riebus katinas

Štai tokias nuotraukas mums atsiuntė viena skaitytoja, rašo tinklaraštininkas „Riebus Katinas“, pasidalinęs skaitytojos atsiųstomis nuotraukomis, koks maistas patiekiamas vakarienei Klaipėdos Jūrininkų ligoninėje, reabilitacijos skyriuje. Štai tokį maitinimą vakarais gauna Klaipėdos jūrininkų ligoninės reabilitacijos skyriaus pacientai. Spėju vakarienei patiekiama tai, kas liko nuo pietų, tik susmulkinus sumaišoma į vientisą masę.

Sakoma: lašas po lašo ir akmenį pratašo. Panašiai su manim. Aš esu geras iki tos akimirkos, kol aplinkiniai mano atžvilgiu elgiasi gerai. Tam kad mane išvesti iš kantrybės, reikia stipriai pasistengti. Tad po trumpos įžangos noriu jums papasakoti apie vietą, kuriai tai padaryti pavyko.

Vieną dieną atsikėlęs padėjau prieš Katinienę Lietuvos žemėlapį ir pasakiau, – rinkis kuriame Lietuvos mieste šiandien valgysime, rašo tinklaraščio „Riebus Katinas“ autorius. Kadangi su apsisprendimu renkantis miestą mano brangiajai buvo panašiai kaip visoms moterims sprendžiant ką apsirengti einant į svečius, tai nenorėdamas gaišti laiko įdaviau jai pieštuką ir paprašiau užsimerkti akis ir bakstelėti „aklai” į žemėlapį, išrenkant vietą dienos naujam eksperimentui.

99,9 % į valgyklas einančių žmonių jose tikisi nebrangiai, bet sočiai pavalgyti. O jau likęs 0,1 % valgyklose tikisi aptikti kažkokių įdomesnių poskonių, rašo tinklaraščio „Riebus Katinas“ autorius. Prisipažinsiu, jog į valgyklas eidamas priklausau tai didžiajai masei. Tad ir vertindamas valgyklas atsižvelgiu į tuos visiems aktualius kriterijus. Tad jūsų dėmesiui dar viena valgykla – „Pas Jolantą“, apie kurią pasakojimas turėtų patikti tiems, kas mėgsta aštresnius pojūčius.

Privalau jūsų visų atsiprašyti – nusidėjau. Ir jei ne mano antra pusė, tuo nusidėjėlio keliu būčiau dar kurį laiką ėjęs, rašoma Riebaus Katino tinklaraštyje. Ačiū mano mylimai Katinienei, kuri man priminė, kad esu visiškai apleidęs valgyklų temą, o stačia galva pasinėręs į greito maitinimo įstaigų ar restoranų testavimą. Suprask, vien kebabais ar „vieno šaukšto dydžio” kepsniais savo skaitytojų dėmesio ilgai neišlaikysi.

Tie kurie seka Riebaus katino puslapį, žino, kad Katinai retai gamina maistą namie, o mieliau laiką skirtą maisto gamybai leidžia ilsėdamiesi kokiame restorane. Žinoma būna dienų kada mes mėgaujamės maisto gamyba virtuvėje, bet yra diena, kurios metu mes jau daug metų laikomės tradicijos vakaroti restorane. Ir ta diena – vasario16 d. Gal kažkas Lietuvos valstybės atkūrimo dienos nesureikšmina ir jiems tai tik dar vienas laisvadienis, bet man, tremtinio sūnui, tai labai svarbi šventė.

Apsilankęs „Belmonto“ komplekse šalia Vilniaus svečias pasijuto taip lyg virtuvė iš jo norėtų pasityčioti. Ir tokia mintis jam atėjo į galvą kai prieš save pamatė padavėjos patiektą plokštainį. Akivaizdžiai matėsi, kad plokštainis sudegęs. Tikrai virtuvėje virėjai jį atidavę nešti padavėjams į salę turėjo tai matyti. Spėju, kad kol neuždrėbė grietinės, vaizdelis buvo dar kraupesnis. Mintis po grietine paslėpti degėsį buvo nesėkminga.

„Sveiki, K. Petrausko g. 6, Kaunas, masiškai yra paplitę daugiabutyje tarakonai ir dar nežinia kokie gyviai. Daugiabučio namo pirmame aukšte yra įsikūrusios maisto parduotuvė ir kebabinė „MR.DONER“. Institucijos nereaguoja į susidariusią situaciją ir buto savininkė sėkmingai toliau kenkia gyventojams.

