Nuotraukose matomas septyniolikmetis Armandas buvo itin kuklus ir ramus vaikas, tačiau po nuolatine plačia savo šypsena vaikinas slėpė neįtikėtinus sugebėjimus moksle. Tiesa, jis su savo mama jau kuris laikas gyveno Anglijoje, o į Lietuvą sugrįždavo tik aplankyti savo senelių ir pabūti su seniai matytais draugais.
Vaikino mama Vaida prisimena, kad visi mokytojai Anglijoje berniukui negailėdavo pagyrų ir vis kartodavo, kad jam šviečiasi itin perspektyvi ateitis.
„Mama, aš stosiu į universitetą, tada daug dirbsiu ir uždirbęs pinigų nupirksiu mums namą“, – tuomet tokios svajonės sukosi paauglio galvoje.
Lemtingąją 2018-ųjų metų vasarą Armandas pirmą kartą vienas sėdo į lėktuvą ir išlydėtas mamos išskrido atostogų į Lietuvą. Deja, gyvo savo sūnaus Vaida daugiau taip ir nebematė.
Šiltą rugpjūčio 11-sios vakarą, šiek tiek prieš 18 val., Marijampolės policijos pareigūnai gavo iškvietimą, jog Mokolų gatvėje guli sumuštas vaikinas. Deja, atvykus medikams, jie galėjo konstatuoti tik Armando mirtį.
Netrukus buvo sulaikyti ir trys įtariamieji (du iš jų nepilnamečiai), tačiau po ilgų teismo procesų, iš jų kaltinamuoju liko tik vienas – Ignas. Mat būtent jis Armandui sudavė mirtiną smūgį į gerklę. Sutraiškė ją taip stipriai, jog vaikinas vos per keletą sekundžių krito ant žemės negyvas.
Nuo nelaimės praėjus dviems metams, Armando mama Vaida iki šiol gedi žiauriai nužudyto sūnaus. Tuo metu teismo galutinis nuosprendis – skirti kaltinamajam Ignui aštuonerių metų bausmę kalėjime bei sumokėti Armando mamai moralinę 50 tūkst. eurų žalą.
„Mano sūnus, mano skausmas kainuoja tik penkiasdešimt tūkstančių. Čia kalba eina tikrai ne apie pinigus, bet man buvo labai pikta, kad nei vienas iš jų net neatsiprašė“, – tv3.lt pasakoja mirusio paauglio mama.
Vaida, pati anksčiau gyvenote Marijampolės mieste. Kaip taip susiklostė jūsų gyvenimo keliai, kad atsidūrėte Anglijoje?
Anglijoje gyvenu jau aštuoneri metai. Gyvendama Lietuvoje, mačiau, kad nėra galimybių išgyventi, mirė mano tėtis, brolis, vyras.
Anksčiau buvau dirbusi Vokietijoje, o ir dukra svajojo studijuoti Anglijoje, todėl pasitarusi su vaikais, pirma išvažiavau į Angliją, už metų laiko čia atsivežiau ir savo sūnų Armanduką, tuomet jam buvo apie dvylika. Planavome, kad atvažiuos ir dukra, bet jai Anglijoje nelabai patiko, todėl ji persigalvojo ir liko Lietuvoje.
Įsitvirtinti svetimoje šalyje tikriausiai nebuvo lengva...
Iš pradžių man „kišo koją“ anglų kalba, kol ją išmokau, dirbau visur: valytoja viešbutyje, šiltnamiuose su gėlėmis, galima sakyti, perėjau visur.
Galiausiai užsirašiau į anglų kalbos kursus. Vėliau įsidarbinau vienoje agentūroje, kuri mane siųsdavo į skirtingas darbo vietas. Galiu pasakyti, kad čia nėra taip sunku dirbti kaip Lietuvoje – mažiau darbo valandų, didesni atlyginimai.
Viena iš agentūrų nusprendė man pasiūlyti nuolatinį darbą sandėlyje, kurį dirbu ir dabar. Man šis darbas labai patinka, pakuojame gražias prekes, turiu sudariusi su jais kontraktą.
