tradicija

Žolininkė Adelė Karaliūnaitė (69 m.) Naujuosius metus pasitinka turėdama sau svarbų pažadą įgyvendinti ilgai puoselėtą idėją – atidaryti skarelių parodą Joniškėlyje. Nors ši šventė, anot jos, yra ne tokia rimta kaip Kūčios ar Kalėdos, tačiau net ir jos metu turi vieną tradiciją. Adelė Karaliūnaitė teigė, kad Naujųjų metų šventė priklauso nuo įvairių susiklosčiusių situacijų. Šiemet ją aplankys seniai matytas anūkas. „Vienais metais pas vienus, kitais – pas kitus.

Jau netrukus sėsime prie Kūčių stalo ir laužysime šventą duoną – kalėdaitį, arba dažno vadinamą paplotėlį. Tik štai retas žino, kokios yra dalijimosi kalėdaičiu tradicijos. Pavyzdžiui, Aukštaitijoje šeimos turėjo unikalų paprotį – ne tik pasidalyt kalėdaičiu tarpusavyje, bet ir smulkiais gabaliukais puošti šventinius patiekalus. Taip jie esą būdavo pašventinti. O daugelyje šalies vietų žmonės lauždami kalėdaitį net ir pasiburti nevengdavo.

Šiandien kalėdinis stalas daugeliui sunkiai įsivaizduojamas be kepto paukščio. Višta, antis, kalakutas arba žąsis tapo kalėdinių šeimos pietų tradicija. Panašiai buvo ir senovėje. Kalėdos Lietuvoje nuo pat krikšto reiškė Kristaus gimimą ir pasninko pabaigą. Tad stalai būdavo nukraunami daugiausia mėsiškais valgiais. Kiek ir kokių jų būdavo, priklausė nuo namų turtingumo. Naminių paukščių mėsos pasirinkimas anais laikais buvo kitoks, nei dabar.

Prisiminimai, kuriuos tėvai sukuria savo vaikams per Kalėdas, atmintyje išliks visą gyvenimą, tačiau tam tikru metu reikės pasakyti tiesą – visgi tam gali būti pasirinktas netinkamas laikas.  Viena mokytoja 12-metei mergaitei pasakė tiesą apie Kalėdas ir ši liko gerokai sutrikusi. Šis prisipažinimas sukėlė karštą diskusiją su tėvais dėl tinkamo amžiaus, nuo kurio galima su vaikais kalbėti apie išgalvotus šventinius veikėjus.

Išpuoštos kaukolės ir skambanti muzika – taip mirusiuosius kapinėse pagerbė boliviečiai. Tai – sena vietinių gyventojų tradicija. Žmonės sako, kad puošdami protėvių kaukoles jie apsisaugos nuo blogio ir pykčio. Gėlėmis, akiniais, cigarais dantyse, kepurėmis ir vietinio augalo – kokainmedžio – lapais papuoštos kaukolės Bolivijos didmiesčio La Paso kapinėse. Išpuošdami kaukuoles vietiniai mini mirusiųjų dieną. Kad nuotaika kapinėse pakili, išduoda ir grojantis pučiamųjų ansamblis.

Vakar paminėjus saldžiausią metų šventę – „Pyragų dieną“, jau 14 metų iš eilės gyvuojanti tradicija kviečia žmones dalintis ne tik pyragais, bet ir gerumu, ištiesiant pagalbos ranką „Išsipildymo akcijos“ herojams. „Power Hit Radio“ laidų vedėja Elena Karalienė pasakoja, kodėl jai svarbu aukoti, švęsti šią dieną ir dalijasi savo mėgstamiausio pyrago receptu.

Kai kurie mėgsta eiti per karštas žarijas, kiti – per stiklo šukes. O štai viename Ispanijos mieste šimtai vietinių gyventojų ir turistų šoka per laužus jodami žirgais. Ko jau ko, bet ugnies ispanai tikrai nebijo – dešimtys jų jodami žirgais šoka per laužą. Taip įspūdingai ispanai pramogauja kasmet.  Ir tai – ne šiaip sau pramoga. Žmonės tiki, kad šios ceremonijos, vadinamos „Las Luminarias“, metu apsivalo sielą. „Šie dūmai mus išvalo, o kartu apsaugo gyvūnus ištisus metus.

