Dar vaikystėje susidomėjusi medicina ji nusprendė, kad slaugytoja – daug įdomiau nei gydytoja, nes daug dažniau tenka prieiti prie ligonio, jam padėti. Šiandien moteris įsitikinusi, kad tai ir yra jos pašaukimas – kasdienė slaugytojo pareiga, kurią ji atlieka su didžiule meile ir džiaugsmu.
Į mediciną nukreipė felčeris
Dar mokydamasi Kėdainių rajono Josvainių vidurinės mokyklos ketvirtoje klasėje Žavinta buvo pakviesta į pirmosios medicinos pagalbos būrelį, kuriam vadovavo vietinis miestelio medicinos punkto felčeris. Dėl mažo ūgio ir nedidelio svorio ji buvo priimta būti statiste, arba, kaip vaikai ir vadino – „ligone“, kurią komandos draugai bintuodavo, gipsuodavo ir nešiodavo neštuvais. Kai ūgtelėjo ir nešioti tapo sunkiau, felčeris pasiūlė likti būrelyje ir mokytis teikti pirmąją medicinos pagalbą.
Žavintą komanda priėmė į savo gretas ir ji ne tik mokėsi pirmosios pagalbos teikimo gudrybių, bet ir drauge su komanda dalyvaudavo varžybose. Ši veikla nutrūko, felčeriui išvykus iš miestelio. Atsisveikindamas medikas Žavintai pasakė, kad ji, baigusi mokyklą, turi rinktis mediko profesiją, nes, jo manymu, ši profesija jai labiausiai tiktų.
Šiuos žodžius Žavinta prisiminė, kai reikėjo rinktis profesiją. Baigusi mokyklą ji įvertino savo norus bei galimybes ir nusprendė, kad medicinos sesutės profesija yra labai tinkama, norint padėti ligoniams. Slaugytojos – gydytojų paskyrimo vykdytojos, tad joms prie paciento tenka prieiti daugelį kartų ir padėti jam gali labai daug. „Likimo pirštas atvedė mane į Šiaulius“, – šypsosi medikė, medicinos sesers profesijos paslapčių įgijusi anuometinėje Šiaulių aukštesniojoje medicinos mokykloje.
Anuomet mokytis medicinos sesers specialybės reikėjo dvejus su puse metų, iš kurių pusę metų reikėjo skirti praktikai. Žavintai praktiką teko atlikti Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Susipažinti teko su darbu keliuose skyriuose. Atėjus į Urologijos skyrių, kuriam vadovavo šviesios atminties gydytojas urologas Alfonsas Stakėnas, kitur jauna medicinos mokyklos studentė ir nebeišėjo. Skyriaus vedėjas pakvietė likti šiame skyriuje ir 1992 metų spalyje buvo įdarbinta valytoja, o baigusi mokslus įdarbinta medicinos sesutės pareigose.
Procedūrų kabinete – be atokvėpio
Pradėjusi darbą Urologijos skyriuje pirmiausia buvo paskirta medicinos seserimi procedūrų kabinete. Užbėgdami įvykiams už akių, pasakysime, kad Žavinta Juozaitienė iš šio kabineto taip ir neišėjo – tris dešimtmečius dirbo procedūrinio kabineto slaugytojos darbą.
Prisimindama darbo pradžią, Ž. Juozaitienė sako, kad baimės buvo daug, nes šiame kabinete atliekamos sudėtingos procedūros, o patirties neturėjo.
Pirmaisiais metais pacientų buvo labai daug, nes Urologijos skyriuje buvo 60 lovų (dabar – 25). Pooperacinis laikotarpis buvo daug ilgesnis, po operacijos žmogus ligoninėje praleisdavo 2–3 savaites ar net visą mėnesį. Daugiau nei pusei skyriaus pacientų reikėjo procedūrų kabineto medikių paslaugų.
Kabinete pradžioje dirbo dviese, keisdavosi kas antrą dieną. Dirbti tekdavo po 12 valandų. Tą patį žmogų per dieną tekdavo perrišti po keletą kartų, nes gijimas po tuo metu atliekamų operacijų buvo ilgesnis. Žavinta mano, kad šių dienų jaunimas nesuvoktų to darbo, nes ir priemonių nebuvo tokių kaip dabar, ir trūko jų nuolat.
