Šiandien svarstyklės rodo 90 kilogramų. Ligita sako, būtų nieko prieš, jei „pabėgtų“ dar 10 kilogramų, bet išties svarbiausia, kad gyvenimas dabar visai kitoks – susitvarkė kraujo spaudimas ir nors kitos sveikatos problemos niekur nedingo, skausmai aplanko vis rečiau.
Didžiausias džiaugsmas Ligitai, kad gali ne tik pakelti anūką, bet ir su juo bėgioti, žaisti. Prisimindama dienas, kai didelis svoris jau buvo tapęs problema, ji atmena dukros žodžius: „Žinai, mama, ko labiausiai bijau? Kad gims anūkas, o tu net negalėsi jos pakelti.“ Moteris šypsosi – ji atgimė iš naujo.
Per mėnesį priaugo 20 kilogramų
L. Petrulienės gyvenimą, ko gero, galima drąsiai skelti į dvi dalis: prieš ir po operacijos. Pašnekovė atvirauja, kad per daugybę metų yra išbandžiusi viską – ir laikėsi dietų, ir buvo išbraukusi iš raciono tam tikrus produktus, bet galiausiai suprato – su genetika nepakovosi.
„Pamenu, buvau kokių 30 metų ir mėnesį laiko laikiausi dietos – kava, arbata be cukraus ir šaukštas varškės buvo dienos norma. Kaip tik buvo Kalėdos, nuėjome pas kaimynus, jie nusipirkę naują minkštą sofą, o aš atsisėdu ir nesuprantu, kas darosi – tokia nepatogi sofa.
Pasirodo, ne sofa buvo kalta, o aš tiek pastorėjau, kad nebetilpau į kelnes, džinsai jau veržė. Grįžusi pasisvėriau – 20 kilogramų priaugau per mėnesį praktiškai nieko nevalgydama. Mums sako: laikykitės dietos, sportuokite, judėkite, bet kartais yra tiesiog genetika, kurios mes negalime nugalėti“, – prisimena ji.
Laikantis dietų buvo pavykę numesti 30 kilogramų, tačiau kai jau atrodė, kad atrado sau tinkamą mitybą, svoris vėl ėmė augti – didžiausias pasiektas svoris buvo 160 kilogramų. O Ligita pasakoja turbūt iš prigimties esanti labai judri ir aktyvi – eina visur, kur tik gali, jos visada visur pilna. Ligita juokdamasi sako: „Jeigu kur koks balius, spėkite, kas šoks!“
Ir darbus ji beveik visada dirbo fizinius – ir ūkininkavo, vertėsi ir kitomis veiklomis. Sako, 20 metų buvo šeimos išlaikytoja, tad mažiausiai dėmesį kreipdavo į save, svarbiausia buvo pakankamai uždirbti, kad kuo daugiau liktų dukrai. Tad užsisėdėti nebuvo kada – visad sukosi it vijurkas.
Didėjant svoriui, šlijo ir sveikata. Net prieš kurį laiką lankydamasi pas šeimos gydytoją sulaukusi klausimo, kokia jos pagrindinė liga, moteris nedvejodama atsakė – nutukimas. Ir nors liko nesuprasta, nes jos svoris jau visai kitoks, antsvorio padarinius ji jaučia iki šiol: ėmė pulti širdies, sąnarių, nugaros ligos, neteko ir didelės dalies darbingumo.
Nebežinodama, ko griebtis, ji netikėtai pamatė reklamą apie tuomet dar naujieną – skrandžio balionus. Nieko nelaukdama ji paskambino į kliniką, pasiteiravo, kas tai per procedūra, kiek kainuotų, bet su gydytojais nekalbėjo – pirmiausia tarėsi su artimaisiais. Tąkart ją sustabdė vyro žodžiai, kad gultis po peiliu – paskutinis žingsnis, gal dar verta pakentėti. Taip porai metų ji šią idėją atidėjo į šalį.
Dėl antsvorio pablogėjus sveikatai, priėmė svarbų sprendimą
Paskutinis lašas, paskatinęs nieko nelaukti ir užsirašyti operacijai, tapo kilusios mintys su vyru pirkti namą.
„Sveikata buvo taip pablogėjusi, kad su vyru jau tarėmės pirkti namą, kuris mums visiškai nereikalingas, kurio mes visai nenorime, mums labai tinka ir patinka gyventi bute, bet galvojome apie namą, nes buvo didžiulė grėsmė, kad nebeužlipsiu į antrą aukštą.
