riebus katinas

Situacija su maitinimo įstaigomis Lietuvoje kasmet darosi vis liūdnesnė. Kalbu ne apie jų augantį kiekį. Rašydamas žodį – liūdnesnė, turiu galvoje tai, kad kokybė bėgant laikui tik prastėja. Ir mums, vartotojams, vis sunkiau atrasti maitinimo įstaigą iš kurios išėjęs rašytum ne nusivylimais dvelkiančias eilutes, o pagiriamąjį žodį.

„Kas čia tokio?“ – pasakys kas antras, pamatęs nepilnamečio pirkinį. Bet neskubėkite daryti išvadų neperskaitę viso teksto. Šio teksto, greičiausiai, ir nebūtų buvę, jei ne vieną vakarą kalbėdamas su sūnumi nebūčiau nugrimzdęs į prisiminimus, o iš ten nebūtų išniręs gimtadienis, kuriame aš, dar būdamas vaikas, gurkšnojau vaikišką limonadą, kurio butelis buvo panašus į šampano. Prisiminiau ir tą faktą, kad 2019 metais LR Seimas priėmė įstatymą, kuris uždraudė prekiauti vaikišku šampanu.

Jei mėgstate lankytis kavinėse, baruose ar restoranuose, tai jums greičiausiai kaip ir man yra tekę matyti nelaimingų padavėjų. Tai tokie darbuotojai, kurių veidus užlieja liūdesys vos jie pamato naujus svečius, užsukusius į maitinimo įstaigą, kurioje jie dirba. Ir tas liūdesys jų neapleidžia viso svečiavimosi maitinimo įstaigoje metu. Nuo to šlubuoja ne tik svečių aptarnavimas, bet ta prasta nuotaika dažnai persiduoda ir svečiams.

Tas lietuvis, kuris verkia, kad Lietuvoje gyvenimas prastėja turėtų apsiraminti, nes šiame tekste aš įrodysiu, jog taip toli gražu nėra. Ir tam man tikrai neprireiks jums rodyti skaičių, kaip kilo šalyje algos per tuos 30 nepriklausomybės metų. Siūlau prisiminti kiek maitinimo įstaigų Lietuvoje buvo prieš Lietuvai atkuriant nepriklausomybę. Sutikit, posakis, kad maitinimo įstaigos dar ir dabar dygsta kaip grybai po lietaus, nėra perdėtas. Paimkime kaip pavyzdį šalia Klaipėdos esančią Karklę.

„Charlie pizza“. Nesvarbu kas yra išorėje – svarbiausia, kas yra viduje. Naujas kokybės standartas.“ Štai tokį tekstą perskaitė klientė ant picos dėžutės prieš ją atidarydama. O kai dėžutę atidarė, tai atrado tikrą „kokybės standartą“. „Turinys šiukšliadėžei“ Fokačija su chalapos aitriosiomis paprikomis – 6,8 eur. Skaitytojos atsiuntusios šią informaciją komentaras: „Sveiki, čia focaccia su chalapos aitriosiomis paprikomis. Tokia va gražuolė atkeliavo.

Su kuo man asocijuojasi žodis – restoranas. Visų pirma, tai staltiesėmis dengti stalai, o ant jų bent minimalus serviravimas (įrankiai šaltiems, pagrindiniams patiekalams ir taurė stalo vandeniui). Antra, ne ką mažiau svarbi detalė – personalo apranga.

Panašius namų darbus privalėjau padaryti ir aš prieš išleisdamas vaiką į stovyklą „Raganė“, kuri įsikūrusi Monciškės g. 28A, Palangoje. Nuvežęs sūnų į stovyklą paprašiau esant progai įamžinti maistą, kuriuo jie bus maitinami. Bet pradėti noriu ne nuo maisto, o nuo „apartamentų“, kuriuose vaikai buvo apgyvendinti. Suprantu, kad mokant 350 eur už 9 dienų stovyklą kažko įspūdingo tikėtis nereikia, bet tai, ką pamačiau, mane lengvai šokiravo.

Sunku patikėti, kad tai dar galima aptikti Lietuvoje, bet pasirodo galima. Ačiū skaitytojai už nuotraukas ir komentarą:  „Sveiki, užsukite i „Varnelę“ Pabradėje. Aš labai nusivyliau ten maistu, o kai užėjau į kavinės tualetą, mane pritrenkė. Kartu ir „turtas“, ir indus plauna. O už maistą sumokėjome 33 eur, bet po to visą savaitę gydėmės.“ Likę tik klozeto pamatai Tad kas išsiilgę iššūkių, rekomenduoju apsilankyti šioje kavinėje. Garantuoju, įspūdžiai išliks ilgam.

