Šiandien niekas nė nepasakytų, kad prieš kurį laiką jis ligoninėje kovojo už savo gyvybę – Kastytis vėl aktyviai sportuoja ir džiaugiasi kiekviena diena.
Kone visą gyvenimą sportu užsiimantis vyras niekad neturėjo jokių nusiskundimų, palaikė aktyvų ir sveiką gyvenimo būdą, kol neužklupo žaibinis kepenų uždegimas.
Pakilusi temperatūra vis nemažėjo
Pirmieji simptomai, išdavę ligą, nekėlė nė menkiausio įtarimo, kad prasidėjo problemos su kepenimis – paprasčiausiai pakilo temperatūra.
„Viskas prasidėjo pirmadienį, temperatūra vis pakildavo, nusimušdavau valandai ir ji vėl pakildavo. Nieko blogo neįtarėme, kadangi sekmadienį daug vaikščiojome, buvo karšta ir saulėta, galvojau, kad perkaitau“, – prisimena vyras.
Po kelių dienų žmonai nuėjus į vaistinę ir pasakius, kad Kastyčiui vis nepavyksta sumažinti temperatūros, vaistininkas pasiūlė gerti paracetamolį. Šiandien pašnekovas sako žinantis, kad čia padarė klaidą, tačiau nežinant, kad sutriko kepenų veikla, nežinojo darantis sau meškos paslaugą.
„Dabar jau žinau ir gydytojai sakė, kad paracetamolis yra didelis priešas kepenims. Kadangi mano kepenys jau buvo pažeistos, vaistai joms dar labiau pakenkė“, – paaiškino jis.
Penktadienį K. Gudavičius sako jau pasijutęs geriau, tad išėjęs į darbą sporto klube. Čia jo žmona ir pastebėjo, kad jis visas pageltęs, tad nieko nelaukiant išskubėjo į priimamąjį, o vėliau viskas vyko žaibo greičiu:
„Viskas vyko labai greitai – nuvažiavome į Kėdainių priimamąjį, penktadienį vakare mane pervežė į klinikas, čia į palatą, kitą dieną jau į reanimaciją. Situacija blogėjo akimirksniu.“
Užsikrėtė darantis tatuiruotę
Kastyčiui buvo diagnozuotas ūminis hepatitas B. Sergant lėtiniu hepatitu B, pacientas gali būti užsikrėtęs gerokai anksčiau, tik laikui bėgant liga gali paūmėti, o K. Gudavičiaus atveju buvo aišku viena – jis užsikrėtė prieš maždaug 2-3 mėnesius.
„Liga persidavė per kraują ir įtariama, kad užsikrėčiau darydamasis tatuiruotę. Kai patekau į ligoninę, buvo pažeista jau 70 procentų kepenų”, – priduria.
Vyrui būnant ligoninėje, jo žmona socialiniuose tinkluose pasidalino pagalbos prašymu paaukoti kraujo, nes jo reikės labai daug – medikai prognozavo, kad Kastyčiui prireiks kepenų transplantacijos:
„Gydytojai sakė, kad jau padarė 120 procentų visko, ką galėjo, su vaistais, dabar viskas priklausys nuo mano organizmo. Tuo momentu kepenys galėjo nustoti veikti bet kuriuo momentu.
Kai man pasakė, kad reikės transplantacijos, mintyse tai prilygo mirčiai. Apėmė labai didelis mirties baimės jausmas.“
Dabar kiekvieną dieną vyras dėkoja visiems atsiliepusiems – žmonės vyko iš kitų miestų, nusidriekė eilės norinčiųjų duoti kraujo. Kiek pačiam teko kalbėti su Kraujo centro darbuotojais, po pagalbos prašymo buvo surinkta apie 300 litrų kraujo.
Istorija, prilygstanti stebuklui
Tik pačiam donorų kraujo neprireikė – nors medikų prognozės nebuvo guodžiančios, svarstyta, kad ligoninėje reiks praleisti ilgus mėnesius, o kepenų transplantacijos laukiančiųjų sąraše K. Gudavičius buvo įrašytas pirmu numeriu, organizmas pats sukovojo su uždegimu:
„Kadangi mano organizmas „restartavosi“ iš naujo pats, man transplantacijos neprireikė, ligoninėje pragulėjau tik mėnesį laiko, nors prognozavo, kad praleisiu čia gerokai daugiau dienų.
Išleistas iš ligoninės kiekvieną savaitę važinėjau į klinikas pas gydytojus tikrintis, darydavausi tyrimus. Man sakė, kad bus ilgas sveikimo procesas, bet gydytoja paaiškino, kad, kadangi yra ūminis uždegimas, ne lėtinis, gali būti taip, kad praeis maždaug pusė metų ir, jeigu organizmas pats susitvarkė, gali nelikti nė žymės. Mano atveju taip ir buvo – praėjus daugiau nei pusei metų, neliko jokių požymių.“
Visą šį laikotarpį jis jautė besąlygišką šeimos, artimųjų ir draugų palaikymą, ir sugrįžęs iš ligoninės visada buvo apsuptas žmonių –Kastytis sako, kad tai labai padėjo sugrįžti į įprastą gyvenimą. Kaip ir sportas, kuris buvo ir yra neatskiriama gyvenimo dalis.
„Tikrai nesitikėjau, kad tiek daug gerų žmonių turiu aplinkui, palaikymas buvo didelis. Bet įtakos turėjo ir tai, kad aš beveik visą gyvenimą sportuoju. Kai grįžau iš ligoninės, į ketvirtą aukštą lipau su pailsėjimais, nes jėgų nebuvo, o dabar jau vėl aktyviai sportuoju.
Žinoma, ilgą laiką nesportavau, o tik mankštinausi. Bet visas judėjimas, mankštinimasis, buvimas tarp žmonių man padėjo greičiau atsigauti“, – šypteli.
Sulaukęs tokio palaikymo ir reakcijos iš žmonių, Kastytis džiaugiasi ne tik dėl to, kad šiandien yra sveikas ir gali gyventi įprastą gyvenimą – džiugina ir tai, kad paaukotas kraujas padėjo kitiems pacientams, kuriems jis buvo kritiškai svarbus:
„Labai didelis ačiū visiems, kurie prisijungė, kurie palaikė. Gavosi taip, kad kelias dienas teko praleisti komoje, bet atsikėlęs gavau labai daug žinučių palaikymo iš daugybės žmonių. Eilės didelės buvo prie kraujo davimo, labai džiaugiuosi, kad turiu daug gerų žmonių aplink.
Kraujo centro darbuotojos sakė, kad seniai matė tiek žmonių. Man kraujo neprireikė, todėl kraujas buvo panaudotas kitiems pacientams. Aš labai džiaugiuosi dėl to ir visada aktyviai raginu kitus žmones duoti kraujo. Gaila, kad aš pats negaliu būti jokiu donoru – nei kraujo, nei organų, pasakė, kad man jau padėtas taškas.“
