riebus katinas

Ar kada susimąstėte, kodėl Lietuvoje nėra vertinama padavėjo profesija ir apskritai jos daugelis tautiečių nelaiko profesija Daugumai padavėjo darbas tik tarpinė stotelė prieš pradedant dirbti „tikrą“ darbą. Ir tai dalinai kaltė darbdavių, kurie jau skelbime rašo, kad padavėjo darbo patirtis nėra būtina. Aišku, pažada apmokyti, o priėmę į darbą per dieną ar kelias bando naujokui sukišti kuo daugiau žinių į galvą, kurios būtinos padavėjo darbui.

Turbūt Europoje nerasime turtingesnių už lietuvaičius. Tokią išvadą padariau vos grįžęs iš Italijos. Žmonės guodžiasi, kad viskas brangsta ir nėra pinigų, o restoranuose nėra kur musei nusėsti… Va ir mūsų bandymas užsukti į šalia Kauno įsikūrusį restoraną „Du“ buvo nesėkmingas. Restoranas sekmadienio popietę buvo pilnutėlis. Tad teko ieškoti kitos vietos alkaniems Katinų pilvams pamaitinti.

Kartais gyvenime nutinka kuriozinė situacija, kuri padiktuoja įdomią temą. Taip jau atsitiko, kad per neapdairumą išėjau iš namų be piniginės, ir tai pastebėjau tik pakeliui į Kėdainius. Liūdniausia buvo tai, kad iš namų išvykau nevalgęs, su mintimi pavalgyti kur nors pakeliui. Alkani vyrai būna pikti, bet Riebus katinas alkanas būna ypač piktas. Tad kylantį vidinį erzelį reikėjo kuo greičiau numalšinti, ir tam buvo reikalingas – maistas.

Nors autostradą Klaipėda–Vilnius gali pravažiuoti per nepilnas 3 valandas, ir per tą laiką nespėsite praalkti, ji vis vien jums pasiūlys nemažą pasirinkimą maitinimo įstaigų, išsimėčiusių skirtingose kelio pusėse. Daugelis jų skaičiuoja ne vieną gyvavimo dešimtmetį ir kai kurios iš jų per tuos metus net nekeitė nei interjero, nei fasadą dažė. O kam? Stalai ir kėdės, jei jie sukalti iš medžio, o ne „fanieros”, laikys dar ne vieną dešimtmetį.

Gautas dar vienas skaitytojų laiškas temai – maitinimas Lietuvos ligoninėse. „Štai tokį maistą duoda ligoniams Kėdainių ligoninėje. Senyvam žmogui, kuris pats valgyti negali. Liga – plaučių uždegimas.” Pietūs Kėdainių ligoninėje prilygsta patyčioms Nuotraukose matote dviejų dienų pietus. Klausimas gydymo įstaigos vadovui: kur jūsų sąžinė ir ar naktimis nesapnuojate košmarų? Nes kas kart gaudami tokį maitinimą pacientai tikriausiai jus mini „geru” žodžiu.

Nesuklysiu teikdamas, kad šios vasaros Pajūrio didžiausia sensacija buvo – milžiniški čeburekai Šventojoje. Pakako vienam populiariam influenceriui Šventojoje nulipti nuo dviračio prie vieno bariuko ir nusipaveiksluoti su milžiniško dydžio čebureku, ir masės poilsiautojų ištroškusių panašių potyrių išsirikiavo į eilę prie šio baro, laukdami kada gi galės paskanauti magiško dydžio čeburekų.

Taip, taip, jūs gerai perskaitėte, bet šią apžvalgą noriu pradėti ne nuo padavėjo pasisakymo prie mūsų stalo, o nuo visiems vasarą aktualios temos – šašlykų. Noriu lietuviams pasiūlyti nusiimti rožinius akinius, o tiksliau, tik tiems, kurie vis dar galvoja, kad moka skaniai paruošti šašlykus kepimui. O ypač tiems, kurie marinuodami šašlykus kaip savo slaptą ingredientą naudoja – majonezą, mineralinį vandenį ar dar blogiau – actą.

Jus greičiausiai atpažino ir dėl to jums taip skaniai pagamino valgyti. Tokias ir panašias replikas tenka skaityti komentaruose po apžvalgomis, kurių tekstuose maitinimo įstaigas įvertinu aukštu balu. Tad norėdamas atsakyti panašiai mąstantiems, brūkštelėsiu kelis sakinius šios apžvalgos pradžioje. Apžvalga Katinų komandą labai sunku atpažinti dėl trijų priežasčių. Pirma: mums nereikia viešumo ar pripažinimo.

