Vis dėlto, įjungus laiko mašiną ir sugrįžus į pavojingąjį, tikrąjį Dakaro ralį, organizuotą, pavyzdžiui, aštuntajame dešimtmetyje, galutinėje rezultatų suvestinėje pamatytume keletą netikėtų dalyvių.
Štai 1979-aisiais surengtame Dakaro ralyje startavo net penki ekipažai, sudėtingą maratoną nusprendę įveikti su „Lada Niva“ visureigiais.
Savo jėgomis
Visi ekipažo nariai didžiavosi, kad lenktynėms paruoštus „Lada Niva“ visureigius įsigijo už savo lėšas, tikėdami, jog sovietinio automobilio paprastumas gali būti reikšmingas pranašumas tokiose sudėtingose varžybose.
Kadangi visų penkių ekipažų biudžetas nebuvo didelis, Dakarui paruoštos mašinos mažai kuo skyrėsi nuo tų, kurios važinėdavo bendro naudojimo keliais. Ekipažo nariai papildomai sumontavo saugos lankus, didesnį degalų baką, papildomą dugno apsaugą ir sustiprintas pakabos dalis. Tuo tarpu po variklio gaubtu slypėjo standartinis „Lada“ variklis.
Žinoma, ne visos „Niva“ pasiekė finišą – iš penkių ekipažų tik du sugebėjo atvykti į Senegalo sostinę Dakarą. Vienas jų bendroje įskaitoje užėmė 28-ą vietą, o kitas – 42-ą. Tačiau tai buvo tik pradžia.
1981-aisiais Jean-Claude'o Briavoine'o vairuojama „Lada Niva“ automobilių įskaitoje finišavo 3-ioje vietoje, o 1982 metais – 2-oje pozicijoje. Tokį patį rezultatą 1983 metais pakartojo André Trossatas.
„Lada Niva“ pasirodymas Afrikos dykumose buvo neeilinis įvykis. Ypač šio sporto veteranams, kurie apie rusiškus automobilius praktiškai nieko nežinojo. Tuo tarpu didžiausias „Lada“ automobilių importuotojas Prancūzijoje „Lada Poch“ ir jos vadovas Jacques'as Pochas nusprendė imtis švietėjiškos misijos.
Dakaro ralis ir „Lada Niva“, jo nuomone, buvo kone ideali kombinacija. Sudėtingos ištvermės varžybos tapo puikia proga paneigti visuomenėje vyraujančius stereotipus ir parodyti, koks „Niva“ yra tvirtas ir patikimas automobilis.
Į pagalbą – inžinerijos meistrai iš Prancūzijos
Sėkmingą „Lada“ visureigių žygį stebėję šios markės vadovai Rusijoje, jausdami, jog Sovietų Sąjunga ateityje galbūt nesuteiks galimybių sukurti pilnavertį Dakaro ralio monstrą, devintojo dešimtmečio pabaigoje ryžosi imtis veiksmų. Neaišku kaip ir iš kur, „AvtoVAZ“ skyrė reikšmingą sumą projektui, kurį šiandien galime vadinti „Lada Samara T3“ vardu.
Automobilio koncepcija buvo artima „Peugeot 405 T16“ – automobiliui, dominavusiam Dakaro ralyje ir kitose varžybose, kur reikėjo demonstruoti inžinerinę kompetenciją. Pasitelkus „Lada Poch“ ryšius, rusų automobilis greitai sulaukė rimtų partnerių. „Oreca“ pagamino kėbulo dalis, o „SERA“ sukūrė vamzdinę rėmo konstrukciją.
Dar vienas svarbus žingsnis buvo susijęs su „Porsche“. Dėl glaudžių „Lada“ ir „Porsche“ santykių projektas gavo 3,6 litro, 6 cilindrų atmosferinį variklį iš „Porsche 911“ ir pavarų dėžę iš „Carrera 4“.
Sutrukdyti planai
Automobilių sportą visuomet lydi įvairiausi skandalai, ir 1990-ųjų Dakaro ralis nebuvo išimtis. Didžiausią pyktį tuomet sukėlė netikėtas ralio taisyklių pakeitimas, leidęs maratone dalyvauti automobiliams su turbokompresoriniais varikliais.
Tai, savaime suprantama, smarkiai supykdė „Lada“ komandą, kuri kaltino prancūzus sabotažu. Jų įniršį didino ir tai, kad „Lada“ tiesiog neturėjo lėšų, kad galėtų „Porsche“ variklį pritaikyti darbui su turbokompresoriumi.
Vis dėlto, nepaisant didžiulio pykčio, „Lada Samara T3“ vis tiek startavo 1990-ųjų Dakare. Patrick'o Tambay vairuojamas automobilis nesugebėjo pasiekti Afrikos žemyno, o Jérôme Rivière ir Jacky Ickx finišavo atitinkamai 7-oje ir 11-oje vietose.
Praėjus metams, „Lada Samara T3“ parodė gerokai solidesnį rezultatą. Hubertas Auriolis finišavo 5-oje pozicijoje, įrodydamas, kad į automobilį įdėtos pastangos nenukeliavo perniek.
Šį pasiekimą greitai užgožė Sovietų Sąjungos žlugimas, kuris išlaisvino Rytų Europą nuo sovietinės kontrolės. Tuo tarpu Dakaro raliui paruošta „Lada Samara T3“ sugrįžo į savo gimtinę, kur buvo eksponuojama kaip puikus rusų inžinerijos pavyzdys, nors didžiąją dalį šio automobilio kūrimo darbų atliko specialistai iš vakarų.
