„Jei iš tiesų mane pažįstantys žmonės galvoja, jog esu verta „Metų medikės“ vardo, tai aš įsitikinusi, jog tokio vardo nusipelnė visos dvylika mūsų skyriaus slaugytojų.
Visos jos čia dirbti atėjo panašiai tais pačiais metais kaip ir aš, o kai kurios dar anksčiau už mane. Visos jos triūsia labai nuoširdžiai, kantriai, rūpestingai, – sakė ilgametė Pasvalio ligoninės Chirurgijos ir traumatologijos skyriaus slaugytoja Audrutė Petrikonienė, išgirdusi, jog Pasvalio krašto „deimančiukų“ rinkimuose yra nominuota „Metų medikės“ titului.
Ši moteris nuo pirmų bendravimo minučių sužavi kuklumu ir paprastumu.
Kalbinama apie slaugytojos kasdienybę, įtemptas budėjimo naktis, sunkius ligonius, kuriuos tenka vartyti lovoje, saugoti nuo pragulų, apie kraujuojančias ir pūliuojančias jų žaizdas, prie kurių dažnas vengtų net prisiliesti, Audrutė santūriai prataria:
„Nieko čia ypatingo – viskas žemiška, viskas natūralu. Aš pati pasirinkau tokį darbą ir nė kiek dėl to nesigailiu.“
Smagu, kai gali padėti žmonėms
Audrutė Puikytė-Petrikonienė gimė ir augo Dagių kaime, prie pat Latvijos sienos. Dar būdama maža mergaitė ji matė gražių pavyzdžių, kaip smagu, kai gali padėti žmonėms. Ją žavėjo tuometės šio kaimo felčerės Valerijos Černiauskienės, kurią visi švelniai šaukė daktaryte, gerumas.
O ir Audrutės mama, paprasta kolūkio darbininkė, mokėjo leisti vaistus, turėjo paslaptingą „plieninę dėžutę“, kurioje virindavo švirkštus ir adatas. Jei tik kas pakviesdavo, skubėdavo pagalbon.
Paprašyti suleisti vaistų sodiečiai ateidavo ir į jų namus. Taip pamažu Audrutės širdyje augo ir brendo pašaukimas, atvedęs ją į Panevėžio medicinos mokyklą. Ją baigė 1986-aisiais ir paskyrimą gavo į gimdymo namus Kaune.
„Buvo nelengva. Jokios patirties, kaip elgtis su naujagimiais, neturėjau. Teorija yra viena, bet praktika – visai kas kita. Kūdikiai atrodė tokie trapūs, o reikėdavo vieną po kito pervystyti kokią dešimtį mažyčių žmogučių, išnešioti juos mamoms, kad pamaitintų, parnešti atgal į kūdikių palatas, atlikti daugybę kitų procedūrų“, – prisiminusi savo darbo pradžią šypsosi mūsų pašnekovė.
Didmiestyje Audrutė ilgai neužsibuvo. Netrukus ištekėjo už mylimo žmogaus, o jis irgi kilęs iš Pasvalio krašto – iš Telžių kaimo. Tad jauna šeima nutarė kurtis gimtinėje ir tuometis Pasvalio ligoninės Chirurgijos skyrius sulaukė jaunos seselės. Čia Audrutė pasiliko ilgam ir darbuojasi jau daugiau kaip trisdešimtį metų.
„Chirurgijos skyrius buvo įsikūręs tada dar labai naujame ligoninės korpuse. Skyriui vadovavo šviesaus atminimo gydytojas Jonas Gasiūnas, vyriausiąja sesele dirbo Nastutė Piliūnienė, taip pat išėjusi amžinybėn. Dabartinis skyriaus vedėjas Rimantas Petrulis jau irgi iš Biržų buvo atvažiavęs į Pasvalį.