Pakalbėkime apie pinigus. O tiksliau, kokios sumos išleistos kavinėje, bare ar restorane jums nebūtų gaila ir jūs to net nesureikšmintumėte? Tam, kad lengviau galvotųsi klausimą patikslinsiu – kokios sumos būtų negaila, jei apmokėjęs sąskaitą išeitumėte iš maitinimo įstaigos alkanas? Jūs galvokite atsakymą, arba prisiminkite dieną, kai iš restorano išėjote alkani ir sugadinta nuotaika, o aš pradedu savo naują pasakojimą. Apžvalga Širvintos.

Tam, kad suprastumėte, apie ką aš rašysiu šioje apžvalgoje, prieš tai rekomenduoju jums perskaityti šią senesnę apžvalgą – Kvapai kavinėje kėlė šleikštulį, o tokio tragiško maisto dar niekur neteko ragauti. Na, o dabar, kai susipažinote su tuo, su kokia nuotaika mes išėjome iš kavinės „Prie židinio“, aš tęsiu savo pasakojimą.

Neskanus maistas, nejauki aplinka, trūkumas švaros, prastas aptarnavimas – tai priežastys dėl kurių mes po pirmo apsilankymo pradedame vengti kai kurių maitinimo įstaigų. Bet yra dar viena priežastis dėl kurios vertėtų apsiriboti nuo kai kurių maitinimo įstaigų, ir ta priežastis labai svarbi, nes ji tiesiogiai susijusi su mūsų sveikata. Sudominau? Tada linkiu gero skaitymo, nes tą priežastį išduosiu tik apžvalgos pabaigoje.

Atlikėjas Radži vakar socialiniame tinkle su būriu gerbėjų pasidalijo, kad apsilankęs pakelės užeigoje „Prie židinio“, esančioje Panevėžio rajone, ne tik nusivylė nekokybišku maistu, bet ir apsinuodijo.  Apie Radži apsilankymą kavinėje galite daugiau skaityti čia. Toje pačioje užeigoje prieš kurį laiką lankėsi ir maisto tinklaraštininkas „Riebus Katinas“, kuris po apsilankymo žodžių į vatą nevyniojo – ši vieta tragiška.

Ne visi Lietuvos miestų senamiesčiai gali pasidžiaugti dideliu lankytojų skaičiumi. Daugelį metų keliaudamas per didžiuosius Lietuvos miestus padariau išvadą, kad gyviausi yra Vilniaus ir Kauno senamiesčiai (tikiuosi kalbininkai nesupyks už tokį išsireiškimą). Net mano gimtasis miestas – Klaipėda, šurmuliu gali pasidžiaugti tik ties danės upe įsikūrusiais barais: Gaisrine, Agnostiku ir Urzaa.

Ši vasara pilna stebuklų. Pamenu vos jai prasidėjus visi dienraščiai buvo pasigavę populiarią temą – patiekalų kainos Palangos maitinimo įstaigose. Ir pagrindiniu smuiku griežė cepelinų kainos, bet turiu nuliūdinti žurnalistus, nes Palangos verslininkus su kaupu perspjovė kaimo užeiga netoli Panevėžio. Net jei kainos ir toliau taip sparčiai kils, tokios cepelino kainos Palangoje dar reiks palaukti kelis metus. Bet apie viską nuo pradžių.

Vasara yra toks metų laikas kai „išsitaškę“ būna ne tik atostogaujantys, bet ir darbuotojai. Jei yra profesijų, kur taip vadinamas „išsitaškymas“ nėra sveikintinas, tai lai man atleidžia maitinimo įstaigų savininkai, bet aš parašysiu, jog išsitaškę padavėjai yra lyg aukso grynuoliai jūsų versle. Tik nepagalvokite, kad išsitaškymas turi kažką bendro su padavėjo darbo neišmanymu.

Šiais laikais maitinimo įstaigos kovoja dėl savo išlikimo. Kosminiu greičiu brangstant maisto produktams, panašiu greičiu kelti patiekalų kainas maitinimo įstaigos neišgali, nes Lietuvoje pragyvenimo lygis taip sparčiai nekyla. Tad ženkliai pakėlęs kainas gali prarasti ir paskutinius klientus. Verslininkai suka galvas, kaip išlaikyti darbuotojus, kurie nori kasdien vis didesnių algų, ir kaip gaminant patiekalus iš brangstančių produktų sugebėti kažką uždirbti.