Jei trumpai: interjeras bistro stiliaus, didelis klientų aptarnavimo neišmanymas, patiekalai žemiau geležinkelio bufeto lygio, o kainos kaip prabangiame restorane. Sudominau? Tad pradedu pasakojimą nuo pradžių. Jei mano gimtame mieste Klaipėdoje atsidaro kokia nauja maitinimo įstaiga mane visada tai džiugina, nes pajūryje mažai gerų restoranų, kuriuos norėtųsi rekomenduoti.

Daugelis skaitytojų mano, kad Riebus Katinas yra koks tai veikėjas, kuris važinėja po Lietuvą vertindamas maitinimo įstaigas. Kai kurie mane net vadina maisto kritiku. Deja, bet per 6 metus (tiek laiko aprašau maitinimo įstaigas) nė karto niekur savęs taip nepristačiau. Tad pradėdamas šią apžvalgą noriu trumpai paaiškinti, kas yra Riebus Katinas. Daugelis iš jūsų turi hobį, o gal kelis. Mano hobis, jei tai galima taip pavadinti, yra maitinimo įstaigų lankymas.

Kodėl tokios vietos nebankrutuoja? Toks klausimas mums su Katiniene iškilo po apsilankymo Švenčionyse, restorane „Beržuvis“. Į šį klausimą pabandysiu rasti atsakymą šioje apžvalgoje. Tad pradedame. Pažadu bus linksma. Restorano interjero amžių geriausiai nusako prie įėjimo į restoraną patiestas kilimas. Kiek žmonių jį mindė prieš daugelį metų, laukdami kol salėje atsilaisvins stalelis, būtų sunku suskaičiuoti.

Aš esu piktas, dėl to rašydamas šią apžvalgą įspėju, kad joje bus išsireiškimų netinkamų vaikams skaityti. Bet tam, kad perteikčiau tai, ką patyrėme su Katiniene, vien parašyti skanu ar neskanu neužteks. Noriu, kad viską kartu su mumis išgyventų ir skaitytojas, kuris skaitys šį tekstą.

Kadangi darosi madinga viešai kalbėti apie šeimoje kylančius barnius ar nesutarimus, nusprendžiau ir aš apie tai netylėti. Bet iš karto noriu visus nuraminti: tarp mūsų su Katiniene, skirtingai nuo šių dienų nuomonių formuotojų, vidinės dramos praeina be fizinės jėgos panaudojimo. Mes, Katinai, skirtingai nuo žmonių, ginčus sprendžiame išsimiauksėdami, o ne paleisdami į darbą aštrius nagus. Tad nuo ko viskas prasidėjo.

Apsilankymas VšĮ Kėdainių ligoninėje nemaloniai apkarto – pusryčiams buvo pateikti purvini kiaušiniai. „Gėda VšĮ Kėdainių ligoninei“, – rašė savo tinklalapyje Riebus Katinas pasidalinęs skaitytojos pasidalintomis nuotraukomis. „Štai toks skundas buvo publikuotas vienoje iš „Facebook“ grupių. „Baisu ir liūdna…. Tiesiog… Kyla apetitas... Pusryčiai VšĮ Kėdainių ligoninėje.

Vasara yra atostogų metas. Keliaujate jūs, keliauja po Lietuvą ir Riebus Katinas su kompanija. Vieną iš savaitgalių praleidome Trakuose. Tarp maudynių ir pozavimo prie Trakų pilies asmenukėms mes dar ir valgėme. Nesinorėjo gadintis nuotaikos visam savaitgaliui einant valgyti bet kur, tad rekomendacijos, kur papietauti pasiteiravome vienos moterėlės, prekiavusios suvenyrais viename iš daugelio kioskelių šalia Trakų pilies.

Nežinau kaip su kitomis moterimis, bet Katinienę gatvės maistu yra labai sunku suvilioti. Kaip ji sako – „kebabus valgyčiau tik tuo atveju, jei žinočiau, kad kito maisto dar greit negausiu“. Dar baisiau ji atsiliepia apie „McDonald‘s“, „Hesburger“ ir „KFC“. Bet atsivilioti ją į „El Jefe California Burrito“ paskanauti meksikietiško maisto man kažkaip, visgi, pavyko. Yra moterų, kurios dietos pradeda laikytis likus mėnesiui ar keliems iki vasaros.