Praktiškai nieko nebegalėdavau užnešti laiptais – pati vos vos užlipdavau, apie kokį krepšį bešnekėti“, – pasakoja L. Petrulienė.
Ligita pripažįsta, ji – staigus žmogus, tad ką sugalvoja, tą ima ir padaro. Taip buvo ir su skrandžio mažinimo operacija – matydama, kad sveikata tik prastyn, nieko nebelaukė ir paskambino susitarti dėl operacijos.
Skrandžio mažinimo operacija truko keturias valandas, po jos liko keturi maži įpjovimai, kurių dabar jau beveik nebesimato. Ligita iki šiandien puikiai pamena pokalbį po operacijos su ją operavusiu profesoriumi:
„Profesorius net nusifotografavo mano skrandį, kuris buvo tokio dydžio, kad gydytojas net sakė: „Aš tokį Lietuvoje pirmą kartą matau, tokio didelio skrandžio dar nesu matęs“. Tada jis manęs paklausė: „O kaip tu pati jauteisi, ar kada nors esi buvusi soti?“
Pasakiau, kad sau niekada neleidau valgyti dviejų porcijų, visą laiką valgydavau vieną. Kai jis pasakė, kad visada buvau alkana, supratau, kad iš tikrųjų nelabai įsivaizdavau, kaip atrodo sotus žmogus.“
Prisimindama pooperacinį laikotarpį, moteris pasakoja, kad iš pradžių gėrė tik vandenį ir tik ribotą kiekį, dar būnant ligoninėje jai atnešė į kakavą panašaus gėrimo – tai buvo didelis džiaugsmas. Palaipsniui ji pradėjo valgyti, bet racionas jau visai nebe toks, kaip anksčiau.
Pasikeitęs maisto racionas
Ligita pasakoja, kaip išvykus į kelionę su vyru šis pasijuokė, kad žmona dabar – visą laiką alkana. Ir išties, ji valgo kas dvi-tris valandas, tik labai nedidelėmis porcijomis.
„Valgau tikrai labai nedaug, kaip sakau, mes su anūku – vienodai, vaikiškomis porcijomis (juokiasi). Bet man to pilnai užtenka. Dabar aš jaučiu, kada noriu valgyti, o kada esu soti.
Pasikeitė ir maistas, kurį valgau. Jeigu anksčiau su vyru ir koldūnų pavalgydavau, dabar pažiūriu į koldūnus ir pagalvoju, kad čia – nevalgoma. Geriau nueisiu į parduotuvę, nusipirksiu pakuotę krevečių už kelis eurus ir valgysiu visą dieną. Dabar net jei perku brangesnį maistą, vis tiek išleidžiu mažiau nei tada, kai valgydavau koldūnus“, – sako L. Petrulienė.
Racioną pakoreguoja ir tai, kad turi didelį skrandžio rūgštingumą – ji nebegali gerti pieno, bet tai mažas praradimas – be pieno yra galybė maisto pasirinkimų. Pavyzdžiui, rytų ji neįsivaizduoja be kiaušinių ir juokauja, kad jei ryte jų nesuvalgo, tada jai – ne diena.
„Dabar pats organizmas renkasi, ko aš noriu. Kai vyro nebūna, atsidarau šaldytuvą ir man ten gali pelė kartis – aš pamatysiu lašišos gabaliuką jį pasiimsiu, suvalgysiu ir būsiu soti.
Kai būna vyras, jis gali valgyti kiaulieną, o aš galbūt pasitroškinsiu žvėrienos. Valgau liesą mėsą, jei ją valgau, o kas pusmetį suvalgau po bulvę“, – kalbėjo Ligita, pabrėždama, kad jei ko ir nevalgo, tai tik dėl to, kad pati nenori ir nejaučia tokio poreikio.
Ji pripažįsta, kad iš pradžių vengdavo lankytis kavinėse – juk kaip atrodys, jei paliks maistą lėkštėje? Tačiau dabar, jei norisi ar nėra kito pasirinkimo, nueina į kavinę, kai prisimena, paprašo nedėti bulvių, o jei jų ir įdeda, nesibaimina jų palikti lėkštėje ir padėkojusi už tai, kad skaniai pavalgė, pasako, kad tokios porcijos neįveikia.