Ten gal ir nėra dideli pinigai, bet man taip patiko, kad nereikės galvoti, kur šiandien turėsiu važiuoti dirbti. Dirbame sandėlyje, kur pakuojame vitaminus, kvepalus, auskarus, šampūnus, pinigines – viską supakuojame ir išsiunčiame į parduotuves. Tai mano toks ir darbas – pakuotoja.
Ar šį darbą planavote dirbti visada?
Tuo momentu Armandas čia mokėsi labai gerai, jį tiek girdavo, net būdavo gėda klausytis. Pastebėjau, kad mano vaikas iš tikrųjų yra gabus. O aš stengiausi, dirbau bet kokį darbą, kad tik padėti savo vaikams.
Kai dar dirbau viešbutyje, Armandas man kartodavo, kad esu verta geresnio darbo, jis man ateidavo padėti net savaitgaliais. Laikui bėgant, pramokau anglų kalbą, esu baigusi buhalteriją, todėl galvojau pereiti dirbti į kokią nors parduotuvę, ten mažesnės darbo valandos.
Kartu su Armandu planavome, kad jis stos į universitetą, svajojome čia nusipirkti namą, kad būtų sodas, kuriame gal pasisodinčiau keletą gėlių, medelį, suoliuką pastatyčiau ar į lauką išsineščiau skalbinius. Žinote, kaip esame įpratę Lietuvoje.
O vėliau aš jį išleidau atostogų ir viskas sugriuvo...
Galima sakyti, kad gyvenimu Anglijoje kartu su Armandu buvote patenkinti?
Mes neturėjome pinigų fontano, nebuvome turtuoliai, bet mums visko pilnai užteko. Aš mačiau, kokius gabius vaikus turiu, todėl žinojau, kad turiu žiūrėti savo sveikatos, kad kuo ilgiau gyvenčiau ir padėčiau jiems... Ir nieko neišėjo.
Mano pati didžiausia svajonė buvo Armandas, mano dukra yra labai gabi, bet jis buvo dar gabesnis, galbūt atsigimė į vyro giminę, nes ten visi su aukštaisiais diplomais.
Aš pati į Lietuvą grįždavau labai retai, o Armandas močiutei kartodavo, kad pabaigs mokslus Anglijoje ir galbūt vėliau sugrįš į Lietuvą.
„Žinai, mama, aš dabar pabaigsiu buhalterio mokslus, bet čia bus tik pradžia. Čia ne viskas, mama. Paskui aš uždirbsiu nuo keturiasdešimt tūkstančių, dirbsiu ir kai galėsiu, nusipirksime namą Anglijoje“, – sakydavo Armandas.
Galiu tik įsivaizduoti, kaip apie tai kalbėti yra sunku, tačiau 2018-ųjų metų vasaros kelionė į Lietuvą Armandui tapo paskutiniąja. Ar jis norėjo grįžti į Lietuvą, laukė kelionės?
Jis jau planavo kelionę ir praeitą vasarą, kadangi reikėjo pakeisti mokyklą, turėjo pereiti į aukštesnę, tą vasarą jis nevažiavo, tai nusprendėme, kad jis važiuos kitą vasarą. Lietuvoje, Marijampolėje, yra mano tėvų namai, ten iš tiesų leisti laiką yra labai smagu, nuosavas namas.
Armandas labai pasiilgdavo savo draugų, su kuriais buvo užaugęs. Tos vasaros jis taip laukė, ant kalendoriaus braukydavo dienas.
Tačiau kadangi jis pradėjo mokytis aukštesnėje mokykloje, tą vasarą turėjo atlikti praktiką, galvojo, kad vėl neišeis išvažiuoti. Bet jį taip mylėjo visi dėstytojai, todėl jį išleido į Lietuvą anksčiau, leido neatlikti praktikos ir pasirašė, kad ji yra atlikta.
Visi dėstytojai jį taip girdavo, o jis kuklesnis būdavo. Pirmas atlikdavo užduotis, padėdavo visiems kitiems, tačiau klasėje buvo tylus ir ramus. Man vis kartodavo, kad jam jau dabar yra atviros visų geriausių universitetų durys.