Praėjo jau mėnuo po mano apsilankymo valgykloje „Šefo pietūs“ ir po ilgų dvejonių aš visgi nusprendžiau parašyti. O kodėl tiek ilgai neprisiruošiau parašyti, sužinosite perskaitę šią trumpą apžvalgą. Jei Lietuvos padangėje atsidaro kokia nauja maitinimo įstaiga, tai tą pačią dieną apie tai mane informuoja kažkas iš gausaus mano skaitytojų rato. Panašiai buvo ir su valgykla „Šefo pietūs“. Apžvalga Tad radęs laiko su sūnumi nuvykau paskanauti ten gaminamo maisto.

Šį kartą aš jums paseksiu pasaką. Pasaka bus baisoka, tad silpnesnių nervų ar nesenai pavalgiusiems rekomenduočiau susilaikyti nuo jos skaitymo. Tad pradedu. Senai, senai kai dar nei jūs, nei greičiausiai jūsų tėveliai nebuvo gimę, duris atvėrė kavinė „Aldvilė“. Apžvalga Ją surasti turint vien jos koordinates būtų sunku, nes ji randasi didžiulio pastato viduje, o išorėje jokių nuorodų nesimato.

Manau, Vilnius ne tik Lietuvos sostinė, bet ir miestas, kuris taip pat prisideda prie lankymosi restoranuose kultūros formavimo. Nesuklysiu teikdamas, kad jame atsirado ir pirmi restoranai draugiški mūsų keturkojams augintiniams, bei daugelis kitų naujovių. O tai, ką mes patyrėme vienoje iš Vilniaus senamiesčio maitinimo įstaigų, su pirmu mano sakiniu nieko bendro neturi. To sostinėje būti neturėtų.

Dievas kurdamas Adomą ir Ievą, greičiausiai, net nepagalvojo, kiek galvos skausmo užkrauna vyrams sukurdamas moterį. Žinoma, čia tiktų frazė – be moterų būtų liūdna vyrams. Bet dažnokai nutinka taip, kad jūs, moterys, mums vyrams džiaugsmą sumaišote su galvos skausmu. Tai rašydamas turiu galvoje savo Katinienę, kuri lyg turėtų ir džiaugtis, jog dažnai lankomės restoranuose ir retai namie gaminame maistą, bet su ja būna viskas atvirkščiai.

Ar kada susimąstėte, kokia didelė gausa maitinimo įstaigų Lietuvoje? Pasirinkimas toks didelis, kad kartais net sunku būna apsispręsti į kurią iš jų užsukti. Panašią dilemą sprendžiau atsidūręs Kauno „Akropolyje“. Norint „sudeginti“ valandą iki suplanuoto susitikimo tam geriausiai tinka puodelis kavos ar stiklinė sulčių kokioje jaukioje aplinkoje.

„Riebaus Katino“ tinklaraštyje netrūksta ne tik įvairiausių maitinimo įstaigų apžvalgų, tačiau ir netikėtų istorijų, kuriomis pasidalina skaitytojai. Štai visai neseniai prie Kauno mieste, Savanorių g., esančio greito maisto restorano „McDonald‘s“ klientai užfiksavo neįtikėtiną vaizdelį. Prie pat restorano prieigų lakstė būrys pelių. „Vykstant į „McDonald‘s“ nepamirškite pamaitinti pelių. Jų niekas neaptarnauja, o jos nori valgyti.

Kai užsimanau palepinti Katinienę, visada pietums parenku restoraną su gražiu interjeru, o jei šiltesni orai – stengiuosi rasti vietelę su jaukia terasa. Kaune įgyvendinti tokiai idėjai puikiai tinka „Floros simfonija“. Atsidūręs jos terasoje, pasijunti lyg būtum pabėgęs iš miesto, nors iš tiesų randiesi vos kelios minutės kelio nuo Kauno pilies. Apžvalga Kol Katinienė su drauge pasigrožėjo lauko terasos želdiniais, aš pašokinėjau ant batuto.