Didžiausias privalumas – pasitaisiusi sveikata
Po operacijos pasikeitė ne tik mityba, bet ir svoris – ištirpo 70 kilogramų. Ligita šypsodamasi sako, kad jei svertų 10-čia kilogramų mažiau, būtų nieko prieš, tačiau didelių pastangų į tai nededa, sako, kas per daug, tas nesveika. O jei svoris toliau kris, ji tik pasidžiaugs.
Vis tik pasakodama apie tai, kaip skrandžio mažinimo operacija pakeitė jos gyvenimą, ji akcentuojasi ne į kilogramus, o tai, kaip pasikeitė jos sveikata ir savijauta:
„Man nebėra aukšto kraujo spaudimo – anksčiau jis kildavo ir iki 250/120 mm Hg ir man nei galvą skaudėdavo, nieko – buvau taip pripratusi prie tokio spaudimo, kad kai nukrito žemiau 160-ies, net silpna darydavosi. O dabar jau nusistovėjo normalus spaudimas.
Aišku, sąnarius paskauda, bet aš galiu vaikščioti, kažką nešti, net bėgti. 20-metė jau nebūsiu, bet kaip 50-metė moteris, iš šono pažiūrėjus, visai neblogai atrodau – ir aš ne apie grožį, o apie sveikatą.“
Dingo ir anksčiau kamavusi bėda – knarkimas, tad ir išsimiega daug geriau. Moteris pripažįsta, kad būna visokių dienų, kartais skausmas taip suriečia, kad sunku net pakilti, bet dabar taip jau nebe kasdien, kaip anksčiau.
L. Petrulienė šypsosi, kad dabar yra naujai atgimusi ir gyvenimas nušvito kitomis spalvomis, o atlikti operaciją buvo vienas geriausių sprendimų. Dar iki šiol dukra jai vis pakartoja, kad ragino ją darytis anksčiau. Vis tik ji pripažįsta, kad tokį žingsnį reikia ir gerai apsvarstyti, ir tam pasiryžti, o ir galiausiai kiekvienam – savas kelias ir savi sprendimai.
Skrandžio mažinimo operacija – efektyviausias nutukimo gydymas
Apie skrandžio mažinimo operacijas anksčiau naujienų portalui tv3.lt pasakojo Kauno klinikų pilvo chirurgė Rita Gudaitytė ir Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Bendrosios chirurgijos centro vadovas prof. dr. Gintautas Brimas.
Tąkart R. Gudaitytė apgailestaudama neslėpė, kad visuomenėje vis dar pasitaiko nuomonių, neva nutukimas yra vien žmonių valios neturėjimo problema.
„Nutukimas yra liga, kurią reikia gydyti. Yra tam tikri Pasaulio sveikatos organizacijos patvirtinti kriterijai, kurie galioja ir Lietuvoje. Taigi chirurginis nutukimo gydymas nesiūlomas ar, tiksliau, netaikomas visiems, kas tik jo pageidauja. Pacientas turi atitikti patvirtintus kriterijus, kad galėtumėme kalbėti apie operacinį gydymą“, – paaiškino gydytoja.
Jos aiškinimu, šiandien svarbiausias kriterijus yra kūno masės indeksas (KMI). Chirurginis nutukimo gydymas rekomenduojamas, kai KMI ≥ 40 kg/m2 arba KMI ≥ 35 kg/m2 kartu su gretutinėmis ligomis (antro tipo cukrinis diabetas, padidinto kraujo spaudimo liga, miego apnėja, artrozė ar nevaisingumas).
Prof. dr. Gintautas Brimas akcentavo, kad chirurginė intervencija yra kompleksinio nutukimo gydymo dalis.
„Nutukimo gydymą sudaro dieta, fizinis aktyvumas, elgsenos terapija, medikamentinis ir galiausiai – chirurginis gydymas. Taigi visada nutukimo gydymas pradedamas nuo paprastesnių priemonių, tačiau jos yra efektyvios tik esant tam tikram nutukimo lygiui.
Esant didelio laipsnio nutukimui rekomenduojama naudoti chirurginį gydymą. Taip jį rinktis būtų logiška, jei nepasiteisina kitos priemonės arba jos nesukelia ilgalaikio svorio sumažėjimo“, – kalbėjo gydytojas.
Pašnekovas tąkart atkreipė dėmesį, kad nutukimo dažniui stipriai augant visame pasaulyje, natūralu, nuosekliai didėja ir tokių operacijų poreikis. Pasiteiravus, kokiems pacientams dažniausiai prireikia tokių operacijų, G. Brimas nupiešė tokį vaizdą.