Ne taip seniai rašiau apie vieną maitinimo įstaigą, kurią pavadinau Žemaitijos gėda. Šį kartą rašysiu apie priešingybę jai, apie tokią maitinimo įstaigą, kuri ne tik nepadarytų žemaičiams gėdos, bet ir galėtų būti viena iš tų, kurios reprezentuoja šį kraštą. Restoranėlis „Smagratis“, apie kurį ir noriu jums papasakoti, įsikūręs gražiame Kretingos mieste. Spėju, pavadinimas „Smagratis“ turi kažką bendro su šalia įsikūrusiu panašaus pavadinimo automobilių servisu.

Norisi kaip geriau, o gaunasi kaip visados. Panašiai ir mums nutiko su Katiniene, kai bandydamas ją eilinį kartą išsivilioti naujos maitinimo įstaigos testavimui pasakiau, kad šį kartą tu maistu liksi patenkinta. Duodamas tokį pažadą Katinienei užtikrintas buvau todėl, kad kavinė „Jola“, į kurią ir planavau nusivesti Katinienę, man buvo žinoma jau prieš kokius 20 metų. Ten dažnai su draugais vykdavome, kai norėdavome skaniai ir sočiai pavalgyti.

Man nėra sunku išsakyti kritiką maitinimo įstaigai – tai manęs nė kiek neglumina. Sunkiau yra išsakius kritiką komentaruose skaityti pasipiktinusių apžvalga žmonių dejones. Dalinai galiu juos suprasti – visą gyvenimą panašiai maitinasi ir atrodo, kad tai normalu ir geriau būti negali, o čia šast atvažiavo kažkoks net ne maisto kritikas, o tiesiog veikėjas pasivadinęs Riebiu Katinu ir išpeikė tavo numylėtą kavinukę ar kebabinę.

Situacija su maitinimo įstaigomis Lietuvoje kasmet darosi vis liūdnesnė. Kalbu ne apie jų augantį kiekį. Rašydamas žodį – liūdnesnė, turiu galvoje tai, kad kokybė bėgant laikui tik prastėja. Ir mums, vartotojams, vis sunkiau atrasti maitinimo įstaigą iš kurios išėjęs rašytum ne nusivylimais dvelkiančias eilutes, o pagiriamąjį žodį.

„Kas čia tokio?“ – pasakys kas antras, pamatęs nepilnamečio pirkinį. Bet neskubėkite daryti išvadų neperskaitę viso teksto. Šio teksto, greičiausiai, ir nebūtų buvę, jei ne vieną vakarą kalbėdamas su sūnumi nebūčiau nugrimzdęs į prisiminimus, o iš ten nebūtų išniręs gimtadienis, kuriame aš, dar būdamas vaikas, gurkšnojau vaikišką limonadą, kurio butelis buvo panašus į šampano. Prisiminiau ir tą faktą, kad 2019 metais LR Seimas priėmė įstatymą, kuris uždraudė prekiauti vaikišku šampanu.

Jei mėgstate lankytis kavinėse, baruose ar restoranuose, tai jums greičiausiai kaip ir man yra tekę matyti nelaimingų padavėjų. Tai tokie darbuotojai, kurių veidus užlieja liūdesys vos jie pamato naujus svečius, užsukusius į maitinimo įstaigą, kurioje jie dirba. Ir tas liūdesys jų neapleidžia viso svečiavimosi maitinimo įstaigoje metu. Nuo to šlubuoja ne tik svečių aptarnavimas, bet ta prasta nuotaika dažnai persiduoda ir svečiams.

Tas lietuvis, kuris verkia, kad Lietuvoje gyvenimas prastėja turėtų apsiraminti, nes šiame tekste aš įrodysiu, jog taip toli gražu nėra. Ir tam man tikrai neprireiks jums rodyti skaičių, kaip kilo šalyje algos per tuos 30 nepriklausomybės metų. Siūlau prisiminti kiek maitinimo įstaigų Lietuvoje buvo prieš Lietuvai atkuriant nepriklausomybę. Sutikit, posakis, kad maitinimo įstaigos dar ir dabar dygsta kaip grybai po lietaus, nėra perdėtas. Paimkime kaip pavyzdį šalia Klaipėdos esančią Karklę.