Nors dažniausiai teikiamu maistu gydymo įstaigose žmonės yra linkę piktintis, tačiau šįkart Riebaus Katino skaitytoja pasidalino pagyromis Jonavos ligoninei. Dalinamės skaitytojos apžvalga bei nuotraukomis.  „Labas vakaras, Riebus Katine ir Katiniene. Visi peikia, siunčia foto ligoninės maisto, o aš noriu pasidalinti teigiamomis emocijomis“, – rašo skaitytoja.

Kadangi Katinienė po mano paskutinės apžvalgos vis dar rodo savo ožius ir atsisako su manim vykti kur pietauti, naujai apžvalgai aš pasitelkiau savo tėvelius. Ir važiuodamas su jais į „Šalia kelio karčema“ supratau, kad tokia išvyka nušausiu du zuikius vienu šūviu. Ir tėveliams dieną praskaidrinsiu, ir galėsiu juos pasitelkti vertinimui. Nes pasigirsta kalbos, kad mes su Katiniene tiek visko jau aplankę ir „išpindėję“, kad per daug prie visko kabinėjamės.

Pirmą tokią šiltą pavasario dieną, kai Klaipėdoje temperatūra šoktelėjo taip aukštyn, kad vos vos nepasiekė plius 20 laipsnių padalos, mes su Katiniene, turėdami daugiau laisvo laiko, nusprendėme pabėgti iš uostamiesčio ir papietauti lietuviškuose Maldyvuose. Ne kartą internetinėje erdvėje matydamas Drevernoje išsirikiavusių namelių nuotraukas, kažkodėl vis prisimindavau Maldyvus. Skiriasi tik vandens skaidrumas, o vanduo – neatsiejama tiek Maldyvų, tiek Drevernos namelių peizažo dalis.

Jei paspaudėte šią nuorodą, kad paskaityti apie ką šis straipsnis, vadinasi jūs vienas iš daugelio, kuriuos labiau domina arba intriguoja apžvalgos, kuriose Riebus katinas skriaudžia maitinimo įstaigas, o ne pagiria. Ar įmanoma įvertinti žemiausiu balu maitinimo įstaigą net nepaskanavus maisto? Pasirodo galima. Tad trumpai apie nevykėlius. Nevykėliais vadinu nevykusius verslininkus, kurie atmestinai vykdo veiklą.

Atradęs Klaipėdoje kelias maitinimo įstaigas, kuriose tiekiami skanūs dienos pietūs, nusprendžiau kažko panašaus paieškoti ir kituose miestuose. Svarbiausias kriterijus – kainos ir kokybės santykis. Tad šį kartą – Kaunas ir jame įsikūręs restoranas „Rytų Azija“. Gal mažesnių miestelių gyventojų ir nenustebins kaina – 5,10 eur už kompleksą (dienos sriuba ir pagrindinis patiekalas), bet didmiesčiuose surasti panašų variantą tampa vis sunkiau.

Yra begalės seminarų, kuriuose protingi dėdės ir tetos aiškina ką reikia daryti, ir ko nedaryti, kad jūsų verslas augtų ir klestėtų. Šiame tekste aš papasakosiu apie tai, ko nereikia daryti norint turėti sėkmingą verslą, arba kitaip tariant papasakosiu apie verslininkus, kurie, mano nuomone, kvailais sprendimas savotiškai šaudo į savo verslo kojas, taip bandydami jį greičiau paklupdyti.

Niekas nenorėtų grįžęs namo iš parduotuvės pastebėti, kad įsigytos prekės yra nekokybiškos ar sugedusios. Tai ne tik subjaurina nuotaiką, tačiau ir sukelia pyktį, ypatingai tuomet, kai įsigytos prekės nėra galimybės grąžinti. Štai panaši situacija nutiko „Riebaus katino“ skaitytojai, kuri pasidalino įspėjimu apie „Rimi“ parduotuvėje įsigytus sugedusius granatus. Atsakymą pateikė ir prekybos centras.

Logiška, kad skaitytojų klausimai, kur skaniai ir nebrangiai pavalgyti Palangoje, suaktyvėja vasarą. Kadangi jau esu rekomendavęs ne vieną restoraną Palangoje, kuriame galima skaniai pavalgyti, nenustoju ieškoti perliukų ir aplink Palangą.