Kai grįžau po laidotuvių į Angliją, jie sodino medelį. Ir taip keista buvo matyti, visi vaikinai verkė...
Armandą paskutinį kartą matėte prieš lemtingąjį skrydį...
Jis pirmą kartą lėktuvu skrido vienas, mano draugė nubraižė jam visą planą, skrydis buvo naktį, todėl labai skubėjome, važiavome autobusu. Buvo labai graži vasaros naktis, atvažiavome per anksti, todėl vaikščiojome po parką.
Tuomet pamenu stebėjausi, koks gražus yra mano vaikas. Jis seniai buvo mane praaugęs, prieš kelionę apsikirpo, nusipirko naujus drabužius. Žinote, kaip jaunimas dabar nori būti madingi...
Tą akimirką kartojau jam, koks jis gražus išaugo ir raginau išvažiuoti pailsėti Lietuvoje, sakiau, kad jis atsigaus.
Vaida, bet ar nebuvo jokios mamos nuojautos, kad sūnui gali kažkas nutikti?
Buvo. Likus maždaug mėnesiui iki kelionės aš susapnavau sapną, kuriame Armandas buvo užpultas septynių-aštuonių labai aukštų vaikinų. Armandas norėjo nueiti į šoną ir tą akimirką aš pabudau.
Kai išleidinėjau Armandą į kelionę, aš jį perspėjau, sakiau, kad tik nevartotų alkoholio ir nerūkytų, o jis net šiek tiek įsižeidė, nes griežtai buvo nusistatęs prieš tokius dalykus. Bet aš juk mama, perspėti reikėjo. Papasakojau jam apie savo sapną, o jis man tik pasakė „Mama, netikėk sapnais“. Ir kaip gali dabar netikėti..?
Ar prisimenate tą akimirką, kai kitame telefono ragelio gale išgirdote košmarišką žinią apie sūnaus netektį?
Buvo pavakarė, tvarkiausi namuose, įsijungiau televizorių pažiūrėti žinias ir man paskambino pusbrolio draugė, paklausė, ar kalbėjau su savo mama. Su šia drauge mes bendravome pakankamai retai, man labai keista buvo, kodėl ji klausia apie mamą.
Aš iš karto supratau, kad namuose kažkas negerai. Pasakiau: „Tik nebandyk pasakyti nieko blogo“ ir išjungiau telefoną – du sykius aš jai taip padariau. Paskui paskambino mano pusbrolis, jis neišdrįso pasakyti, išgirdau savo mamos klyksmą.
Aš taip rėkiau, kai pasakė, kad Armanduko nebėra. Aš maniau, kad susprogsiu bežviegdama. Mano visi kaimynai girdėjo tą klyksmą, jaučiausi tarsi būčiau suplyšusi į gabalus, žviegiau visu balsu. Negalėjau tuo patikėti.
Vėliau labai greitai internete pasirodė žinutė apie tai, kad Marijampolėje užmuštas paauglys, draugė atsiuntė žinutę.
Armandas lemtingą vakarą buvo su savo geriausiu draugu?
Armandas Lietuvoje turėjo labai gerą draugą, jie buvo kaip broliai, bendraudavo kiekvieną dieną. Jis grįždavo po pamokų ir taip skubėdavo paruošti pamokas, nes žinojo, kad grįš Armandas, paskambins jam ir jie kalbėsis.
Jų ryšys buvo toks stiprus, tarsi brolių. Prie jo ir užmušė mano Armandą. Aišku, aš dabar čia kalbu, bet negaliu tuo patikėti, negaliu patikėti, kad tai įvyko mano gyvenime. Kalbu, bet atrodo, jeigu egzistuoja sielos, tai kartais atrodo, kad aš pasikalbu su juo. Man nėra gėda kažkam tai pasakyti, kiti gal pasijuoks, nesupras, bet iš tikrųjų apie tai taip sunku kalbėti...
Būna tokių savaitgalių, kad ištisai verkiu, nes man taip stipriai viskas primena mano vaiką. Mano visos svajonės buvo susijusios su Armandu.
