negalia nėra gyvenimo pabaiga. Net atvirkščiai – Edvardas dažnai vaikšto su šortais ir neslepia protezo. „Tai mano išskirtinumas“, – juokiasi jis. Beje, būtent šiuo metu jis sutiko dabartinę savo žmoną. Roberta taip pat yra netekusi dalies pėdos ir, beje, gana panašiomis aplinkybėmis – ji pateko į avariją Rodo saloje, o koją jai amputavo vos 4 dienomis anksčiau nei Edvardui. Pora augina dukrelę.
Tiesa, Edvardas prisipažįsta iš pradžių galvojęs, kad dėl neįgalumo Lietuvoje bus sunku rasti darbą. Jis įsivaizdavo, kad pas mus dar yra daug sovietinio mąstymo ir dėl to neįgalieji niekam nereikalingi. Pirma Edvardo darbovietė buvo socialinė neįgaliųjų įmonė. Ten negalią turintys darbuotojai dirbo iš namų – telefonu, kompiuteriu. Neilgai trukus jis perėjo dirbti į biurą, vėliau įsidarbino „Toyotos“ atstovybėje. Tada pamatė, kad jo neįgalumas niekuo dėtas. „Problemos buvo labiau man galvoje, – įsitikinęs vyriškis. – Supratau, kad dalykus, kurie man kiša koją, reikia paversti privalumais.“
Susirasti darbą nėra sunku
Edvardas drąsiai eksperimentuoja ne tik su ekstremaliomis veiklomis, bet ir su darbais. Šiuo metu, išėjęs iš gerai apmokamo darbo, jis gamina vaikiškus baldus. Šio versliuko ėmėsi dėl to, kad nusibodo vadybinis darbas biure. Dirbti su medžiu – tarsi atgaiva sielai. Edvardas neatmeta galimybės, kad, kai garaže pasidarys šalta, vėl sugrįš į biurą. Iš vaikiškų baldų gamybos daug ir neuždirbsi. Tokį posūkį savo gyvenime jis jau buvo padaręs ne kartą – dirbo auklėtoju dvikalbiame vaikų darželyje. Nors Edvardas neturi jokio pedagoginio išsilavinimo, jį priėmė dirbti pabaigus trumpus mokymus – patraukė entuziazmas, meilė vaikams ir, žinoma, kalbų mokėjimas. Po kurio laiko, supratęs, kad vis dėlto nėra toks geras mokytojas, vėl sugrįžo į vadybą.
Tada išsilaikė laivavedžio teises ir pradėjo mokyti kitus čiuožti vandenlentėmis, vėliau įkūrė savo automobilių nuomos versliuką. Nusprendęs, kad vėl reikia pokyčių, išvažiavo padirbėti į Gran Kanariją. Ten turėjo svajonių darbą – nuomojo prabangias mašinas, kurias dievina. Gal būtų ten ir pasilikęs, jei ne trauma. Dabar galvoja panašų darbą susirasti Lietuvoje.
Edvardas nesupranta tų, kurie skundžiasi, kad neturi darbo. Šiais laikais galimybių labai daug, reikia tik smegenis šiek tiek pakrutinti. Darbą gali pats susikurti. Ir negalia nėra priežastis užsidaryti – jei negali vieno, tikrai gali ką nors kita. „Internetas pilnas visko – tik norėk mokytis. Kaip manot, iš kur aš moku dirbti su medžiu ar mašinas remontuoti? Niekas manęs nemokė, bet jei prireikia pakeisti automobilio kuro baką, įsijungiu internetą, susirandu tą modelį, pasižiūriu – ir viskas. Jei sugenda telefonas, nenešu jo į taisyklą, pasižiūriu internete ir susitaisau. Jei bus sunku rasti darbą, galėčiau eiti telefonų remontuoti arba išmoksiu programuoti.“
Edvardas sako, kad svarbiausia turėti motyvaciją ir susigalvoti tikslą. O ir laiko visada galima atrasti – po darbo grįžti, suguldai šeimą, tada eini į garažą iki kokių 4 val. dirbi baldus... Parduoti savo gaminius galima taip pat internete – tam labai palankūs socialiniai tinklai. Beje, Edvardas neturi jokio išsilavinimo. Tyčia nebaigė universiteto, nes tėvai visada kalė, kad be diplomo nieko nebus. Tiesa, yra dėkingas tėvams, kad stūmė į universitetą – 3 kursai tarptautinio verslo studijų daug ko išmokė, bet visiškai nesigaili, kad neturi diplomo. Mieliau pasimokytų kokioje nors profesinėje mokykloje ko nors konkretaus – pavyzdžiui, automechanikos. „Jei būtų mokoma taip, kaip Vokietijoje, net negalvodamas eičiau“, – sako Edvardas.
Edvardo galvoje pilna idėjų – jis galvoja įkurti Baltijos šalių vandenlentininkų su kojos protezais klubą. „Norėčiau įtraukti į aktyvią veiklą kuo daugiau žmonių, užkrėsti savo pavyzdžiu. Nesinori, kad jauni žmonės panirtų į depresiją, pradėtų gerti. Geriausias vaistas nuo to – aktyvi veikla“, – įsitikinęs E. Paknys.
Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė.