„Dažniausiai tai – darbingo, 40–50 metų amžiaus, pacientai, jų kūno masės indeksas siekia apie 45–47. 70 proc. jų sudaro moterys, likę 30 proc. – vyrai“, – sakė jis.
Chirurgas kartu atkreipė dėmesį į problemą – ne visi, kuriems tokia operacija yra reikalinga, prisiverčia gultis ant operacinio stalo.
„Iš tų, kuriems būtų galima siūlyti šį gydymo būdą, pasaulyje operuojama tik 1–2 procentai pacientų. Taigi 98 proc. tų, kurie galėtų būti operuojami, nesiryžta operaciniam gydymui arba jo negauna dėl kitų priežasčių. Taigi dar reikia nueiti nemažą kelią, kad pacientai suvoktų tokios operacijos prasmę“, – sakė G. Brimas.
Paklausas, ar chirurginis nutukimo gydymas leidžia pasiekti geriausią efektą gydant nutukimą, gydytojas aiškino, kad jis pasiekiamas tik derinant ir kitus gydymo būdus.
„Operacija vienaip ar kitaip duoda efektą, tačiau taip būna tik jei visi gydymo metodai naudojami kartu, žmogus būna sureguliavęs dietos ir praėjęs kitų gydymo kursus. Beje, kaip žinia, sunkiausia ne numesti svorį, o jį išlaikyti“, – pasakojo pašnekovas.
Prakalbus apie galimas operacijos komplikacijas, G. Brimas pastebėjo, kad bet kokia chirurginė intervencija turi riziką, tačiau bariatrinė operacija turi mažesnį komplikacijų procentą nei, pavyzdžiui, dėl tulžies pūslės akmenligės atliekamos operacijos.
Pabrėždama, kad skrandžio mažinimo operacijos yra atliekamos tausojančiu laparoskopiniu būdu (kai instrumentai įvedami per nedidelius pjūvius neatveriant pilvo ertmės), R. Gudaitytė įspėjo, kad po operacijos nesilaikant gydytojo rekomendacijų gali pasitaikyti tam tikri sveikatos sutrikimai.
„Atlikus operacijas laparoskopiniu metodu pagreitėja pacientų atsistatymas. Pacientai po 2 val. jau pradeda vaikščioti, greičiau grįžta į aktyvų gyvenimą. Nutukimo chirurgija efektyviai mažina svorį ir koreguoja su nutukimu susijusias gretutines ligas, mažina ilgalaikį mirštamumą. Tačiau jei nebus laikomasi gydytojo rekomendacijų, pacientai nesilaikys tam tikro režimo, gali atsirasti tam tikrų sutrikimų – mineralų ar vitaminų stoka organizme“, – sakė ji.
Medikai primena, kad po operacijos gali prireikti ir plastinės odos perteklių pašalinti padedančios operacijos.
Po operacijos gyvenimas žymiai pagerėja
Kalbėdama apie tai, kaip po operacijos pasikeičia gyvenimas, R. Gudaitytė pabrėžė, kad jaučiamas žymus pagerėjimas.
„Bent jau taip pasakoja mūsų pacientai. Krenta svoris, pacientui tampa lengviau judėti, jis gali vėl pats atsitarnauti namuose, pradėti dirbti. Gerėja gretutinių ligų kontrolė, reikia vartoti mažiau vaistų. Žmonės tampa laimingesni ir vėl pamilsta save iš naujo.
Žinoma, režimas yra labai svarbus, reikia vartoti vitaminus, kartą per metus atlikti kraujo tyrimus. Nėra tokios operacijos, kurią padarytumėme, o žmogus toliau galėtų valgyti, kaip valgęs, tik svoris mažėtų.
Po operacijos taip pat reikia laikytis dietų, mitybos režimo, tačiau tai daryti tampa daug lengviau (mažėja alkio jausmas, greičiau atsiranda sotumas, po operacijos taip pat pasikeičia ir už alkį ir sotumą atsakingų hormonų balansas organizme) ir numestą svorį išlaikyti tampa daug paprasčiau.
Siekiant gerų ilgalaikių rezultatų, pacientai turėtų vengti lengvai įsisavinamų angliavandenių ir užkandžiavimo, reguliariai vartoti papildus“, – patarė gydytoja.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