Vestuvės, kokių dar nesate regėję. Viename Meksikos kaimelyje meras susituokė su krokodile. Meksikiečiai tiki, kad tai jiems padės priartėti prie gamtos.  Viename Meksikos kaimelyje – neįprasta vestuvių ceremonija. Štai jaunikis – kaimelio meras – pabučiuoja savo nuotaką, kuri, kaip matote, yra nedidelis krokodilas. Tiesa, ši santuoka labiau iš reikalo, o ne iš meilės – meksikiečiai įsitikinę, kad šis vestuvių ritualas, skaičiuojantis kelis šimtmečius, juos labiau sujungia su gamta.

Kelkimės į Ispaniją, kur kartą metuose atgimsta įspūdinga tradicija. Ten per milžiniškus laužus šokinėja šimtas žirgų. Jų šeimininkai tiki, kad po ugninės ceremonijos ristūnai visus metus bus tvirti ir ištvermingi. Milžiniški laužai ir juos be baimės įveikiantys žirgai. Kartą metuose nedideliame Ispanijos miestelyje San Bartalomė de Pinares atgimsta įspūdinga, šimtmečius gyvuojanti tradicija – šventė „Las Luminarias“. Šįkart dėl pandemijos į miestelį ji sugrįžta po metų pertraukos.

Kaip ir kasmet prie vienos Tokijo šventyklos vyksta ledo šaltumo maudynės, kurių metu reikia minutę išbūti 7 laipsnių vandenyje ir taip išsivalyti kūną ir sielą. Jei ne COVID pandemija – apšilimą prieš ledines maudynes čia darytų ne 21-nas japonas, o visas šimtas. Mankšta – viena iš kasmetinių naujamečių maudynių ritualo sudedamųjų dalių. Ji padeda nesušalti 9°C oro temperatūroje ir morališkai pasiruošti maudynėms 7°C vandens baseine su ledo gabalais.

Jau šį šeštadienį sostinės centre prie Baltojo tilto atidaroma įspūdinga lauko ledo čiuožykla. Po stogu įrengta didžiulė „Hoptrans“ arena bus dar patogesnė lankytojams, o čia vyksiantys kultūriniai ir sporto renginiai pritrauks visus ne tik žiemos sporto mėgėjus. Su pirmuoju sniegu į sostinę sugrįžta ir kalėdinė žiemos tradicija – lauko ledo čiuožykla.

Varėnos rajone, Margionių kaime, vis dar puoselėjama sena tradicija nuo šiandien, lapkričio 1-osios, aštuonias dienas kapinėse deginti laužus. Į ugnį metami ir mediniai kryžiai. Nuo neatmenamų laikų išlikusios apeigos sutraukia ir vietinius, bendrai maldai už mirusiuosius atvažiuoja ir iš svetur. Varėnos rajone, Margionių kaimo kapinaitėse, pirmadienio vidurdienį buvo uždegtas laužas ir pradėtos maldos bei giesmės. Iš pradžių būrelis vietos gyventojų, susėdusių aplink ugnį, kalba rožančių.

Karantinas sužlugdė seną miškininkų tradiciją – kasmetinės eglišakių dalijimo gėlininkams ir daržininkams akcijos nebus. Miškininkai skėsčioja rankomis ir augalų mylėtojus artėjant žiemai ragina gėles ar krūmus pridengti šiaudais. O štai gamtininkai laikosi savo, jeigu spustelėtų didesnis šaltukas jokia alternatyva eglišakiams – nepadės. Tad augalai gali ir žūti.

Viename Dzūkijos kaime, kaimo kapinaitėse, susirinkę žmonės aštuonias dienas degina laužus ir meldžiasi. Būrelis moterų, susėdusios ant suoliukų Varėnos rajone Margionių kaimo kapinaitėse, pradeda giesmes ir maldas. Žmonės sėdi aplink degančią ugnį. Tai sena Margionių kaimo Vėlinių tradicija. Lapkričio pirmąją – Visų Šventųjų dieną – degti kapinėse laužus ir visiems kartu melstis. Kada atsirado ši tradicija – net ją puoselėjančios kaimo moterys nepamena.

