Dabar Jolanta tikina supratusi, kad didžiausia dovana yra pats gyvenimas, todėl prieš beveik dvejus metus žengė lemtingą žingsnį ir pradėjusi užbaigė metus trukusią reabilitacijos programą.
Kelias į priklausomybę ir dėl to patirtos pasekmės dabar jau praeityje, tačiau pati J. Šarpnickienė sako, jog negali pamiršti to, kas buvo, kad nepaslystų ir neįkristų į tą pačią duobę, iš kurios atkakliomis pastangomis pavyko išsikapstyti.
Tuo pačiu ji nori perduoti svarbią žinią visiems su priklausomybe vienaip ar kitai susiduriantiems žmonėms. Jos teigimu, tai – iššūkis, su kuriuo susiduria mažiausiai kas antra Lietuvos šeima.
Problema tykojo seniai
Pasakodama apie nueitą nelengvą kelią moteris svarsto, kad, greičiausiai, viskas prasidėjo dar mokykloje – ji prisimena, kad visuomet labiau savos buvo draugės, kurios nevengdavo apsvaigti, o išgėrusios tapdavo jaukios, savos ir savotiškai padūkę. Ir įstojus studijuoti universitete pašėlusių vakarėlių netrūkdavo.
„Aš ir studijų laikais jausdavau pagirias, aš jas sunkiai išgyvendavau ir būdavo visokių nutikimų, kurie mane skatindavo susimąstyti. Bet visada atsirasdavo „temos advokatų“, kurie sakydavo: „Ne ne ne, baik tu, tu dar nesi alkoholikė...“. Ir tai buvo klaida, nes kiekvienas žmogus, kuris tai daro, turėtų šiuos pavojingus požymius savyje pastebėjęs rimtai susimąstyti“, – tikina pašnekovė.
O ir laikas buvo kitoks – moteris prisimena stagnacijos laikmetį, kuomet kaip tuometinės „Komjaunimo tiesos“ žurnalistė važiavo aprašyti kolūkiuose dirbančių studentų būrių darbą kartu su žemės ūkio ministerijos atrinkta specialistų komisija, kuri tikrindavo dirvos pasėlių būklę.
„Mes, tokia rimta komisija, atvykusi į tuos rajonus būdavom pasitinkami gausiai nuklotais stalais, kurie būdavo padengti taip, kad mažai nepasirodytų, atrodė lyg ūkiai varžytųsi, kas geriau mus priims ir alkoholio pateikdavo visų rūšių. Tikrai žmonės stipriai vartojo, tai buvo tokia epocha“, – pasakojo J. Šarpnickienė.
Labiau traukė ir bohemiška, „atsipūtusi“ kompanija, kurioje ji pasijausdavo esanti laisva ir nevaržoma. Jolanta pasakoja visuomet buvusi tarp žmonių, kurie pateisindavo išgėrinėjimus, o ir patys nevengdavo pakelti taurelės.
Niekas pokyčių nepastebėjo
Iš šalies pamatyti, kad žemė slysta iš po kojų, buvo sunku – sėkminga karjera, šeima, tačiau bėgant laikui, pasak Jolantos, nepasitenkinimas savimi ir pretenzijos supančiam pasauliui vis dažniau skatino nusiraminimo ieškoti ten, kur jo tikrai nėra: alkoholyje.
„Tu pradžioj tarsi palaikai įsivaizduojamą tonusą, bet ateina laikas, kai alkoholis tave valdo, šeima, darbas, visos pareigos ir atsakomybės lieka penkioliktoj vietoj. Tu net nepajunti, kaip tave pradeda plėšyti beprotiškas nerimas, darytis bloga – veikia cheminė alkoholio formulė, kuri tave verčia ieškoti „pachmielo“ ar slėpti gėrimą, kad nematytų artimieji“, – tamsias akimirkas prisimena pašnekovė.
Didžiausia krizė įvyko prieš 17 metų – tąkart išgertuvės iki sąmonės netekimo pasibaigė reanimacijoje. Dabar moteris svarsto, kad priežasčių buvo daugybė, o į krizę mažais žingsneliais ėjo ilgą laiką:
„Aš manau, kad tai prasidėjo anksčiau, nes alkoholį vartodavau palaikyti kažkokiai įsivaizduojamai būsenai, kuri išgėrus neva turėdavusi pagerėti. Deja, reikalai „pasitaisydavo“ vos sekundei... Aš taip kompensuodavau emocijas, kurių nesugebėdavau išgyventi blaiviai.