„Charlie pizza“. Nesvarbu kas yra išorėje – svarbiausia, kas yra viduje. Naujas kokybės standartas.“ Štai tokį tekstą perskaitė klientė ant picos dėžutės prieš ją atidarydama. O kai dėžutę atidarė, tai atrado tikrą „kokybės standartą“. „Turinys šiukšliadėžei“ Fokačija su chalapos aitriosiomis paprikomis – 6,8 eur. Skaitytojos atsiuntusios šią informaciją komentaras: „Sveiki, čia focaccia su chalapos aitriosiomis paprikomis. Tokia va gražuolė atkeliavo.

Su kuo man asocijuojasi žodis – restoranas. Visų pirma, tai staltiesėmis dengti stalai, o ant jų bent minimalus serviravimas (įrankiai šaltiems, pagrindiniams patiekalams ir taurė stalo vandeniui). Antra, ne ką mažiau svarbi detalė – personalo apranga.

Panašius namų darbus privalėjau padaryti ir aš prieš išleisdamas vaiką į stovyklą „Raganė“, kuri įsikūrusi Monciškės g. 28A, Palangoje. Nuvežęs sūnų į stovyklą paprašiau esant progai įamžinti maistą, kuriuo jie bus maitinami. Bet pradėti noriu ne nuo maisto, o nuo „apartamentų“, kuriuose vaikai buvo apgyvendinti. Suprantu, kad mokant 350 eur už 9 dienų stovyklą kažko įspūdingo tikėtis nereikia, bet tai, ką pamačiau, mane lengvai šokiravo.

Sunku patikėti, kad tai dar galima aptikti Lietuvoje, bet pasirodo galima. Ačiū skaitytojai už nuotraukas ir komentarą:  „Sveiki, užsukite i „Varnelę“ Pabradėje. Aš labai nusivyliau ten maistu, o kai užėjau į kavinės tualetą, mane pritrenkė. Kartu ir „turtas“, ir indus plauna. O už maistą sumokėjome 33 eur, bet po to visą savaitę gydėmės.“ Likę tik klozeto pamatai Tad kas išsiilgę iššūkių, rekomenduoju apsilankyti šioje kavinėje. Garantuoju, įspūdžiai išliks ilgam.

Jei trumpai: interjeras bistro stiliaus, didelis klientų aptarnavimo neišmanymas, patiekalai žemiau geležinkelio bufeto lygio, o kainos kaip prabangiame restorane. Sudominau? Tad pradedu pasakojimą nuo pradžių. Jei mano gimtame mieste Klaipėdoje atsidaro kokia nauja maitinimo įstaiga mane visada tai džiugina, nes pajūryje mažai gerų restoranų, kuriuos norėtųsi rekomenduoti.

Daugelis skaitytojų mano, kad Riebus Katinas yra koks tai veikėjas, kuris važinėja po Lietuvą vertindamas maitinimo įstaigas. Kai kurie mane net vadina maisto kritiku. Deja, bet per 6 metus (tiek laiko aprašau maitinimo įstaigas) nė karto niekur savęs taip nepristačiau. Tad pradėdamas šią apžvalgą noriu trumpai paaiškinti, kas yra Riebus Katinas. Daugelis iš jūsų turi hobį, o gal kelis. Mano hobis, jei tai galima taip pavadinti, yra maitinimo įstaigų lankymas.

Kodėl tokios vietos nebankrutuoja? Toks klausimas mums su Katiniene iškilo po apsilankymo Švenčionyse, restorane „Beržuvis“. Į šį klausimą pabandysiu rasti atsakymą šioje apžvalgoje. Tad pradedame. Pažadu bus linksma. Restorano interjero amžių geriausiai nusako prie įėjimo į restoraną patiestas kilimas. Kiek žmonių jį mindė prieš daugelį metų, laukdami kol salėje atsilaisvins stalelis, būtų sunku suskaičiuoti.

Aš esu piktas, dėl to rašydamas šią apžvalgą įspėju, kad joje bus išsireiškimų netinkamų vaikams skaityti. Bet tam, kad perteikčiau tai, ką patyrėme su Katiniene, vien parašyti skanu ar neskanu neužteks. Noriu, kad viską kartu su mumis išgyventų ir skaitytojas, kuris skaitys šį tekstą.

Kadangi darosi madinga viešai kalbėti apie šeimoje kylančius barnius ar nesutarimus, nusprendžiau ir aš apie tai netylėti. Bet iš karto noriu visus nuraminti: tarp mūsų su Katiniene, skirtingai nuo šių dienų nuomonių formuotojų, vidinės dramos praeina be fizinės jėgos panaudojimo. Mes, Katinai, skirtingai nuo žmonių, ginčus sprendžiame išsimiauksėdami, o ne paleisdami į darbą aštrius nagus. Tad nuo ko viskas prasidėjo.