Norite, kad išsipildytų slapčiausias noras ar svajonė? Pasigaminkite ritualinę lėlę – tokias gamino senovės lietuviai, siekdami ne tik į namus prisikviesti laimę, bet ir apsaugoti juos nuo piktos akies. Iš natūralių medžiagų gamintos skudurinukės senovėje nestebino nieko. Šiandien ši tradicija, kaip sako tokių lėlių kūrimo mokanti menininkė, atgimsta. Kuria jas net ir netikintys magija, mat toks užsiėmimas virsta smagia pramoga. Tokias lėles jų fanai skuba gaminti dar iki Joninių.

Pakaunėje gyvuojančio Panevėžiuko bendruomenė kiekvieną vakarą dabar pasitinka varpo dūžiais. Jie priverčia žmones stabtelėti ir susimąstyti. Tai šiame kaime vyksta nuo pat karantino pradžios. Taip skambinant kviesti žmones susitelkimui paragintos visos Lietuvos bažnyčios, tačiau ne visos tai daro. O štai Panevėžiuke šios iniciatyvos ėmėsi jaunas vaikinas.

Tradiciniame bėgime Sausio 13-osios laisvės gynėjams pagerbti šeštadienį Vilniuje dalyvavo beveik 9 tūkst. asmenų – daugiausiai nuo pat 1992-ųjų, pranešė organizatoriai. Jau 29-ąjį kartą vykstantis bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“ tradiciškai vidurdienį prasidėjo nuo žuvusiųjų amžinojo poilsio vietos Antakalnio kapinėse ir maždaug po pusantros valandos baigėsi prie Vilniaus televizijos bokšto.

Bulgarijoje tūkstančiai krikščionių ortodoksų pirmadienį, per Kristaus Apsireiškimo šventę, brido į upes ir ežerus ištraukti Nukryžiuotųjų, kuriuos minėdami Jėzaus krikštą į ledinį vandenį sumetė dvasininkai. Tradicija sako, kad medinį kryžių iš vandens ištraukęs žmogus išsivaduos nuo piktų dvasių ir visus metus bus sveikas. Kryžių ištraukus, dvasininkas aptaško tikinčiuosius vandeniu naudodamas bazilikų ryšulėlį.

Daugelis Kūčių vakarienės negali įsivaizduoti be dalijimosi kalėdaičiu. Prieš šventes vieni gyventojai skuba jų įsigyti bažnyčiose, kiti jų gauna iš kalėdojančio kunigo. Lietuvoje įsigyjant kalėdaitį įprasta už jį paaukoti tam tikrą pinigų sumą. Lietuvoje kalėdaičių gaminimo tradicija beveik išnykusi, juos čia gamina vos keliuose vienuolynuose, todėl ant lietuvių stalo neretai atsiduria kalėdaičiai iš Lenkijos, kurie Lietuvoje tik pašventinami.

Įsivaizduokite, kad Jūs priklausote autoritarinio režimo elitui. Valstybės lyderis sunkiai serga ir miršta, o elitas, kuriam priklausote ir Jūs, susiduria su aštriu klausimu, kaip pranešti visuomenei, kad jų lyderis mirė, ką daryti, kad nesugriūtų taip kruopščiai ręsta autokratinė valstybė ir kaip palaidoti lyderį, kad visas pasaulis išgirstų siunčiamą žinutę – valstybė, kurioje gyvenate, yra pati geriausia.

Tie, kas seka karališkosios šeimos gyvenimą, puikiai žino, kad jie turi ne tik daugybę taisyklių, bet ir dar daugiau tradicijų. Vis dėlto panašu, kad vienos jų jie netrukus atsisakys. Tai – viena iš svarbiausių karališkosios šeimos tradicijų per Kalėdas. Kiekvienais metais, antrąją Kalėdų dieną, gruodžio 26-ąją, karališkoji šeima keliauja į Škotiją, Balmoral pilį, kur vyksta žąsių šaudymas.

