Dešimtmetės mama Anželika Augėnienė pasakoja, kad dukra šiuo sportu susidomėjo sekdama brolio, pradėjusio lankyti futbolo treniruotes, pėdomis. Tuo metu jai buvo vos ketveri, tačiau ji jau noriai vaikėsi kamuolį stadione su broliu ir jo draugais.
„Vėliau, kai jai buvo maždaug šešeri, pamatėme mažų berniukų futbolo grupę ir paprašėme trenerio, kad ją priimtų. Jis mielai sutiko ir kažkaip viskas įsisuko. Iš pradžių galvojome, kad tai bus tik tam kartui, bet gavosi taip, kad ji ir toliau labai mėgsta futbolą ir lanko treniruotes“, – pirmuosius Augustės žingsnius į futbolo pasaulį prisimena mama.
Treniruojasi kartu su berniukais
Šiaulietė pasakoja, kad kartais namuose pasigirsdavo juokų, kad galbūt mergaitė vis tik pasirinks baletą ar dainavimą, tačiau ji pati apie tai nebuvo nė karto susimąsčiusi. Tokį Augustės norą labai palaikė ir Anželika.
„Aš niekada negalvojau, kad futbolas yra berniukiška sporto šaka, apie tai nebuvo jokių minčių. Tuo labiau, kad Šiauliuose yra moterų futbolo komanda „Grinta“, kurioje jos žaidžia tikrai labai gerai, itin aukštame lygyje, yra daugkartinės Lietuvos čempionės. Viskas gavosi labai natūraliai“, – sako mergaitės mama.
Ji atskleidžia, kad nuo pat pradžių Augustė pradėjo treniruotis ir iki dabar tai daro su berniukų komanda. Jaunesnės arba jos amžiaus mergaitės neturi tiek daug treniruočių ir nėra pažengusios tiek, kiek Augustė. Tuo metu su vyresnėmis ji dar nėra pajėgi žaisti fiziškai, todėl ir treniruojasi su berniukais.
„Iš pradžių visiems – ir berniukams, ir tėveliams – būdavo labai keista, pirmus metus vis klausinėdavo – kaip čia ta mergaitė žaidžia? Bet ji jau buvo šiek tiek pramokusi žaisti, įgūdžių kartais turėjo ir šiek tiek daugiau už kitus berniukus, todėl labai iš konteksto neiškrisdavo.
Tai ta nuostaba buvo tik iš pradžių, dabar visi yra apsipratę ir man kartais net toks jausmas būna, kad berniukai nepriima jos kaip mergaitės, tiesiog laiko viena iš savo draugelių“, – juokiasi Anželika.
Ji sako, kad pačiai Augustei patinka treniruotis su berniukais, nors tai iš jos ir reikalauja daugiau jėgų.
„Pirmais metais ji tikrai pakankamai gerai žaidė, viskas buvo tvarkoje, o dabar viskas sunkėja, nes berniukai yra fiziškai stipresni ir jie gal kiek daugiau patobulėja. Bet Augustė nori, kovoja, eina, jai tai labai patinka.
Jos treneris nenuolaidžiauja, kaip tik leidžia jai treniruotis su stipresne komanda, už ką mes esame jam labai dėkingi. Taip, jai sunku, ji pareina pavargusi, krenta į lovą, bet treniruočių nepaleidžia, nes labai to nori. Kaip buvo prieš penkerius metus, taip yra ir dabar – ji užsivedusi ir vis dar dega šiuo sportu, namuose kalba viena apie futbolą“, – šypsodamasi pasakoja šiaulietė.
Į priekį stumia atkaklus darbas
Anželika neslepia, kad kelerius metus Augustė praktiškai gyvendavo stadione, nes ten praleisdavo itin daug laiko. Šiuo metu mergaitė per savaitę turi 4–5 treniruotes ir, nors jos yra pakankamai sunkios fiziškai, kartais jai dar lieka jėgų ir paprastam kamuolio paspardymui stadione su draugais.
Dabar, vasaros atostogų metu, Augustė nesuka galvos dėl mokslų, tačiau jos mama atvirai sako, kad sportas mergaitės gyvenime užtikrintai užima pirmą vietą.
„Jai pavyksta viską suderinti, nes treniruotės vyksta po pamokų, bet ji svajoja būti futbolininke, iš to gyventi, užsidirbti pinigėlių, todėl į mokslą labai nelinksta. Taip, ji mokosi, viską atsiskaito, bet futbolas ją domina ir traukia labiau“, – atskleidžia šiaulietė.