Viena iš priežasčių buvo ta, kad pati nesuvokdama siekiau įsivaizduojamo tobulumo, keldavau pati sau labai didelius reikalavimus, jeigu pasielgdavau neatsakingai, neteisingai, kaltindavau save labai stipriai: kad aš bloga mama, nevykusi žurnalistė, bloga draugė ir tai buvo neteisingai suvokiama tikrovė, kadangi net nebandžiau pakeisti situacijos, bet rinkdavausi patį blogiausią būdą sau ir aplinkiniams – nusipirkti svaigaus gėrimo ir juo viską užpildyti.“
Manė įveikusi priklausomybę
Iš ligoninės buvo du keliai: arba toliau vartoti alkoholį ir save žaloti bei griauti savo ir artimųjų gyvenimą, arba ieškoti būdų kaip gelbėtis. Tąkart Jolanta pasirinko gydytis Kauno priklausomybių ligų centre pagal „Minesotos“ programą.
Baigus programą, moteriai atrodė, kad ji išsivadavo iš priklausomybės gniaužtų, septynerius metus buvo blaivi ir nevartojo alkoholio, gyvenimas vėl grįžo į savo vėžes. Tačiau, nors tuo metu nevartojo, nepraktikuodama svarbios „Anoniminių alkoholikų“ (AA) 12 žingsnių programos ji padarė neteisingą jos manymų sprendimą: vien tam, kad pataisytų finansinius šeimos reikalus, ji išvyko užsidirbti į užsienį, kur įvyko blogiausias scenarijus – atkrytis.
„Vokietijoje turėjau tučtuojau susisiekti su tokiu pačiu žmogumi ir sakyti: „Siaube, aš noriu išgerti“ ir tas žmogus man būtų pasakęs, ką daryti tokioje situacijoje, priminęs, pasakęs: „Palauk, tu žinai, kuo tai baigsis, žinai, kad save apgaudinėji ir pasekmės bus liūdnos“, kaip ir įvyko...
Kaip tas, kuris serga cukralige ir vartoja insuliną, taip ir tu turi leistis įsivaizduojamą insuliną – atlikti savistabą, gyventi pagal 12 žingsnių AA programą ir būti tokių pačių žmonių būryje, bendrauti ir išvengti to atkryčio galimybės. Jeigu aš būčiau tai dariusi, tikrai tai nebūtų įvykę“, – svarstė J. Šarpnickienė.
Atkrytis buvo skausmingas ir žiaurus, bet pasiekusi savo dugną Jolanta nepasidavė – pasirinko eiti sveikimo keliu.
Pasiryžo keistis
Tuomet dar gyvendama moterų krizių centre ji sulaukė ne tik palaikymo, bet ir pagalbos, už kurią šiandien yra dėkinga:
„Aš mačiau, jog padėtis nevaldoma. Bet aš tuo metu gyvenau krizių centre, kur moteris, mačiusi mano klaikią būseną, pasiūlė vykti į reabilitacijos centrą. Su manimi kalbėjosi ir ten dirbusi psichologė, kuri, atsimenu, man iškėlė labai svarbų klausimą: „Ar tu supranti, dėl ko tu gyveni?“. Tuo metu aš tikrai nesupratau ir sau nebuvau aiškiai atsakiusi į tokį klausimą, krizė buvo tokia stipri, kad tuo metu nepajėgiau sau kelti tokio klausimo.
Kai sužinojau apie reabilitaciją, aš važiavau su didžiausia viltimi, kad viskas pasikeis, nes būsena buvo klaiki: nors prieš vykdama į centrą kurį laiką alkoholio nevartojau, psichotropiniai vaistai slopino ir bukino. Jaučiausi kaip sapne...“
2020-ųjų sausio 13-oji buvo ta diena, kai ji įžengė pro reabilitacijos centro duris ir nuo šios dienos nusprendė skaičiuoti savo blaivybės dienas, nors atvyko jau nevartodama. Kaip dabar pripažįsta, tądien apsispręsdama dėl reabilitacijos tiksliai nežinojo, kas laukia.
„Tik žengus per slenkstį, kai man pasakė: „atiduokite telefoną“ ir kad jis bus paimtas mažiausiai dviem mėnesiams, nes tiek trunka adaptacijos laikotarpis, man tai sukėlė šoką, nes aš supratau, kad čia rimti reikalai ir lengva nebus. Nors kad taip bus mane įspėjo kitoje reabilitacijoje besigydžiusi moteris, sutikta anoniminių alkoholikų klube“, – lemtingąją dieną pamena Jolanta.