Ketvirtadienis, rugpjūčio 15 diena – Žolinės šventė. Tai nuo seno lietuvių švenčiama diena, kuri turtinga savo tradicijomis. Įdomu sužinoti šios dienos priešistorę, kodėl žmonės šią dieną švenčia ir kuo tiki. Apie tai TV3 studijoje kalbėjo žurnalistas Artūras Anužis ir etnologas Jonas Mardosa. Rytoj oficiali nedarbo diena – Žolinės šventė.

Gyvendami itin margame pasaulyje, ne visada suprantame, kaip ryškiai gali skirtis kitos šalies gyventojų papročiai. Viena maža Indonezijos gentis kiekvienais metais atlieka specialų ritualą „Ma‘nene“ su mirusiais artimaisiais. Šis ritualas dar vadinamas mirusiųjų kūnų valymo ceremonija. Kiekvienais metais daugybė šeimų susirenka prie mirusių artimųjų kapų, iškasa jų palaikus ir aprengia juos švariais drabužiais tam, kad vėliau galėtų su jais žygiuoti parade, ar nusifotgrafuoti.

Vilniuje sužibo Didžioji Menora – metas linksmajai žydų Chanukai. Sostinės meras kartu su žydų bendruomene paskelbė 8 dienas truksiančią šventę. Gruodžio 3-ąją Chanuka prasidėjo visame pasaulyje. Vilniaus centre ji švenčiama jau 25 metus, rašoma pranešime.  „Chanukos pradžia šiais metais simboliškai sutapo su magiškų Vilniaus Kalėdų pradžia – beveik kartu įžiebėme pagrindinę miesto eglę ir Didžiąją Menorą.

Sveika valgyti bulves ar ne? Pasaulio dietologai ir medikai pastaraisiais metais ginčijasi, ar nuo šių daržovių tunkama ir net susergama vėžiu. Lietuvos mitybos specialistai suskubo šakniavaisį reabilituoti – esą bulvė kaip buvo, taip ir yra vitamino C bei kalio šaltinis. Gydytojai atskleIdžia, ir kaip geriausiai bulves paruošti, kad naudingosios medžiagos neprapultų.

 Jau devintus metus iš eilės TV3 kviečia dalintis gerumu ir prasmigai paminėti „Pyragų dieną“. Visi geros valios žmonės raginami lapkričio 6 dieną iškepti pyragą ir jo gabalėlius už sutartą kainą parduoti bendradarbiams, kolegoms ar bendramoksliams, o surinktas lėšas paaukoti sergančių vaikų paramos projektui „Išsipildymo akcija 2018“. „Kasmet „Pyragų dieną“ mini visas TV3 kolektyvas.

Kiekvienoje šalyje vyrauja savi papročiai ir tradicijos. Ypač tai susiję su krikštynomis: vieno tikėjimo atstovai krikštija laikydamiesi vienokių papročių, o kiti visai kitokių.  Štai stačiatikiai krikštija kūdikius tokiomis tradicijomis, į kurias, žiūrint kito tikėjimo žmogui, atrodo, gniaužia kvapą.  Štai stačiatikių popas ima verkiantį kūdikį, išrengtą iki nuogumo, ir panardina jį kelioms sekundėms į ledinio vandens kubilą.

Geišų pasaulis visuomet žmones žavėjo paslaptingumu ir kitoniškumu. Jau daugiau nei 400 metų geišos lakėsi senų tradicijų, atstumdamos modernėjančią kultūrą. Daug kas laikė jas prostitutėmis, tačiau tiesa ta, kad jos nepardavinėjo savo kūnų. Geišos parduodavo savo talentą linksminti žmones ir su jais bendrauti. Tai būdavo galingas ginklas. Dar mažametės mergaitės būdavo parduodamos geišų namams, kur jas mokydavo būti tobulomis moterimis, grakščiomis, išdidžiomis, nežemiškomis.