Svajojau, kai jis užaugs, atvažiuos pas mane su savo žmona ir vaikais, nes dukra vis tiek yra likusi Lietuvoje. Laukiau, kada jis įstos į universitetą ir galėsiu pasigirti visoms draugėms. Labai laukiau. Aš jau tada juo didžiavausi, jis iš mokyklos grįždavo vien su geriausiais pažymiais.
Tai kas nutiko tą šokiruojantį 2018 rugpjūčio 11-osios vakarą?
Tie vaikinai norėjo pasirodyti, buvo trys pagrindiniai. Armandas su savo geriausiu draugu ėjo pro savo buvusią mokyklą, mieste vyko baikerių šventė, močiutė sakė, kad jie norėjo ją pažiūrėti. Abu jie nusileido laiptais, ėjo pro mokyklą, ten juos ir užpuolė, pėsčiųjų perėjoje.
Čia jie prasilenkė su agresyviai nusiteikusia grupele jaunuolių, Armando draugas jau ėjo žole, Armandui buvo trūkę nedaug. Aš mačiau viską, kai kriminalistas vėliau apklausė pagrindinį įtariamąjį Igną, jis aiškiai pats parodė, kad Armandą pats specialiai užkabino pečiu.
Bet Armandas buvo taikus, jis pažiūrėjo ir nuėjo. O jiems ir užvirė tuomet, paėję penkiasdešimt metrų link laiptų, jie pradėjo šūkauti, kad tik išprovokuotų muštynes. Tuo momentu sūnui dar buvau atsiuntusi vaizdo įrašą, jis dar spėjo ji pažiūrėti ir tada prie jo sugrįžo tie vaikinai.
Ignas užrėkė: „Davai, grįžtam, sup***m juos“ – jau vien tik šis žodis pasako viską. Toks Karolis pirmasis pasivijo Armandą, griebė už peties ir pasakė „duok parūkyti“, jis atsakė, kad nerūko.
Tuomet pribėgo Ignas ir pasakė: „Gal tave reikės gatvės manierų pamokyti?“. Igno jaunesnysis brolis kirto pirmąjį smūgį, tačiau Armandas jo išvengė, mėlynė tik ant rankos didžiulė buvo likusi.
Galiausiai Ignas su savo broliu Armandui smūgiavo vienu kartu ir jis jau nebespėjo apsiginti, yra dar viena didelė mėlynė ant kojos, o antrasis Igno smūgis į gerklę buvo toks stiprus – mirtinas. Armandą užmušė stovintį, vyrai sakė, kad ant rankos turėjo būti uždėtas kastetas, nes smūgis buvo toks stiprus. Aš kai pamačiau savo vaiką šitaip išdarkyta gerkle, negalėjau patikėti, viskas buvo užklijuota.
Už nieką, iš viso už nieką užmušti vaiką. Armando draugas pasakojo, kad to smūgio garso nepamirš visą gyvenimą, sakė jis pradėjo dūsti, viskas truko maždaug apie septynias sekundes.
O ar Armandas pažinojo tuos vaikinus – Igną ir jo brolį?
Jis jau neatsikels ir to juk nepasakys. Kiek pasakojo Armando draugas, jie nepažinojo tų vaikinų, bet iš matymo juos tikrai žinojo. Jis neretai eidavo vakare į parduotuvę, turėjo prasilenkti su jais.
O vieną sūnus tikrai pažinojo ir iki šiol negaliu patikėti, kad toje kompanijoje buvo ir jis, Haroldas.
Kai Armandukas augo Lietuvoje ir jam buvo maždaug septyneri, jis atsivesdavo į namus draugą Harį, jaunesnis jis buvo. Pamenu kartą buvau grįžusi iš Vokietijos, tą berniuką aš vaišindavau, sėsdavo sriubą valgyti kartu su Armandu
Haroldas sako, kad neatpažino jo. Tą dieną labai lijo ir kai jie išėjo pasivaikščioti, jie užsidėjo striukės gaubtuvus, tai gal ir neatpažino, aš nežinau. Armandas jau prieš kurį laiką buvo nutraukęs ryšius su šiuo berniuku, nes sakydavo, kad jis susidėjo su negerais draugais.