Apsilankymas VšĮ Kėdainių ligoninėje nemaloniai apkarto – pusryčiams buvo pateikti purvini kiaušiniai. „Gėda VšĮ Kėdainių ligoninei“, – rašė savo tinklalapyje Riebus Katinas pasidalinęs skaitytojos pasidalintomis nuotraukomis. „Štai toks skundas buvo publikuotas vienoje iš „Facebook“ grupių. „Baisu ir liūdna…. Tiesiog… Kyla apetitas... Pusryčiai VšĮ Kėdainių ligoninėje.

Vasara yra atostogų metas. Keliaujate jūs, keliauja po Lietuvą ir Riebus Katinas su kompanija. Vieną iš savaitgalių praleidome Trakuose. Tarp maudynių ir pozavimo prie Trakų pilies asmenukėms mes dar ir valgėme. Nesinorėjo gadintis nuotaikos visam savaitgaliui einant valgyti bet kur, tad rekomendacijos, kur papietauti pasiteiravome vienos moterėlės, prekiavusios suvenyrais viename iš daugelio kioskelių šalia Trakų pilies.

Nežinau kaip su kitomis moterimis, bet Katinienę gatvės maistu yra labai sunku suvilioti. Kaip ji sako – „kebabus valgyčiau tik tuo atveju, jei žinočiau, kad kito maisto dar greit negausiu“. Dar baisiau ji atsiliepia apie „McDonald‘s“, „Hesburger“ ir „KFC“. Bet atsivilioti ją į „El Jefe California Burrito“ paskanauti meksikietiško maisto man kažkaip, visgi, pavyko. Yra moterų, kurios dietos pradeda laikytis likus mėnesiui ar keliems iki vasaros.

Praėjo jau mėnuo po mano apsilankymo valgykloje „Šefo pietūs“ ir po ilgų dvejonių aš visgi nusprendžiau parašyti. O kodėl tiek ilgai neprisiruošiau parašyti, sužinosite perskaitę šią trumpą apžvalgą. Jei Lietuvos padangėje atsidaro kokia nauja maitinimo įstaiga, tai tą pačią dieną apie tai mane informuoja kažkas iš gausaus mano skaitytojų rato. Panašiai buvo ir su valgykla „Šefo pietūs“. Apžvalga Tad radęs laiko su sūnumi nuvykau paskanauti ten gaminamo maisto.

Šį kartą aš jums paseksiu pasaką. Pasaka bus baisoka, tad silpnesnių nervų ar nesenai pavalgiusiems rekomenduočiau susilaikyti nuo jos skaitymo. Tad pradedu. Senai, senai kai dar nei jūs, nei greičiausiai jūsų tėveliai nebuvo gimę, duris atvėrė kavinė „Aldvilė“. Apžvalga Ją surasti turint vien jos koordinates būtų sunku, nes ji randasi didžiulio pastato viduje, o išorėje jokių nuorodų nesimato.

Manau, Vilnius ne tik Lietuvos sostinė, bet ir miestas, kuris taip pat prisideda prie lankymosi restoranuose kultūros formavimo. Nesuklysiu teikdamas, kad jame atsirado ir pirmi restoranai draugiški mūsų keturkojams augintiniams, bei daugelis kitų naujovių. O tai, ką mes patyrėme vienoje iš Vilniaus senamiesčio maitinimo įstaigų, su pirmu mano sakiniu nieko bendro neturi. To sostinėje būti neturėtų.

Dievas kurdamas Adomą ir Ievą, greičiausiai, net nepagalvojo, kiek galvos skausmo užkrauna vyrams sukurdamas moterį. Žinoma, čia tiktų frazė – be moterų būtų liūdna vyrams. Bet dažnokai nutinka taip, kad jūs, moterys, mums vyrams džiaugsmą sumaišote su galvos skausmu. Tai rašydamas turiu galvoje savo Katinienę, kuri lyg turėtų ir džiaugtis, jog dažnai lankomės restoranuose ir retai namie gaminame maistą, bet su ja būna viskas atvirkščiai.