 O dabar kviečiame pamatyti, kodėl japonų sumo imtynininkai aplink ringą nešioja verkiančius kūdikius. Štai taip į rankas paėmę nė metų nesulaukusius kūdikius sumo imtynininkai juos nešioja po ringą. Šalia stovintis teisėjas juos dar ir pagąsdina, kad tik vaikai imtų garsiau verkti. Jei ir tai nepadeda, teisėjai net parodo baisias kaukes. Regis, jų tėvams tai teikia nemažai džiaugsmo. Pasirodo, kuo garsiau sumo imtynininkų rankose vaikai verkia, tuo laimingesni jie bus gyvenime.

Praėjusį penktadienį dainininkė Irena Starošaitė išpildė ilgametę savo svajonę – sostinėje atidarė šokių studiją, kurioje ves užsiėmimus visoms norinčioms geriau išmokti valdyti savo kūną. Pati dainininkė linijinius šokius šoka jau virš 4 metų bei aktyviai dalyvauja varžybose. Naujienų portalu tv3.lt ji pasakojo, kad savo studijoje ves pamokas du kartus per savaitę. Vienos pamokos trukmė – pusantros valandos.

 Kurioziškas vaizdelis iš Sankt Peterburgo. Nors sniegas ten dar nenutirpo ir temperatūra žemesnė nei Lietuvoje, sukasi apie 6 laipsnius, prie miesto forto jau būriuojasi saulės išsiilgę rusai. Ir jie ten jau atidarė deginimosi sezoną. Rusija savo kuriozais vis dar gali nustebinti. Būtent vienas tokių vaizdelių – ir stebinantis, ir kurioziškas – šie, prie Šv. Petro ir Povilo forto sienų saulėje besideginantys rusai.

Laikrodis muša vidurnaktį, visi laiko putojančio vyno ar šampano taures ir pradeda bučiuotis. Per visą laisvą pasaulį nusirita nenugalima bučinių banga. Bet kodėl? Kada žmonės Naujųjų metų dieną nusprendė pradėti aistringu bučiniu? Ši tradicija, kaip ir galite įsivaizduoti, turi labai gilias šaknis, tačiau jei neturite poros nusivilti neverta. Naujieji metai nėra kažkoks stebuklingas laikas, todėl nenusiminkite, jei bučinio ir nesulaukėte.

 Netrukus pamatysite, kur ir kodėl tarpušvenčiu vyksta Keptos žąsies virškinimo bėgimas. Žinoma, jau pats pavadinimas sufleruoja, kodėl – kad geriau suvirškintų žąsį. O kas ją virškina ir ką bėgant gurkšnoja, kviečiame pažiūrėti. Kalėdos jau praėjo, bet kalėdinė nuotaika ir kalėdiniai kostiumai niekur nedingo. Vokiečiai Berlyno miške susirinko neįprastam Keptos žąsies virškinimo bėgimui. „Tai graži tradicija susitikti.

Kiaulės kraujas, riebalai ir džiūvėsiai žarnoje. Trumpai tariant – kraujinė dešra. Tik šiame šiaurės Anglijos kaime kartą per metus šis patiekalas naudojamas ne visai pagal paskirtį. Ramsbottome juodu pudingu vadinama kraujinė dešra tampa sviediniu, kuriuo bandoma numušti kitą – Jorkšyro pudingą – pagamintą iš tešlos. Kuo daugiau baltų pudingų trimis metimais numuši nuo kelių metrų aukštyje esančios platformos, tuo daugiau taškų gausi.

Grupelė lenkų pagal senovinę tradiciją surišo rąstus į ilgą sielį ir plukdo jį ilgiausia šalies upe Vysla, kad atgaivintų senovinę rąstų gabenimo būdą. Jų diena prasideda auštant, kai kapitonas Zdzislawas Nikolas (Zdzislavas Nikolas) savo žemu balsu gieda maldą „Kai išaušta, žemė, jūra – visa gamta tave giria“, o likę įgulos nariai stovi aplink juos saugančios šventosios paveikslą. Jie gieda ją ir naktimis, visai kaip protėviai, pasakojo Z.Nikolas, auginantis įspūdingus ūsus.