Bando atkapstyti priklausomybės šaknis
Bendruomenėje, į kurią pateko, galioja itin griežtos taisyklės – vyrai atskirti nuo moterų, kad nekiltų romanai, nukreipiantys nuo pagrindinio tikslo – blaivybės, sudėliota dienotvarkė ir tikslai:
„Gyveni bendruomenėje, tai nėra liukso kambarys, gyvenam po keturias merginas, geriausiu atveju po dvi, bendruomenė laiku keliasi, mankštinasi, kalba maldą, eina valgyti. Tu visą laiką labai stipriai koncentruojiesi į save patį, savo ligą, vyksta rytinis ir vakarinis ratai.“
Daugeliui atrodo, kad kovojant su priklausomybe užtenka „nebegerti“, tačiau netgi pripažinus savo ligą, kuri yra nepagydoma, reikia dėti visas pastangas tam, kad palaikytum tinkamą dvasinę būseną. Tai padaryti padeda programa, kuriai reikia dėti visas jėgas ir pastangas.
Laikotarpis reabilitacijoje suskirstytas į keturias fazes, kurių metu gilinamasi, kaip liga bene labiausiai griauna emocinę sveikatą. Kiekvienam reabilitantui, atsižvelgus į jo vartojimo patirtį, sudaromi tikslai, kurie padeda atstatyti ne tik fiziologinę, psichologinę ir dvasinę būklę, bet ir išspręsti socialinius rūpesčius.
„Visi reabilitantai šioje reabilitacijoje rašo darbus, kuriais gilinasi į savo vartojimo patirtį, apmąstydami pasekmes, vienas tokių darbų yra vadinamas „alkobiografija“, padedantis atsakyti į klausimą, kaip ir kodėl pradėjau vartoti.
Kitas darbas yra viso gyvenimo analizė, kurioje atsižvelgi į kitus dalykus – kodėl tai įvyko, kokia buvo tavo šeima, darbai, santykiai su žmonėmis ir kas atvedė prie alkoholizmo“, – gyvenimą reabilitacijoje apibūdino pašnekovė.
Grįžo į mylimą darbą
Baigusi gydymo programą Jolanta sako supratusi, kad Žemėje mes – laikini svečiai ir reikia džiaugtis kiekviena nugyventa diena:
„Laimei, ištaisyti visoms klaidoms, kurias padariau, dar turiu laiko, kad išgyvendama tą dieną galėčiau jas pataisyti, suvokdama, kad aš nesu tobula ir tikrai niekada tokia nebūsiu, bet galiu siekti to, ką sako programa, ką sako Dievas, kuriuo aš tikiu ir kurį esu sau tiksliai įsivardinusi.
Aš galiu pataisyti tuos reikalus, stengtis gyventi ne pagal savo valią, kaip darydavau anksčiau, nes tai buvo veikiau savivalė, o stengtis gyventi taip, kaip moko mano Dievas, o tai reiškia mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, ir savo artimą kaip patį save.
Ta meilė man yra raktas į prasmingą ir atsakingą gyvenimą, aš šiuo metu stengiuosi vadovautis visomis aplinkybėmis, ieškoti atsakymų, jei man kyla nesklandumai, o tokie iškyla neišvengiamai.“
Pati išmokusi gyventi su priklausomybe, J. Šarpnickienė pasiliko reabilitacijos centre, iš pradžių čia savanoriavo, vėliau įsidarbino, padėdama tokio paties likimo moterims.
„Mes, priklausomi žmonės, esame sužeisti žmonės, mes esame tie, kurie dažniausiai, ir tą pati mačiau, buvom pritrūkę kažkokio svarbaus dėmesio, meilės, šilumos, dėl to su mumis taip nutiko. Dirbant su tokiais žmonėmis, santykis į juos su meile yra labai svarbus.
Kai jau dirbau, viena iš reabilitančių, atvažiavusi po didelių bėdų, nors su didelėmis klaidomis, tačiau sukūrusi įteikė nuoširdžią maldą, prašydama mums su sūnumi sėkmės. Aš buvau tikrai sujaudinta ir tokie dalykai labai stipriai atperka ir įprasmina tavo darbą“, – širdį šildančias akimirkas prisimena pašnekovė.
Šiuo metu Jolanta yra sugrįžusi prie žurnalistinio darbo, tuo pačiu ji sakosi neapleidžianti AA grupės ir programos ir dėkojanti už didžiulę Viešpaties malonę, kuri leido pažinti artimais tapusius visus reabilitacijoje sutiktus žmones, su kuriais palaiko draugiškus ryšius.