„Kai pradėjau dirbti, net vienkartinių pirštinių nebuvo, teko dirbti ir su autoklavuojamais švirkštais bei adatomis“, – prisimena bendrosios praktikos slaugytoja Ž. Juozaitienė didžiulio pažangos šuolio visoje medicinoje laiką.
Visa medicina sparčiai keitėsi, gydytojai įsisavino endoskopines operacijas, po kurių slaugytojų darbas lengvėjo, atsirado daug vienkartinių priemonių, kas taip pat palengvino darbą. Dabar daug darbo tenka su stomomis: jų priežiūra, keitimas, pacientų ir jų namiškių mokymas.
Atsirado net ir papildomos dokumentacijos. „Kai po studijų pradėjau dirbti, slauga net nebuvo atskirta. Ligos istorijoje buvo dokumentuojama tik gydytojo veikla, o dabar jau yra ir slaugos dienynai, kur matosi ir slaugytojos darbas“, – džiugina slaugytoją Ž. Juozaitienę tie pokyčiai, kurie įvyko susikūrus Lietuvos slaugytojų organizacijai (LSSO).
Konsultacijų kabinete – tie patys pacientai
Urologijos skyriaus procedūrų kabinete Ž. Juozaitienei teko dirbti iki praėjusių metų birželio mėnesio – beveik 30 metų. Nuo tada ji – Urologijos skyriaus konsultacijų kabineto, kuriame gydytojas urologas konsultuoja ambulatorinius pacientus, bendrosios praktikos slaugytoja. Pasak Ž. Juozaitienės, darbas šiame kabinete labai kardinaliai nepasikeitė. Nors tenka daugiau dėmesio skirti darbui kompiuteriu, nes slaugytojai tenka suvesti paciento kortelės duomenis, tenka rūpintis pacientų vizitais, spręsti iškilusius klausimus dėl vizitų, kartais tarpininkauti tarp paciento ir gydytojo, patarti slaugos klausimais.
Tačiau liko ir tiesioginis slaugytojos darbas su pacientais, atliekant įvairias procedūras. Slaugytoja pastebi, kad šių dienų pacientai išprusę, apsiskaitę ir besidomintys.
Kaip Žavintai atrodė pradžioje, kad slaugytoja yra arčiau paciento, taip ir liko iki šiol. Tačiau medicinoje darbas yra komandinis – svarbūs visi, nes kiekvienas įneša savo indėlį, siekiant kuo geresnių rezultatų.
„Dirbi tarsi gydytojo asistentu: paruoši procedūrai pacientą, padedi gydytojui, sutvarkai po procedūros darbo vietą ir pamokai pacientą, kaip jam toliau elgtis“, - paprastai pasakoja slaugytoja apie savo darbą, kuriame skaičiuoja ketvirtą gyvenimo dešimtmetį.
Į koduotojų komandą – ne atsitiktinai
Dirbdama nelengvą bendrosios praktikos slaugytojos darbą, Žavinta Juozaitienė įgijo dar vieną – statistės koduotojos specialybę. Prieš keletą metų buvusi Statistikos, analizės ir ekonomikos skyriaus vedėja gydytoja Nijolė Rūkštelienė rinko grupę slaugytojų, dirbančių skirtinguose skyriuose, kurios vyktų į kursus mokytis koduoti ligos istorijas.
Baigus šiuose kursus ir išmokus koduoti, Žavintai tenka tvarkyti ligos istorijas. Slaugytojai ir anksčiau teko dirbti panašų darbą. Patirtis prasidėjo dar dirbant su buvusiu Urologijos skyriaus vadovu a. a. Alfonsu Stakėnu.
Statistika, kaip ir visa medicina, drauge su ligoninės kompiuterizacija labai pažengė į priekį. Tvarkyti statistikai prireikė specialių žinių. Kai Žavinta buvo rekomenduota į koduotojų kursus, skyriaus vedėjas buvo gydytojas urologas Tonaras Bekeris, kuris labai pritarė mokslui ir pažangai, tad palaimino ir jos vykimą mokytis papildomos profesijos.
Dabar slaugytojai kodavimo klausimais tenka padėti ir gydytojams. „Aš daug ką mintinai žinau, todėl galiu padėti ir nereikia kiekvieno ligos kodo ieškoti TKL elektroniniame vadove“, – sako bendrosios praktikos slaugytoja Ž. Juozaitienė, su meile ir didžiuliu susidomėjimu dirbanti ir statistės darbą, be kurio šiandieninė medicina jau neįmanoma.
