Bene skaudžiausia jaunųjų gydytojų seniai pažymima sveikatos sistemos vieta – per žemi, dvejus metus apskritai nedidėję atlyginimai. Sveikatos apsaugos viceministras Aurimas Pečkauskas patikino, kad jau atėjo tas momentas, kai reikia koreguoti rezidentų darbo užmokesčio dydį ir apmokėjimo sistemą.
„Gydytojai rezidentai, prižiūrimi gydytojų specialistų, gydymo įstaigose mokosi, tuo pačiu diagnozuoja, gydo, budi ir kuria visokeriopą pridėtinę vertę gydymo įstaigose. Tuo metu jų darbo užmokestis yra apie 900–1000 eurų, tai mažiau nei 50 proc. gydytojų specialistų vidutinio darbo užmokesčio.
Tai lemia tokius dalykus kaip prastėjančią ne tik studijų, bet ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, perdegimą ir tokį dažnai eskaluojamą reiškinį kaip emigracija į kitas Europos šalis“, – kalbėjo jis Seimo Sveikatos reikalų komiteto (SRK) surengtuose klausymuose.
Planuojama ne tik didinti darbo užmokestį, jaunesnių ir vyresniųjų rezidentų apmokėjimas kistų kasmet jiems įgyjant vis daugiau kompetencijų. Anot viceministro, tai turėtų vykti pakopomis, nesudarant šoko sistemai.
Be kita ko, matant problemą, kad gydytojai rezidentai daugiausiai ruošiami dviejose universiteto lygio ligoninėse Vilniuje ir Kaune, numatyta, jog pamečiui didėtų minimalus profesinės praktikos atlikimo trukmės rodiklis už universitetinių ligoninių ribų.
„Šiuo Vyriausybės nutarimu įtvirtinta ir gydytojo rezidento mentoriaus sąvoka. Tai – žmogus, kuris, nedirbdamas universitete, tačiau įgijęs edukacines kompetencijas, gali kuruoti gydytojo rezidento praktinį darbą. Manome, kad tai palengvintų regiono gydymo įstaigoms įgyti rezidentūros bazės statusą“, – pokyčius pristatė A. Pečkauskas.
Baiminasi, kad gydytojų pritraukimas netaptų varžytuvėmis
Vis tik patys universitetai įžvelgė ir tam tikrų iššūkių įgyvendinant minėtąjį Vyriausybės patvirtintą nutarimą. Kauno klinikų direktorius visuomenės sveikatai, mokslui ir studijoms dr. Tomas Lapinskas sutiko, kad labai svarbu kalbėti ne tik apie rezidentų darbo užmokestį, bet ir spręsti migracijos klausimus. Tačiau jis pasidalino ir kai kuriais nuogąstavimais.
„Išvyksta ne tik gydytojai rezidentai, bet ir gydytojai specialistai ar slaugytojai, taigi ši problema neapima vien tik gydytojų rezidentų. Kas šiek tiek kelia nerimą, ar būtent gydytojų rezidentų pritraukimas netaps varžytuvėmis, kas daugiau sumokės pinigų.
Turbūt įprastai turėtų būti taip, kad gydymo įstaigos konkuruoja dėl geriausių specialistų. Bet gydytojas rezidentas dar yra besimokantis, dar tik siekia tapti geriausiu savo srities atstovu. Kad tokiu taptų, reikia kelių sąlygų – infrastruktūros, patyrusių mokytojų ir sudėtingų pacientų. Noriu atkreipti dėmesį į studijų kokybę, kad netyčia negrįžtume atgal, kai gydytojas po medicinos studijų pagal vieną ar kitą paskyrimą važiuoja į įstaigą ar miestą ir tik per praktiką išmoksta specialybės subtilybių“, – pastebėjo jis.
Kartu T. Lapinskas paragino įvertinti, ar visose gydymo įstaigose bus galima atlikti rezidentūrą: „Svarbu, kad nebūtų taip, jog vien dėl didesnio atlyginimo, kurį pasirinktų gydytojas rezidentas, nenukentėtų studijų programa.“
Pašnekovas taip pat svarstė, ar taip jaunųjų gydytojų kartojamas lozungas, jog jie yra „nemokama darbo jėga“, yra teisingas. „Įdomu, iš kur jis kilo, nes aiškiai matome ir skaičius, kad dalis darbo užmokesčio gydytojams rezidentams yra apmokama iš asmens sveikatos priežiūros įstaigų – tai yra apmokamas darbas, budėjimai, nedarbo dienos, švenčių dienos.
Pas mus papildomos išlaidos siekia 10 proc. per metus išmokėto darbo užmokesčio gydytojams rezidentais. 2021 m. tai siekė 1,2 mln. eurų. Tai, manyčiau, neteisinga rezidentus laikyti nemokama darbo jėga, tai yra mūsų komandos dalis“, – kalbėjo Kauno klinikų atstovas ir pridūrė, kad jauniesiems kolegoms skiriamas dėmesys turėtų būti vertinamas ir laiko ekvivalentu.
Nedaug rezidentų galės vykti į regionus?