Ar kada susimąstėte, kokia didelė gausa maitinimo įstaigų Lietuvoje? Pasirinkimas toks didelis, kad kartais net sunku būna apsispręsti į kurią iš jų užsukti. Panašią dilemą sprendžiau atsidūręs Kauno „Akropolyje“. Norint „sudeginti“ valandą iki suplanuoto susitikimo tam geriausiai tinka puodelis kavos ar stiklinė sulčių kokioje jaukioje aplinkoje.

„Riebaus Katino“ tinklaraštyje netrūksta ne tik įvairiausių maitinimo įstaigų apžvalgų, tačiau ir netikėtų istorijų, kuriomis pasidalina skaitytojai. Štai visai neseniai prie Kauno mieste, Savanorių g., esančio greito maisto restorano „McDonald‘s“ klientai užfiksavo neįtikėtiną vaizdelį. Prie pat restorano prieigų lakstė būrys pelių. „Vykstant į „McDonald‘s“ nepamirškite pamaitinti pelių. Jų niekas neaptarnauja, o jos nori valgyti.

Kai užsimanau palepinti Katinienę, visada pietums parenku restoraną su gražiu interjeru, o jei šiltesni orai – stengiuosi rasti vietelę su jaukia terasa. Kaune įgyvendinti tokiai idėjai puikiai tinka „Floros simfonija“. Atsidūręs jos terasoje, pasijunti lyg būtum pabėgęs iš miesto, nors iš tiesų randiesi vos kelios minutės kelio nuo Kauno pilies. Apžvalga Kol Katinienė su drauge pasigrožėjo lauko terasos želdiniais, aš pašokinėjau ant batuto.

Nors dažniausiai teikiamu maistu gydymo įstaigose žmonės yra linkę piktintis, tačiau šįkart Riebaus Katino skaitytoja pasidalino pagyromis Jonavos ligoninei. Dalinamės skaitytojos apžvalga bei nuotraukomis.  „Labas vakaras, Riebus Katine ir Katiniene. Visi peikia, siunčia foto ligoninės maisto, o aš noriu pasidalinti teigiamomis emocijomis“, – rašo skaitytoja.

Kadangi Katinienė po mano paskutinės apžvalgos vis dar rodo savo ožius ir atsisako su manim vykti kur pietauti, naujai apžvalgai aš pasitelkiau savo tėvelius. Ir važiuodamas su jais į „Šalia kelio karčema“ supratau, kad tokia išvyka nušausiu du zuikius vienu šūviu. Ir tėveliams dieną praskaidrinsiu, ir galėsiu juos pasitelkti vertinimui. Nes pasigirsta kalbos, kad mes su Katiniene tiek visko jau aplankę ir „išpindėję“, kad per daug prie visko kabinėjamės.

Pirmą tokią šiltą pavasario dieną, kai Klaipėdoje temperatūra šoktelėjo taip aukštyn, kad vos vos nepasiekė plius 20 laipsnių padalos, mes su Katiniene, turėdami daugiau laisvo laiko, nusprendėme pabėgti iš uostamiesčio ir papietauti lietuviškuose Maldyvuose. Ne kartą internetinėje erdvėje matydamas Drevernoje išsirikiavusių namelių nuotraukas, kažkodėl vis prisimindavau Maldyvus. Skiriasi tik vandens skaidrumas, o vanduo – neatsiejama tiek Maldyvų, tiek Drevernos namelių peizažo dalis.

Jei paspaudėte šią nuorodą, kad paskaityti apie ką šis straipsnis, vadinasi jūs vienas iš daugelio, kuriuos labiau domina arba intriguoja apžvalgos, kuriose Riebus katinas skriaudžia maitinimo įstaigas, o ne pagiria. Ar įmanoma įvertinti žemiausiu balu maitinimo įstaigą net nepaskanavus maisto? Pasirodo galima. Tad trumpai apie nevykėlius. Nevykėliais vadinu nevykusius verslininkus, kurie atmestinai vykdo veiklą.

Atradęs Klaipėdoje kelias maitinimo įstaigas, kuriose tiekiami skanūs dienos pietūs, nusprendžiau kažko panašaus paieškoti ir kituose miestuose. Svarbiausias kriterijus – kainos ir kokybės santykis. Tad šį kartą – Kaunas ir jame įsikūręs restoranas „Rytų Azija“. Gal mažesnių miestelių gyventojų ir nenustebins kaina – 5,10 eur už kompleksą (dienos sriuba ir pagrindinis patiekalas), bet didmiesčiuose surasti panašų variantą tampa vis sunkiau.