Dvi marijampolietės bando atspėti, kokia kalba kalbėjo Jorūnė Žalnierukynaitė. Visi spėjimai kol kas yra pro šalį.
Nežinia, kiek moterys dar spėliotų ir kokių kalbų išvardytų. Tad metas atskleisti kortas, kokia kalba iš tiesų šneka marijampolietė Jorūnė. Mergina kalba lietuviškai. Tik atbulai.
24-erių Jorūnė – gestų kalbos vertėja. Marijampolietė sako, kad gebėjimą kalbėti atbulai išsiugdė nuo vaikystės. Niekas net šeimoje tiksliai nežino, kada tai įvyko. Iš pradžių net tėvai nesuprato, kokia kalba šneka duktė.
„Aš pati tikrai nepamenu tų dienų, bet tėvai pasakojo, kad, būdama maža, pradėjau kalbėti kažkokia keista kalba ir jie pradžioje nesuprato, ką aš noriu pasakyti. Tai aš buvau maždaug 5–6 metų amžiaus“, – sako marijampolietė Jorūnė Žalnierukynaitė.
Jorūnė pasakoja, kad niekada specialiai nesimokė kalbėti atbulai ir neturi supratimo, iš kur šis gebėjimas. Sakyti žodžius iš kito galo merginai pavyksta savaime. Tai gali daryti ištisais sakiniais, gali dainuoti, sekti istorijas, taip pat rašyti atbulai. Mergina mano, kad tiek kalbėti iš kito galo, tiek jos darbui – gestų kalbai – reikalingi tie patys gebėjimai.
„Yra reikalinga gera atmintis, vaizdinė atmintis. Tu turi gerai atsiminti žodį, kaip jis skamba. Bet galbūt matyti jį. Tai aš matau tą žodį. Kiti žmonės pajuokauja, kad tau čia skraido tie žodžiai, tai tikrai man mintyse jie skraido, jau iš kitos pusės aš juos matau“, – pasakoja J. Žalnierukynaitė.
Mergina sako, kad gebėjimo kalbėti atbulai nesureikšmina, tuo nesididžiuoja, tačiau nuo pat vaikystės jai be galo smagu taip kalbėti. Nė vienas vakarėlis, pasibuvimas su draugais ar giminėmis nepraeina be jos pasirodymo. Žmonės nuolat prašo pakalbėti atbulai.
„Aš gal toks optimistas žmogus, man su tuo viskas gerai, man patinka, žmonės labai gerai reaguoja. Tikrai neatsibosta, aš jau būnu visą laiką pasiruošusi pralinksminti“, – teigia J. Žalnierukynaitė.
Jorūnė juokauja, kad tokia labai mažai kam suprantama šneka puiki proga išsakyti nuoskaudas arba nusikeikti. Anot jos, tai daro labai retai, tačiau yra buvę. Štai paauglystėje užpykusi iškoneveikė mamą.
„Net mama nežino. Kažkada susipykome ir aš ją kažkaip pavadinau iš kitos pusės. Bet ji net nesureagavo. Tai man būdavo labai gerai išsilieti tokiu būdu ir niekas nesužinojo. Aš net nepamenu, koks tas žodis buvo, bet aš jį pasakiau iš kitos pusės.“
Jorūnė sako, kad niekada labai nesidomėjo, kiek tokių atbulakalbių yra ir kaip jie geba matyti žodžius iš kitos pusės. Tačiau yra sutikusi tokių kaip ji ir Lietuvoje.
Anot marijampolietės, mokykloje mokytojų bandė klausinėti, kas gali vykti žmogaus smegenyse, kad jis gebėtų kalbėti atbulai. Tačiau atsakymo taip ir negavo. Mergina sako, kad to nevadina talentu, o tiesiog gamtos duotu kiek keistesniu gebėjimu.