Palaikęs tai, kad rezidentai verti didesnio finansinio skatinimo, VU Medicinos fakulteto podiplominių studijų prodekanas prof. Vytautas Kasiulevičius taip pat įžvelgė problemų dėl konkurencinės aplinkos.
„Gydytojų pritraukimui tai tinkamas modelis, bet rezidentūros procesas yra sudėtingesnis. Viena vertus, labai gerai, kad rezidentų atlyginimai galėtų augti, bet čia reikia galvoti ir apie finansinius srautus, iš kur juos papildomai paims įstaigos. Nes jei tos ligoninės, norėdamos išsaugoti vieną ar kitą paslaugų grupę, mobilizuos lėšas ir paskirs rezidentams pritraukti, svarbu, kad jos užtikrintų ir tolygų mokymąsi“, – komentavo jis.
Anot profesoriaus, tikrai yra nedidelių ligoninių, kurios siūlo labai geras finansines sąlygas, bet klausimas, ar tikrai ten bus pagal programą praeiti numatyti ciklai, tam tikras procedūrų kiekis.
„Tikrai yra ligoninių, kurios nebūtinai būdamos universitetinių lygio, turi tuos srautus. Bet įsivaizduokime, kad neurochirurgas išvyksta į rajono ligoninę, jis gali praeiti ribotą bendros chirurgijos ciklą, bet daugiau – viskas. Ką jis ten veiks? Ir yra eilė kitų specialybių, ta pati kardiologija – jie labai aiškiai išsidėlioja programą ir sako, kad į mažas ligonines gali išleisti ne tiek daug rezidentų. Daugiausiai kalbama apie didesnes ligonines – kaip Jūrininkų ligoninę Klaipėdoje ar Šiaulių ligoninę.
Bet kaip išspręsti mažų ligoninių problemą? Lieka daug mažesnė dalis rezidentūros programų – vidaus ligos, šeimos gydytojai. Jie gali dirbti daug kur, bet jie mokosi ir vaikų ligų ciklus, o jei ligoninė neturi vaikų skyriaus – kaip tada? Taigi nėra taip, kad gydytojas išvyksta ir ten kažkur baigia rezidentūrą“, – pastebėjo prodekanas.
Jis atkreipė, kad ne mažiau svarbus klausimas – logistikos ir apgyvendinimo. „Jau dabar, kai yra 70 bazių mūsų universitete, Kaune kolegos turi dar daugiau, jie ten neišvyksta. Taip, galbūt yra kaltės, kai rezidentų vadovai ar koordinatoriai truputį kritiškai žiūri į kitas ligonines ir mano, kad geriausiai galima išmokyti tik aukščiausio lygio ligoninėje.
Bet yra ir kita problemos pusė – rezidentai nuolat kelia tuos pačius transportavimosi į tą bazę, pragyvenimo, apgyvendinimo klausimas. Kitas dalykas yra šeima. Nes jei kalbama apie išvykimą mėnesiui, daug kalbų nekyla, bet jei kalbama apie išvykimą metams, o tą ir turėsime užtikrinti – srautus ilgesniam laikui, klausiama, kaip reikės pervesti vaiką į darželį ir t.t. Realybėje tai nėra taip parastai sprendžiami klausimai“, – pastebėjo V. Kasiuleviučius.
Jaunieji gydytojai: reikia skatinimo, o ne prievartos
Savo ruožtu Jaunųjų gydytojo asociacijos (JGA) valdybos narys Paulius Blažauskas pabrėžė, kad labai svarbu, jog gydytojai rezidentai būtų skatinami vykti į regionus, o ne kažkaip verčiami.
„Tai turi būti paties rezidento pasirinkimas ir aiškiai apibrėžta, ką jis gaus, kokias kompetencijas ir panašiai. Taip, neurochirurgas rajone nesimokys, bet jei turi išmokti bendrosios chirurgijos ciklą, tai ar didžiosios klinikose, ar rajono ligoninėse, jis gali tą padaryti, jei sugeba atlikti tam tikrą procentą procedūrų“, – kalbėjo jis.
Vis tik jis atkirto, kad apie rezidentus kaip darbo jėgą kalbama dėl to, kad būdami pirmiausia rezidentais jie negauna atlygio iš įstaigos.
„Mes čia dirbame pilnu etatu. Tad lyginti ir teigti, kad įstaiga mums moka atlyginimą, negalima. Mes įdarbinami kaip medicinos gydytojai arba gydytojai asistentai, bet tai nėra numatyta mūsų programoje. Bet kaip rezidentai mes irgi esame darbuotojai. Mes gauname naudą ir esame mokomi, bet kartu ir pati įstaiga gauna tam tikras paslaugas, o su pakopinėmis kompetencijomis ta reikšmė tik didės“, – pastebėjo P. Blažauskas.
Gydytojo rezidento Kajaus Merkevičiaus pastebėjimu, būtent pakeitimai dėl atlyginimo skaičiavimo yra vienas svarbiausių momentų šiame įstatymo pakeitime.