Kadaise ant Didžiosios Britanijos karalių stalo buvo patiekiamos ir keptos gulbės. Dabar gulbių britų karališkoji šeima nevalgo, bet vis dar kasmet Londono pakraštyje tradiciniai drabužiais išsipuošę karalienės gulbių prižiūrėtojai jas skaičiuoja. Nebijokite, niekas šių grakščių paukščių nenuskriaus. Tradicinėmis valtimis gulbių šeimyna įspeičiama į kampą ir gulbė su gulbiukais ištraukiama į krantą.

 Šią tradiciją neabejotinai galima įtraukti į keisčiausių pasaulyje sąrašą. Meksikoje vieno miestelio meras vedė krokodilę. Ceremonija vyko kaip pridera – jaunoji buvo su baltu nuometu, o svečiai šoko ir linksminosi iki paryčių. Meksikos žvejų kaimelio meras ant rankų neša savo nuotaką. Jis, nelaužydamas daugiau nei du šimtus metų gyvuojančios majų tradicijos, netrukus vestuvių apdarais papuoštą krokodilę „ves“. „Vietos gyventojai vadina ją princese.

Gyvūnų teisių gynėjai siūlo keisti tradicijas ir per Velykas margučių atsisakyti. Jie teigia, esą vištos ūkiuose yra žiauriai kankinamos, o kiaušinius valgyti neva nesveika. Bet su jais mažai kas sutinka. Velykoms iš anksto besiruošianti etnologė Marija Liugienė sako negalinti nė įsivaizduoti, kokios Velykos būtų be kiaušinių. „Visa pradžia. Ir iš viso tas kiaušinis stebuklas – iš negyvo daikto atsiranda gyvas viščiukas, kuris gali cypsėti, vaikščioti ir galų gale vėl kiaušinį sudėti.

Savadarbe fleita grojančiam 65-erių Buti Nath paklūsta nuodingiausios gyvatės kobros. Ir tai neturėtų stebinti. Senolis indas – jų užkalbėtojas, ir šiuo šamanišku amatu verčiasi nuo vaikystės. Šimtmečius gyvačių užkalbėtojai buvo laikomi Indijos dievo Šivos pasiuntiniais, galinčiais ne tik išgauti gyvačių priešnuodžius, bet ir priversti jas šokti minioms. Dėl to gyvačių užkalbėtojų šeimose gimę berniukai šiam amatui atsiduodavo visiškai ir nė negalvodavo apie mokyklą ar kitą praktiškesnį amatą.

Laukiantiems tėveliams negali būti geresnės Kalėdų dovanos nei per šventinę savaitę gimęs mažylis, o kai kuriems kūdikis net įteikiamas raudonoje kalėdinėje kojinėje ir su šventiška kepuraite. Taip papuoštus mažuosius išvydę tėvai maloniai ir džiugiai nustemba. Ir vieningai kartoja: „Tai išties geriausia dovana, kokią tik galėjome gauti.“ Ši graži tradicija Albukerkės ligoninėje gyvuoja net 37-erius metus. „Šventinis laikotarpis – tai toks metas, kai nori dalintis, švęsti ir stebinti.

 Kalėdinių dovanėlių lavina. Ir kiekviena tvarkingai įdėta į Kalėdinę kojinę. Tokia tradicija atkeliavo iš už Atlanto, Albukerko ligoninės Naujojoje Meksikoje. Gal per Kalėdas naujagimių sulaukusios šeimos ir nesitikėjo, kad joms vaikučiai bus atiduoti taip įvynioti, bet šioje ligoninėje Kalėdos taip sutinkamos jau beveik 40 metų. Kur kas jaunesnė, bet ne ką mažiau smagi tradicija ir Virdžinijos valstijoje, Aleksandrijoje.

Perna kastai priklausančių merginų ir moterų likimas yra toks, kad daugelis tai palaikytų didžiausiu kankinimu. Po to, kai išteka ir pagimdo vaiką, daugelis Pernu moterų pagal tradiciją eina dirbti prostitutėmis, kad uždirbtų pinigų savo šeimai, rašo aljazeera.com. Sita ryte iš darbo grįžta namo tokiu metu, kai jos vyras dar miega.