Jei jau atsidarėte šį straipsnį tai spėju pavadinimas ir pagrindinė nuotrauka jus sudomino. Tad nevyniodamas į vatą įprastomis mano apžvalgoms įžangomis, pradedu šį pasakojimą.

Kas geriau: sumokėti mažai ir išeiti alkanam, ar sumokėti brangiai ir skaniai pavalgyti? Kol jūs galvojate savo atsakymo versiją, kurią parašysite komentaruose, aš pradedu savo apžvalgą, kurioje pabandysiu atsakyti į šį klausimą. Tad visus kviečiu persikelti į Žemaitijos sostinę – Telšius. Kavinę „Senamiestį“ pasirinkome prisiminę kažkieno seną rekomendaciją. Tie kas asmeniškai pažįsta mane, tie žino, kad aš turiu labai gerą nuojautą. Ir ji retai kada mane paveda.

Visi Lietuvos kurortai prasidėjus vasaros sezonui tampa atostogaujančių traukos objektais, o sezonui einant į pabaigą tampa ilgų diskusijų pagrindinėmis temomis. Pagrindinės temos, apkalbant poilsį Palangoje, dažniausiai būna dvi: ar šiltas ir švarus buvo Baltijos jūros vanduo ir kaip stipriai kilo kainos kavinėse ir restoranuose. Vienintelis kas nesikeičia Palangoje kasmet tai šurmulys Basanavičiaus gatvėje.

Laikas bėga nenumaldomai greitai, bet tai ką prieš 7 metus patyriau restorane „Jachtklubas” prie Kauno marių iš galvos išmest tų metų nepakako. Vargu ar mano vizitas į šį restoraną būtų įvykęs šiemet, jei ne draugai pakvietę mus pietų.

Gėda prisipažinti, nors ir esu žemaičio sūnus, žemaitiškai ne tik kad kalbėti nemoku, bet ir retai kada suprantu apie ką žmonės kalba, bendraujant naudodami žemaitišką tarmę. Štai ir šį kartą važiuodamas į Plungėje esančią kavinę „Kāp Nomeliūs” nelabai supratau ką šie du žemaitiški žodžiai reiškia. Apsilankė kavinėje Į kavinę patekome per pačius dienos pietus. Tad norėdami padaryti kavinės nuotraukas gavome net kiek luktelėti, kol pietaujantys, pavalgę, išsiskirstys.

Kai mylimoji vieną rytą pasakė, kad kviečia važiuoti pasižiūrėti žydinčių sakurų, tai pirma ką padariau – pasižiūrėjau į kalendorių kokia dabar mėnesio diena. Kalendoriuje puikavosi įsibėgėjantis birželis, kuris gan nutolęs nuo balandžio mėnesio, per kurį  dažniausiai ir žydi sakuros, o ir balandžio pirma senai praėjusi. Bandymai išgauti tiesą vaisių neatnešė, tad teko patikėti Katiniene ir vairuoti automobilį ta kryptimi, kurią ji nurodė.

Kadangi atidarėte straipsnį, darau prielaidą, kad teksto pavadinimas jus sudomino. Tad dabar neskubėkite jo uždaryti, nes tai ką jame pamatysite ir perskaitysite jumis dar labiau nustebins, nei teksto antraštė. Apie tai, kad pirmą gegužės sekmadienį švenčiame mamos dieną, o birželio pirmą sekmadienį tėčio, manau žinote kiekvienas. Man šios dienos tik dar kelios progos metuose aplankyti savo tėvelius.

Jūs nepatikėsite, kiek sumokėjau Palangoje ties Palangos tiltu už mažą dėžutę čipsų ir ledą. Įdomiausia, kad kaina šokiravo ir mane aptarnavusią merginą. Ji net susižvalgė su savo kolege kai pamatė bendrą sumą kasoje. Nustebę buvome visi kartu.  Pasirodo ledai ir čipsai prie Palangos tilto pabrangsta 3 kartus. Sumokėjau lygiai 10€. Nusipirko ir kokteilį.

Jei perskaitę pirmas tris apžvalgas, skirtas Kretai, jūs dar nesusikrovėte lagaminų kelionei į šią salą, tai po šios apžvalgos tas noras aplankyti ją turėtų tik stiprėti. Norint pažinti Kretą, reikia po ją keliauti. Tam reikalui tinka du būdai: ekskursijos ir patiems nuomotu automobiliu. Pirmu atveju esate susaistytas laiku su kitais ekskursijos grupės dalyviais. Antru – jūs esate laisvas kaip paukštis rinktis į kurią salos pusę važiuosite.