Tuomečių skyriaus seselių ir šiandienių slaugytojų darbo specifika gerokai skiriasi. Seselių pareigos buvo padalintos pagal tris atskiras sritis: palatos seselės, procedūrų ir tvarstomojo seselės. Mane paskyrė palatos sesele, o toji atsakinga už visą ligonių priežiūrą, jiems paskirto gydymo organizavimą. Vėl reikėjo daug ko išmokti. Ligonių nuolat būdavo pilnas skyrius, dauguma jų sunkūs – po operacijų, po traumų, su tropinėmis opomis.
Atveždavo ir su labai užleistomis žaizdomis, būdavo, kad iš jų net krisdavo kirmėlės. Krapštydavom, valydavom, plaudavom, patalus keisdavom. Kai kas klausia, ar nebaisu matant tokius vaizdus? Nebaisu, tik labai gaila taip kenčiančio žmogaus. Viena, prie ko niekaip neįpratau – tai prie mirties.
Nors ne kartą yra tekę užmerkti nepagydomos ligos nukankinto žmogaus akis, rasti paguodos žodžių jo artimiesiems. Labai skaudu, kai žmogus išeina į anapus, bet ką padarysi, toks jau gyvenimas“, – atsidūsta ilgametė slaugytoja. – O pati skaudžiausia akimirka būna, kai sunkaus ligonio, kuris vargu ar bepakils iš lovos ir kuriam būtina ilgalaikė rūpestinga priežiūra, artimieji pareiškia:
„Mes jo neimsim, neturim kur dėti“. Neretai tas ligonis tiems artimiesiems jau būna užrašęs savo turtą… Visa laimė, ligoninėje yra Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrius, socialinės globos padalinys, tad žmogus likimo valiai nepaliekamas.“
Darnioje komandoje – drąsiau ir smagiau
Audrutė Petrikonienė sako, jog laikui bėgant daug kas kardinaliai keitėsi. Atsirado funkcinės lovos, vienkartiniai švirkštai, sauskelnės, be kurių jau nė neįsivaizduojam sunkių ligonių slaugos. Atsirado ir nauja pareigybė – slaugytojų padėjėjos, tapusios nepakeičiamomis pagalbininkėmis, ypač kai iš lovos nesikeliantį ligonį reikia paruošti procedūroms, nuvežti į rentgeną ir pan.
Chirurgijos ir traumatologijos skyriaus slaugytojos prižiūri ir neurologijos skyriaus ligonius. Nors skyriai atskiri, bet jie įsikūrę tame pačiame aukšte. Palatos greta, tad ir slaugytojos tos pačios.
Ypač didelė atsakomybė slaugytojoms tenka per naktinius budėjimus, kai visame skyriuje jos lieka dirbti dviese ir pluša viena kitai padėdamos.
Mūsų pašnekovė užsimena, kad į ligoninę atlikti praktikos atvažiuojančios būsimos slaugytojos dažnai svarsto, jog patogiau būtų dirbti ne ligoninės palatose, o kurio nors
„Kita vertus, turbūt natūralu, kad anglų ar kitą užsienio kalbą įvaldęs šiandienis jaunimas dairosi geriau apmokamo darbo užsienyje arba stengiasi susirasti net didmiesčio ligoninėje ar poliklinikoje, – sako Audrutė Petrikonienė. –
O man gera ir Pasvalyje, kur visi pažįstami, kur sutikti kasdien sveikinasi ir nusišypso buvę pacientai. Tie, kuriuos gydžiau prieš trisdešimt metų – dabar jau pražilę senjorai. Nenorėčiau kabinetinio darbo – man svarbu nuolatinis veiksmas, norisi kuo greičiau pamatyti apčiuopiamus savo darbo rezultatus.
Kai manęs paklausia, kokios būdo savybės yra būtinos medikui, atsakau, jog pirmiausia – vidinė drąsa, nes kartais sprendimą tenka priimti labai greit ir čia pat. Ir, žinoma, dėmesys žmogui, noras jam padėti. Mūsų pacientai labai įvairaus charakterio – būna ir viskuo nepatenkintų, ir priekabių.