„Ką parodė pandeminė situacija, kad kai neplanuotai išaugo krūviai visai sistemai, valstybė rėmė ją didindami darbo užmokestį visiems sveikatos sistemos darbuotojams, išskyrus rezidentus, kurie taip pat nešė darbo krūvį. Siūlymas pririšti rezidento atlyginimo apskaičiavimą prie minimalaus mėnesinio atlyginimo būtų puikius variantas, kuris įgalintų ne tik pakelti darbo užmokestį, kai yra ekstremalios situacijos, bet tuo pačiu tai įgalina gydytojus rezidentus adaptuotis prie kintančios ekonominės situacijos“, – pastebėjo jis.
Kompetenciją vertina patys universitetai
Reaguodamas į pastebėjimus viceministras patikino, kad rezidentai negalės imti ir vykti į kokią užsimanė periferijoje esančią įstaigą.
„Jie gali rezidentūrą atlikti patvirtintose bazėse ir šis procesas, kaip jomis galima tapti, yra aiškiai sustyguotas. Ir tie sprendimai, kurios įstaigos gali tapti rezidentūros bazėmis, o kokiems ciklams, kokioms trukmės, yra priimami universitetų atsižvelgiant į gydymo įstaigų galimybė suteikti praktines kompetencijas.
Dėl apgyvendinimo – ne viena įstaiga jau dabar pasirūpina laikinu apgyvendinimu, kai gydytojai atvyksta atlikti rezidentūros. Neabejoju, kad įstaigų kiekis, kurios rūpinsis, tikrai augs. Nes gydymo įstaigos yra suinteresuotos, kad pas jas vyktų mokymosi procesas, atvykti jauni žmonės“, – sakė A. Pečkauskas.
Matulas: po 10 metų teks grįžti atgal
Savo ruožtu SRK pirmininkas Antanas Matulas atkreipė dėmesį, kad kitų šalių pavyzdžiai rodo, jog šalyje dabar tvarkomasi ne visai tinkamai.
„Esu įsitikinęs, kad vėliausiai už 10 metų prasidės atvirkščias procesas – rezidentūros studijų trukmės trumpinimas. Šiandien situacija Europoje, pasaulyje tokia, kad nelabai kas jau nori studijuoti. Kai kurios šalys moka už viską – už lėktuvo bilietus, viešbučius tam, kad tik atvažiuotų į kokią Skandinavijos šalį ar Didžiąją Britaniją pabudėti, padirbti, savaitei, dviem.
Dabar mes uoliai didiname studijų trukmes, bet teigti, kad tokiu būdu galėsime dalį studentų išleisti į kitas bazes ilginimo sąskaita tai yra visiškai neteisinga. Kaip ir neteisingas prodekano pavyzdys dėl neurochirurgų. Yra vyriausybės nurodyta, kurios specialybės nevyks. Bet jei jis turės bendrą ciklą pasirengimo chirurgijai, kodėl jis to ciklo negali atlikti kitur? Jūs man parodykite Skandinavijoje įstaigą, kurioje nerasite rezidentų“, – aiškino konservatorius.
Ragino pasitempti ir pačias didžiausias įstaigas
Seimo narys taip pat negailėjo kritikos tvirtindamas, kad toli gražu ne viskas spindi ir aukščiausio lygio gydymo įstaigose. „Štai pavyzdys. Šeimos gydytojai rengiami dviejų didžiųjų klinikų centruose, kuriuose paslaugos ir po pandemijos nuotoliniu būdu teikiamos dideliu procentu. Tai gal jūs man galite paaiškinti, kokius įgūdžius jis ten įgauna diagnozuojant, nustatant, bendraujant, surenkant anamnezę, ar to nereikia, viskas dabar telefonu?
Kitas pavyzdys – kaip vertinti žmogų, kuris paguldomas su tam tikromis problemomis, jam pastatoma lašelinė su hormonais, per tris dienas surenkami simptomai ir liepia aukščiausio lygio klinikoje pasiskambinti šeimos gydytojui, kad parašytų keturis siuntimus, nes reikia konsultacijų, kitaip, girdi, be siuntimo jie negali pasiimti pinigų.
Ir kada protingas šeimos gydytojas klausia, kaip taip gali būti, kaip rašysiu siuntimus, jei žmogus guli stacionare, tada žmogų išrašo iš stacionaro su rekomendacija šeimos gydytojui siųsti specialistų konsultacijoms. Ir panašūs dalykai vyksta Lietuvoje dabar ir galbūt mes nepiktnaudžiaukite sakydami aukščiausio lygio“, – rėžė A. Matulas.
Jis teigė suprantąs, kokio pasipiktinimo sulauks dėl tokių kalbų, tačiau įstaigas ragino pasitempti. „Jei universitetas išleido ir suteikė diplomą, žmogus gavo licenciją, tai, būkime malonūs, sakykime, kad specialisto kvalifikacija yra vienoda visoje Lietuvoje. O subspecialybės – neurochirurgija, angiochirurgija – jų periferijoje nėra ir negali būti. Tokias paslaugas teikdamas universitetas ir tampa universiteto ligonine, bet tai nereiškia, kad čia yra geriau operuojama, visko yra“, – veldamasis į platesnes diskusijas tikino jis.