Apie mano silpnybę – valgymą, manau žinote daugelis kas seka mane ir skaito mano postus. Ne mažesnė silpnybė nei valgymas pas mane yra bendravimas ir naujų pažinčių ieškojimas. Štai ir paskutinė kelionė į Kretą buvo ne išimtis. Susipažinome su linksma pora iš Vilniaus ir labai komunikabiliais jų dvynukais. Tad galite visi kartu dabar padėkoti jiems už šią apžvalgą, kurios be jų nebūtų buvę.

„Facebook” grupėje – „Maitinimas Lietuvos ligoninėse, mokyklose, darželiuose” moteris pasidalino savo įspūdžiais patirtais vienoje iš Kauno ligoninių. O mes jais dalinamės su jumis. Apsilankymas ligoninėje „Sveiki visi, teko nesavanoriškai aplankyti Kauno antrąją ligoninę vaikų intensyvios terapijos skyrių, o po keleto dienų ir kitą skyrių, toje pačioje ligoninėje, nepaisant to, kad keletą dienų „gydė” nuo kitų ligų ir tikrąją priežastį sužinojome perkelti į kitą skyrių.

Atostogos, tai laikotarpis kiekvieno mūsų gyvenime, kurio ilgai laukiame ir kuris labai greitai pasibaigia. Ypač jos greit pralekia išvykus poilsiui į kitą šalį. Panašiai greitai savaitė atostogų pralėkė ir man su Katiniene išvykus į rytinę Kretos salos dalį. Nors daugelis siūlė rinktis kitą salos dalį, kurią labiau pamėgę turistai iš Lietuvos, aš savo planų nekeičiau, nes tikslas buvo autentiškos Graikijos maitinimo įstaigos, kurias iš anksto buvau pasirinkęs dar būdamas Lietuvoje.

Ką renkatės: čebureką ar mėsainį? Kol jūs komentaruose rašote atsakymą, aš bandysiu atspėti, jog šioje apklausoje santykiu 1/5 laimės mėsainiai. Nors neabejoju: jei panašią apklausą būčiau daręs prieš kokius 30 metų, čeburekai būtų nokautavę mėsainius santykiu 10/1. Bėga metai, populiarūs patiekalai užleidžia vietas naujiems vėjams, pučiantiems iš užsienio. Kaip ir BBQ šonkauliukai, per 30 metų iš populiariausių patiekalų viršūnės baigiantys išstumti cepelinus.

Niekaip nerasdavau atsakymo į klausimą: kodėl daugelis priešiškai nusistatę prieš kebabus. Nežinau kiek ilgai būčiau sukęs galvą ieškodamas atsakymo į šį klausimą, jei vienos personos, priešiškai nusistačiusios prieš kebabus, nebūčiau nusivežęs išbandyti kebabinės „Adana”. P.s. Tikiuosi Katinienė nesupyks perskaičius šią apžvalgą ir supratusi, kad paminėdamas „viena persona” turėjau galvoje ją, nes jei supyks, vien kava į lovą ryte jos pykčio nebenuslopinsiu… Gausus meniu...

Norėdami pasakyti, kad skaniai pavalgėme kokioje maitinimo įstaigoje daugelis dažniausiai naudojame panašų išsireiškimą – pavalgiau skaniai kaip namie. Ir taip dažniausiai apibūdiname ne pietus prabangiame restorane, o dienos pietus kavinukėje ar valgyklėlėje. Nors kas mėnesį apsilankau keliuose naujuose maitinimo įstaigose, per metus jų skaičius perkopia 50 ir taip eksperimentuoju jau keli metai iš eilės. Pasigirti jog vietų, kurias galėčiau apiberti panašiais išsireiškimais, nėra daug.

Iš pirmų dviejų nuotraukų jūs sunkiai suprasite kuriame Lietuvos kampelyje mes esame, nebent jau esate čia kada buvę. Panašiai ir mes su Katiniene važiuodami su draugais nežinojome nei kur mus vežasi, nei kas ten mūsų laukia. Buvome tik informuoti, kad būtina su savimi turėti maudymosi reikmenis, būtinas pirtyje. Dabar norėdamas tekste paminėti baro ir pirties tikslų pavadinimą turėjau žvilgtelėti į savo užrašus, nes pavadinimo niekaip nesiseka įsiminti nors jį jau ne kartą teko minėti.