Pirmasis blynas – visada prisvilęs. Vadovaudamasis šia patarle nusprendžiau suteikti „Roko virtuvei“ dar vieną šansą. Nes po pirmojo apsilankymo viename iš „Roko virtuvės“ restoranų Palangoje įspūdžiai, švelniai tariant, buvo nekokie. Tad šį kartą renkuosi jau kitą restoraną, įsikūrusį Krikštėnų dvare.

Šią apžvalgą skiriu restoranų savininkams, verkiantiems, neva labai sunku surinkti gerą kolektyvą. Daugelis jų, ieškodami darbuotojų, darbo skelbimuose nurodo vieną ir tą pačią frazę: neturite patirties, ateikit – išmokysim. Liūdniausia tai, kad apmokymai geriausiu atveju trunka kelias dienas, o vėliau apmokymus pakeičia tiesioginis pareigų atlikimas. Padavėjai pasileidžia į salę gadinti pietų klientams savo neišmanymu, o virėjai savarankiškai pradeda gaminti maistą.

Prieš keletą metų aprašęs vieną Panevėžio maitinimo įstaigą, susilaukiau daugybės panevėžiečių ir šio miesto svečių priekaištų. Suprask – lankydamasis šiame mieste neužsukau į pagrindines Panevėžio maitinimo įstaigas. Tuo metu man įstrigo tai, kad buvo minimos trys tos pačios maitinimo įstaigos: „Mėsmalė“, „Špunka“ ir „Čičinskas“. Pirmosios dvi buvo giriamos dėl puikių grilio patiekalų, o trečioji – dėl garsiųjų Čičinsko kepsnių.

Pamenate, rašiau apie nevykusius pietus smuklėje „Žarija“? Kas neskaitėt – rekomenduoju susirasti tą apžvalgą ir paskaityti, nes šis tekstas bus savotiškas jos tęsinys. Tad pirma, ką padarėme atsisėdę į automobilį po nesėkmingų pietų „Žarijoje“ – internetinėse platybėse pradėjome ieškoti artimiausios maitinimo įstaigos, nes alkis ėmė viršų. Net neįsivaizduojate, kaip mes apsidžiaugėme radę informaciją, kad vos už kelių kilometrų nuo „Žarijos“ yra Šeduvos malūnas.

Žemaitijoje yra nemažai užeigų, į kurias su šeimomis užsukame ne tik pavalgyti, bet ir praleisti laiko jaukiai sutvarkytoje aplinkoje. Dažniausiai šalia tokių užeigų yra specialiai sukurtos erdvės vaikams, dėl kurių žmonės į šias užeigas sugrįžta, net jei ir teko nusivilti maistu ar aptarnavimu. Iš visų jų vakarinėje Lietuvoje išskirčiau dvi: HBH, kuris įsikūręs netoli Palangos, ir „Vienkiemį“ šalia Kretingos.

Tai bus trumpas pasakojimas apie restoraną, kuriame lankiausi prieš metus, bet taip apie jį ir neparašiau. Nes ilgą laiką prasėdėję prie staliuko ir nesulaukę padavėjų dėmesio tiesiog išėjome. Tad vėl vasara – ir mintis, kad per metus galėjo kas pasikeisti, tad vėl sėdime šio restorano terasoje Rotušės aikštėje Kaune. Be mūsų buvo užimti dar du staleliai, ir jei į bendrą klientų skaičių įtrauktume mus su Katiniene, restoranas terasoje tuo metu turėjo penkis suaugusiuosius ir vieną vaiką.

Atostogos yra metas, kai Katinai vieni ar su linksma kompanija pasileidžia per Lietuvos restoranus. Šį kartą mūsų kompanija nusėdo Lazdijuose. Apie šį restoraną rašiau prieš keletą metų, ir tada jis man paliko gerus įspūdžius. Tad noras pažiūrėti, kaip laikas įtakoja kokybę, paėmė viršų. Apžvalga Per kelis metus restoranas spėjo ne tik pakeisti meniu, bet ir atnaujinti interjerą.

Sunkiausia yra susitaikyti su gydytojo nustatyta diagnoze. Buvai sveikas, o vieną dieną kiek nesugalavęs ir pasidaręs tyrimus sužinai, kad vėžys, ir gan stipriai pažengęs. Panašiai pasijus ir nuolatiniai smuklės „Žarija“ klientai, kai perskaitys šią mano apžvalgą. Daugelis jų metų metais važiavo į šią užeigą, nieko neįtardami valgė jiems tiekiamą maistą ir dar sugebėdavo apie tai pasigirti artimiesiems.