Krovininis traukinys pūškuoja apsuptas įspūdingos augmenijos. O štai jau kitas važiuoja pro Niujorko „Didįjį centrinį terminalą“. Tiesa, traukiniai čia ne tokie dideli, kokie gali pasirodyti. O ir įžymūs Niujorko pastatai ir vietovės – viskas tėra miniatiūrinės tikrų pastatų kopijos. Įspūdingas reginys vadinamas „Šventiniu traukinių šou“ ir artėjant žiemos šventėms jau 25-erius metus iš eilės demonstruojamas Niujorko botanikos sode. „Manau, kai kuriems žmonėms tai tapo tradicija.

Šiais laikais kojų pirštų žiedai yra paplitę tarp viso pasaulio moterų. Iš tikrųjų, tai yra labai sena indų tradicijos dalis.  Bet dabar, žiedų dėvėjimas ant kojos piršto yra daugiau stiliaus dalis nei tradicijos. Po vedybų, ant indės antro kojos piršto užmaunamas sidabrinis žiedas. Tai itin sena tradicija, rašo boldsky.com. Pasirodo, kad žiedo nešiojimas ant kojos piršto turi naudą ir sveikatai. Regis, sena tradicija buvo susieta su sveikatos perspektyva.

Vestuvių dovanos gali būti labai praktiškos, labai smagios arba visiškai nenaudojamos. Tad norėdama apsisaugoti nuo dar kelių skulptūrėlių, Kinijoje gyvenanti nuotaka sugalvojo labai įdomią idėją. Kai kuriuos ši mintis galėtų šokiruoti, o ypač nustebinti jaunikį. Mat nuotaka savo vestuvių dieną leido svečiams glostyti jos krūtinę, o už tokį malonumą rinko pinigus. Jų nuotakai prireikė įspūdingai vestuvinei kelionei.

Šeštadienį – po penkerių metų pertraukos – „Kuršių marių regatos“ pradžia buvo paskelbta naujam gyvenimui prikeltame Smiltynės jachtklube. Šiemet regatoje prie starto linijos stos rekordinis jachtų skaičius – net 66. Atidarymo dieną jau antrą kartą įvyko ir šventinė „Jūros šventės regata“, kurią stebėti galėjo tiek Smiltynės, tiek Klaipėdos gyventojai ir svečiai.

Ar žinome, kokia tikroji Didžiojo penktadienio prasmė? Nors daugelis žino, kad šiandien nepaprastas penktadienis, įvardyti ypatingumo nesugeba. Jaunimui tai diena prieš Velykų savaitgalį ar pavasario pradžia. Pagal krikščionybę, būtent šią dieną buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus, tad kunigai ragina susitapatinti su Viešpaties kančia. Šią dieną privaloma laikytis rimties, melstis, apmąstyti savo gyvenimą. Dvasininkai teigia, jog itin svarbi individuali malda, mat Didijį penktadienį nevyksta mišios.

Nuo šiandien prasideda didysis prieššventinis tridienis – ypatingos trys priešvelykinės dienos, per kurias tikintieji raginami dar labiau susikaupti laukiant šventų Velykų ryto. Kad ir koks oras būtų, kasmet langai valomi Didįjį ketvirtadienį. Kitaip dar jis vadinamas Švariuoju ketvirtadieniu, todėl reikia daug dėmesio skirti švarinimuisi. Etninės kultūros specialistai priduria, esą yra ir daugiau šio ketvirtadienio tradicijų. „Būdavo namai tvarkomi.

Nors už lango sniego nė kvapo ir gamta jau ruošiasi sutikti pavasarį, lietuviai tradicijų nelaužo. Rumšiškėse surengta kasmetinė Užgavėnių šventė. Velniais bei kitokiais baubais persirengę vaikai ir jų tėveliai skanavo blynus, o gerai užkandę ir įvairiuose žaidimuose dalyvavo. Pilvus prikimšus ir prizais pasidžiaugus galima ir išsiburti. Tiesa, už blynus ši čigonė „nevaražys", prašys pinigėlio. Ir, žinoma, kaipgi be kanapinio ir lašininio dvikovos.