Anželika sako, kad mergaitės niekada negąsdina, jog, pavyzdžiui, jei ji nepadarys namų darbų, negalės eiti į treniruotę. Šio požiūrio ją išmokė treneriai, kurie labai aiškiai pasakė, kad tokie dalykai nieko gero neduos, todėl ji ir stengiasi tuo vadovautis.
Mergaitės mama neslepia, kad jaunoji futbolininkė kiekvieną kartą treniruodamasi įdeda labai daug darbo ir pastangų. Augustės išskirtinumą pastebi ne vienas žmogus, tačiau mama nemano, kad ji yra apdovanota kažkokiais talentais.
„Mes su vyru nesame nei futbolininkai, nei sportininkai, todėl nemanau, kad čia yra kažkoks talentas. Galbūt kokie 5 procentai, bet tikrai ne daugiau, pagrindas yra sunkus darbas. Galbūt jai trūksta fizinės ištvermės, bet, pavyzdžiui, kamuolio valdymo ji stropiai mokosi ir labai stengiasi, o tai vėliau ir duoda rezultatų“, – svarsto šiaulietė.
Suformavo stiprų charakterį
Anželika neslepia, kad jos dukra yra labai konkurencinga ir visada nori būti geriausia. Varžybose laimėti pavyksta ne visada, tad kartais namuose pasitaiko ir liūdnų akimirkų.
„Augustei neužtenka tik dalyvauti, ji visada nori laimėti, todėl liūdi, jei komandai nepasiseka ir ji pralaimi. Bet šiaip ji labai daug kalba, kaip sakau, pas ją burna neužsidaro, todėl ji viską labai noriai išsipasakoja, išsilieja ir visko nekaupia savyje“, – dalijasi Anželika.
Ji sako pastebėjusi, kad futbolo žaidimas dukrai suformavo itin stiprų charakterį. Šiandien Augustė jau nekreipia dėmesio į ant kojų esančias mėlynes ar pagriuvimus, nes supranta, kad tai neatsiejama sporto dalis.
„Kai ji buvo maža, tikrai buvo tokia labiau lepūnėlė – nugriūna ir ašarų pakalnė iš karto. Be abejo, ir žaidžiant futbolą, yra buvę ašarų, bet mėlynių mes neskaičiuojame, nes kojos būna pastoviai mėlynos. Bet kaip tu verksi prie berniukų? Neverksi, jie tikriausiai nesupras.
Todėl, kaip aš sakau, ji tikrai tapo ištverminga ir užsiaugino storą skūrą. Supranta, kad tų kritimų buvo ir bus, nes čia toks sportas. Svarbiausia, kad kol kas nėra buvę jokių rimtų traumų“, – pasakoja Augustės mama.
Futbolu domisi visa šeima
Ji neslepia, kad dabar į futbolo pasaulį yra įsitraukusi visa šeima – žaidžia ne tik Augustė ir vyresnis brolis, bet ir tėtis.
„Vyras visai neseniai pradėjo žaisti su tėtukų komanda, mes žiūrime varžybas ir visi esame įsitraukę. Aš esu tik žiūrėtoja, gerbėja ir didžiausia palaikytoja. Bet turbūt kitaip ir negali būti, nes kuo gyvena vaikai, tuo gyventi pradeda ir tėvai“, – šypsosi Anželika.
Ji sako, kad kol kas visos Augustės ateities mintys yra siejamos su futbolu. Moteris mano, kad vis tik ateityje kokią specialybę dukrai įgyti reikėtų, mat iš sporto valgyti duoną sunku, tačiau ji palaiko visas mergaitės svajones ir nori, kad ji būtų laiminga.
„Ji svajoja vien apie futbolą. Taip, Lietuvoje nėra taip jau lengva gyventi iš sporto, tuo labiau merginoms, bet svajoti reikia, kaip gi be svajonių? Aš tikrai ją labai palaikau, noriu, kad ji eitų toliau, bandytų patekti į Šiaulių komandą, nes tai būtų vienas didžiausių pasiekimų. Dabar kažkaip net ir neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip, greičiausiai būtų labai skaudu ir gaila, jei viskas nutrūktų ir ji tai mestų“, – neslepia Anželika.