Armandas lemtingąją vasarą svečiavosi pas savo močiutę, jūsų mamą. Kaip ji jaučiasi po nelaimės?
Mama apsirgo, ją surakino vėžys, patys gydytojai pripažino, kad jis prasidėjo iš šoko ir patirto nervinio streso. Man pusbrolis papasakojo tą momentą, kai policija atėjo ir pasakė, kad Armando nebėra.
Sakė, mama visa pamėlynavo, pradėjo rėkti, negalėjo kvėpuoti, greitoji suleido vaistų. Ją turėjo raminti aplink buvę žmonės, nes ji taip norėjo pamatyti Armandą. Aš girdėjau tą momentą, kaip ji rėkė. Netikėjau, kad man Dievas gali būti toks negailestingas.
Ar po nelaimės kreipėtės pagalbos?
Žinoma, buvau nuėjusi. Aš pati savimi stebėjausi, kad buvau tokia stipri per laidotuves, nors jau kai karstą leido į duobę, tai aš prisimenu, kad nualpau ir nukritau. Visi pasakojo man, kad aš rankas buvau iškėlusi į dangų ir rėkiau: „Už ką, Dieve, už ką“. To aš nepamenu. Nualpau ir pabudau jau tik prie greitosios pagalbos.
Man artimieji sakė kreiptis pagalbos, kartojo, kad neišgyvensiu to viena. Buvau nuėjusi pas gydytoją, išrašė kalną vaistų, tačiau aš jų negėriau tokių dozių, kaip buvo nurodyta, niekada nemėgau vaistų. Tik kai jausdavau, kad jau negalėsiu užmigti, tai išgerdavau.
Grįžusi po mėnesio į Angliją, aš devynias savaites negalėjau grįžti į darbą. Man buvo viskas neįdomu, pasakiau, kad kai užmušė Armandą, miriau ir aš. Mano vaikai buvo mano sparnai.
Kai netekau Armando, išlindo ir visos ligos – širdies permušimai, gręsiantis infarktas, atsisakė koja. Gydytoja sakė, kad viskas yra dėl nervų, aš nebepajėgiu dirbti taip, kaip galėjau. Visada darbe apsiverkiu, kai išgirstų per radiją jo dainas, tiesiog negaliu...
Bet, kad neliūdėti savaitgaliais susiradau papildomos veiklos. Pamačiau, kad mano viena pažįstama dalijasi įvairiais šampūnais, papasakojo man apie juos, įstojau į kompaniją ir tuo užsiimu laisvu laiku.
Teismo nuosprendį dėl sūnaus žūties jūs apskundėte apeliaciniam teismui. Jūsų netenkino galutinis verdiktas?
Iš pradžių prokuroras bausmę pagrindiniam kaltinamajam siūlė vienuolika metų, bet vėliau ji sutrumpėjo kažkokiu būdu iki aštuonerių metų ir 50 tūkst. eurų moralinės žalos. Mano sūnus, mano skausmas kainuoja tik penkiasdešimt tūkstančių.
Čia kalba eina tikrai ne apie pinigus, bet man buvo labai pikta, kad nei vienas iš jų neatsiprašė. Tiesa, pas mane į namus buvo atėjęs Igno ir jo brolio tėtis, atrodė tikrai susibaigęs žmogus iš to pergyvenimo, atėjo kartu su pussesere.
Tuo momentu buvau laidojimo biure, man paskambino mama, kaip tik rinkau Armandui kostiumą. Mama patikino, kad turiu grįžti namo, galvojau, jau giminės atvažiavo iš kitų miestų į laidotuves.
Atėjau į svetainę, o ten stovi kažkoks nepažįstamas vyras ir eina link manęs apsiašarojęs, visas dreba, supratau, kad čia Igno tėvas. Pradėjo sakyti, kokie yra geri jo vaikai, jis atėjo ne užuojautos man pareikšti, o papasakoti, kokie geri yra jo vaikai. Tokie geri, kad tą dieną grįžau palaidoti savo sūnų.
