Ši tragiška nelaimė sukrėtė daugelį ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos gyventojus, dešimtys šeimų po skaudaus įvykio liko be namų ir visiškai be jokių daiktų.
„Facebook“ socialiniame tinkle žmonės aktyviai dalijasi prašymais, siekiant prisidėti prie pagalbos nukentėjusioms šeimoms. Akivaizdu, kad šis įvykis gyventojams ilgai įsirėš į atmintį, tačiau kaip tokios nelaimės veikia pačią visuomenę ir kas žmonėms padeda atsigauti po tokių skaudžių įvykių, naujienų portalui tv3.lt komentuoja psichoterapeutas Gediminas Navaitis.
Vakar Viršuliškių mikrorajone įvyko sprogimas daugiabutyje, kuris pareikalavo dviejų žmonių gyvybių, o dešimtys šeimų liko be namų. Kaip tokie skaudūs įvykiai paveikia visuomenę?
Yra bendras dėsnis, kuris biologiškai teisingas. Žmogus labiau reaguoja į grėsmes nei į sėkmes, į grėsmes reikia reaguoti sparčiai. Apibendrintai kalbant, žinia, kad dega namas ar kaime dega troba, reiškia, kad reikia kuo skubiau bėgti ją gesinti, kad neišsiplėstų ugnis.
Žinia, kad kaimynas pastatė trobą yra žinia, kad kitą arba dar kitą sekmadienį reiks eiti pas jį pasveikinti su sėkminga pradžia. Vadinasi, mes biologiškai ir istoriškai esame linkę domėtis grėsmėmis.
Todėl neatsitiktinai televizijoje, radijuje ar socialiniuose tinkluose nuolat pranešama apie įvykius, kurie niekaip su mumis nesusiję, nedaro mums jokio poveikio, pavyzdžiui, kad kur nors Pietų Amerikoje nuo skardžio nuriedėjo automobilis. Per porą savaičių panašios žinios pasiekia ne vieną. Žinant šias aplinkybes lengviau atsakyti, kaip žmonės reaguoja į tas nelaimes, kurios vyksta arčiau mūsų. Jie tampa budresni, atsargesni.
Sakykite, kuomet nutinka štai tokie siaubingi įvykiai, kaimynai labiau suartėja ar nutolsta vieni nuo kitų? Kodėl?
Manyčiau, kad kone kiekvienas gali patvirtinti iš savo praktikos, patirties, jog tokie įvykiai dažnai suartina. Bet ar tas suartėjimas truks ilgiau, kiek jis jungs žmones, tai klausimas. Bet padėti nukentėjusiesiems, tai lietuviška ir ne tik lietuviška tradicija.
Mes žinome, kad Vilniaus miesto savivaldybė rūpinasi nukentėjusiųjų žmonių apgyvendinimu, taip pat artimieji, pažįstami ir nepažįstami žmonės pagelbėja jiems. Tad akivaizdu, kad įvykis paprastai žmones nors kiek susieja. Bet tas noras pagelbėti veikiausiai netruks labai ilgai, nes visi turime savo darbus, užsiėmimus ir gyvename savo gyvenimus. Bet tradicija padėti kitiems – tai lietuviškas bruožas.
Kaip manote, ar Lietuvoje po šio įvykio gyventojai labiau rūpinsis savo gyvenamųjų vietų saugumu?
Tikriausiai, kuriam laikui domėjimasis bus kiek padidėjęs. Tačiau ar jis bus racionalus ir kiek tęsis – nežinia.
Yra tyrimai, kurie rodo, kad labai dažnai mūsų reagavimas į nelaimes nėra racionalus. Pavyzdžiui, jeigu įvyksta lėktuvo katastrofa, tai sveikas protas sakytų, kad reiktų vengti tos aviakompanijos. Nors vėlgi daugeliu atvejų tai nepriklauso nuo aviakompanijos, nes tai galėjo įvykti dėl daugybės kitų priežasčių. Tačiau tyrimai rodo, kad maždaug dviems-trims dienoms tuomet sumažėja lėktuvo bilietų pirkimas tame aerouoste, kuriuo lėktuvas pakilo. Tas nėra racionalu.
Manyčiau, kad panašūs įvykiai tobulina tarnybų darbą, nes jos išties gilinasi, analizuoja ir ieško sprendimų. O žmonės, vieni greičiau, kiti ne taip sparčiai, savo dėmesį nukreipia į kitus įvykius.
Kaip šis gaisras veikia bendrą pasitikėjimą kaimynystėje gyvenančiais žmonėmis?
Man neatrodo, kad tas įvykis galėtų padaryti įtaką bendravimui su kaimynais. Juolab, kad mes turime kitokių pavyzdžių ir matome, kad kartais bendravimo su kaimynais problemos yra gerai žinomos ir ilgai bei sunkiai sprendžiamos. Sprendimai kartais trunka net ir keletą metų.
Kaip pavyzdį paminėčiau psichikos sutrikimą, kai žmogus ima kaupti šiukšles, kas be abejo kelia ir gaisro grėsmę. Tokių butų iškuopimas kartais pristatomas, kaip didžiulė pergalė vietoje to, kad žmogui būtų suteikta psichiatrinė pagalba.
Kaip ypač skaudūs įvykiai nuo metų pradžios veikia visuomenę? Juk jau įvyko nelaimė Alytuje, kur tragiškomis aplinkybėmis tėčio neteko dešimtmetė ir sprogimas Viršuliškėse?
Gaisrų visada pagausėja šaltuoju metų laiku. Ne visi pakankamai atsargūs, rūpinasi šildymu. Ypač ten, kur nėra centralizuoto šildymo sistemos. Statistiką čia pateiktų gaisrininkai. Ateis vasara, pasibaigs šildymo sezonas ir apie gaisrus bus kalbama mažiau, kalbėsime apie skenduolius.
Tokios informacijos visą laiką atkreipia dėmesį ir sujaudina. Ar žmogus taps atidesnis ir jautresnis – kuriam laikui taip. Tačiau žmonių psichologija iš esmės nesikeis. Mes visi šioje srityje esame ekspertai ir galime sakyti, kad panašių įvykių yra daug. Tad reiktų savęs paklausti, ar nuo to smarkiai pasikeitė mūsų gyvensena. Galbūt kai kurie atidesni aplinkiniams ir aplinkybėms, tačiau daugelis žmonių dėl tokių įvykių nelabai keičiasi. Puikus pavyzdys, prieš maždaug dešimt metų įvykęs gaisras Vilniuje, Žirmūnų rajone, kuomet buvo užgriozdinti išėjimai.
Kaip sau padėti tokiais atvejais? Ką daryti, kad jaustumėmės geriau?
Kalbame apie itin nedidelę ir išskirtinę grupę žmonių, kuriems įvykių buvimas ar netgi nebuvimas sukelia jausmus. Geriausia pasakyti sau, kad štai įvyko skaudi nelaimė, iš jos galima pasimokyti: nepalikti laiptinėje šiukšlių, kurios gali užsidegti, atkreipti dėmesį į keisčiau besielgiančius kaimynus. Rodos, ir taip viską žinome. Tačiau atkreipti dėmesį nereiškia, kad turime apkalbėti.
Svarbu užduoti sau paprastą, bet tuo pat metu sudėtingą klausimą – kaip aš galėčiau padėti tam kaimynui. Jeigu žmonės padarys tokią išvadą po šio pokalbio, tai jis būtų labai prasmingas.