Bet, kai labai stengiesi, gali rasti raktą į kiekvieno širdį. Jei būsi nuoširdi, galų gale tave vis tiek išgirs. O pykti aš tiesiog nemoku.
Negali ligoniui rodyti nei savo nuovargio, nei prastos nuotaikos. Ir dar labai svarbu – komandinis darbas, kad vieni kitus suprastume iš pusės žodžio. Tokios komandos, kokia yra mūsų ligoninės Chirurgijos ir traumatologijos skyriuje, bet kas galėtų pavydėti. Visas skyriaus kolektyvas ne tik labai susitelkęs, bet ir itin smagus, kūrybiškas. Kartu švenčiam gimtadienius, susiburiam ir kitomis progomis. Dalijamės receptais, augalų daigeliais, geromis emocijomis ir, žinoma, patirtimi.
Aš visada ir sau pačiai, ir kitiems sakau: jei ko nežinai, reikia klausti. Bendradarbė patars, kaip tam ar kitam ligoniui geriau pagelbėti, kaimynė – kaip skanias bandeles iškepti“, – gyvenimiška išmintimi dalijasi slaugytoja.
Stresą malšina mezginiai ir augalai
Žiemą – mezginiai, vasarą – augalai: tai Audrutės Petrikonienės laisvalaikio aistros. Dar tik įpusėjus vasariui, jaukiame Petrikonių bute ant palangių jau žaliuoja sudygę paprikų, gėlių daigeliai.
O pavasarėjant abu su vyru Jonu vis dažniau suks į Telžių kaimą, į gimtąją Jono Petrikonio sodybą. Senieji jos šeimininkai, Jono tėveliai, jau išėję amžinybėn, bet jų sodybą Audrutė su Jonu puoselėja toliau.
Čia jų šeimos daržas, šiltnamis, gėlynai, sodas. Čia jie atsikrato įtampos ir stresų, nors fizinio darbo, ypač vasarą, sodyboje tikrai daug. Užtat Petrikoniai visai žiemai apsirūpina savo rankomis užaugintomis daržovėmis, kitomis gėrybėmis.
„Fizinį darbą aš labai mėgstu. Augau kartu su trim broliais, šeimoje buvau pati jauniausia. Visada būdavo smalsu, ką mano broliai veikia. Iš jų išmokau ir vinį įkalti, ir obelį nugenėti, ir miške malkauti. Kai mūsų pačių vaikai buvo maži, kasdien gyvenau bėgimo ritmu: darbas, namai, vaikai, daržai kaimo sodyboje.
O jei ligoninės skyriuje likdavo sunkių ligonių, neramios mintys neapleisdavo ir po darbo: kaip ten jie laikosi, ar aš viską tinkamai padariau… Esu be galo dėkinga savo šeimai: sūnums, kurie kantriai laukdavo po naktinio budėjimo grįžtančios pavargusios mamos, vyrui, kuris sutikdavo su garuojančiu valgiu. Dabar, kai vaikai jau užaugo, daugiau laiko galime skirti sau“, – atvirauja moteris.
Audrutė ir Jonas Petrikoniai užaugino du sūnus – Tomą ir Audrių. Abu jie savo gyvenimus sėkmingai kuria Didžiojoje Britanijoje. Tiesa, šeimų dar nesukūrė ir tėvams anūkų dar nepadovanojo. „Viskam savas laikas“, – šypsosi Audrutė Petrikonienė.
Sūnūs, puikiai žinodami dar vieną savo tėvų pomėgį, palepina juos kelionėmis, naujus maršrutus susiplanuoja ir patys sutuoktiniai. Aplankyta nemažai šalių, pabuvota net tolimoje saulėtoje Kuboje.
Audrutės vyras Jonas Petrikonis dirba ugniagesiu gelbėtoju Vaškų komandoje. Tad abiejų sutuoktinių misija – pagalba žmonėms. Audrutė susirgusiems padeda pasveikti, Jonas saugo nuo gaisro nelaimės.