Jei jūs kada nors man rekomendavote kokią maitinimo įstaigą rašydami komentarus po mano apžvalgomis ar siųsdami asmenines žinutes ir ligi šiol nesulaukėte mano vizito į minimą maitinimo įstaigą, tai atsakymą į klausimą – kodėl aš dar ten nenuvykau, rasite šioje apžvalgoje. Tad šį kartą šalia Kauno LEZ teritorijoje kažkieno iš skaitytojų rekomenduota užeiga „Kolegos”. Užsuko į užeigą... Atvykę į užeigą radome ją pilnutėlę.

Atostogos yra metas, kai Katinai vieni ar su linksma kompanija pasileidžia per Lietuvos restoranus. Šį kartą mūsų kompanija nusėdo Lazdijuose. Apie šį restoraną rašiau prieš keletą metų, ir tada jis man paliko gerus įspūdžius. Tad noras pažiūrėti, kaip laikas įtakoja kokybę, paėmė viršų. Šis tekstas rašytas 2022 metais, liepos 17 dieną, todėl kviečiame pakomentuoti, kaip šis restoranas laikosi dabar.

Vargu ar kada ši apžvalga būtų išvydusi dienos šviesą, jei ne vienas žmogus, rekomendavęs man šią maitinimo įstaigą, rašo tinklaraštininkas „Riebus Katinas“. Tad turėdamas progą noriu dar kartą padėkoti broliui, kuris man pasiūlė apsilankyt maisto bare „Kurėnas“, kuriame jis dažnai pietauja darbo dienomis. Tiesa, jo rekomendaciją lydėjo ir vienas prašymas – būk geras tik „nesumalk į miltus“, nes aš ten dar norėsiu kada užsukti pavalgyti.

Maisto tinklaraštininkas „Riebus Katinas“ pasidalijo skaitytojos atsiųstomis nuotraukomis, koks maistas patiekiamas ligoninėje.  Skaitytoja pasidalino nuotraukomis ir laišku, kuriame pasidalijo savo mintimis apie Klaipėdos universitetinės ligoninės gimdymo namų patologijos skyriuje patiekiamą maistą. „Maistu nelabai pavadinsi“ „Laba diena, pamačius Jūsų vėl viešinamą ligoninės maistą, prisiminiau savo patirtį.

Šią apžvalgą noriu pradėti paminėdamas, kad jau keli metai iš eilės vyksta graži akcija „Pavaišink senjorus cepelinais”, kurios metu, vasario mėnesio pirmą sekmadienį, daugelis maitinimo įstaigų vaišina senjorus cepelinais. Kasmet prie šios gražios akcijos prisijungia vis daugiau maitinimo įstaigų. Yra ir tokių, kurios šioje akcijoje dalyvauja jau kelinti metai iš eilės. Vienas iš tokių yra restoranas „Arka”, kuris šiemet pavaišino 200 senjorų.

Štai tokias nuotraukas mums atsiuntė viena skaitytoja, rašo tinklaraštininkas „Riebus Katinas“, pasidalinęs skaitytojos atsiųstomis nuotraukomis, koks maistas patiekiamas vakarienei Klaipėdos Jūrininkų ligoninėje, reabilitacijos skyriuje. Štai tokį maitinimą vakarais gauna Klaipėdos jūrininkų ligoninės reabilitacijos skyriaus pacientai. Spėju vakarienei patiekiama tai, kas liko nuo pietų, tik susmulkinus sumaišoma į vientisą masę.

Sakoma: lašas po lašo ir akmenį pratašo. Panašiai su manim. Aš esu geras iki tos akimirkos, kol aplinkiniai mano atžvilgiu elgiasi gerai. Tam kad mane išvesti iš kantrybės, reikia stipriai pasistengti. Tad po trumpos įžangos noriu jums papasakoti apie vietą, kuriai tai padaryti pavyko.

Vieną dieną atsikėlęs padėjau prieš Katinienę Lietuvos žemėlapį ir pasakiau, – rinkis kuriame Lietuvos mieste šiandien valgysime, rašo tinklaraščio „Riebus Katinas“ autorius. Kadangi su apsisprendimu renkantis miestą mano brangiajai buvo panašiai kaip visoms moterims sprendžiant ką apsirengti einant į svečius, tai nenorėdamas gaišti laiko įdaviau jai pieštuką ir paprašiau užsimerkti akis ir bakstelėti „aklai” į žemėlapį, išrenkant vietą dienos naujam eksperimentui.

99,9 % į valgyklas einančių žmonių jose tikisi nebrangiai, bet sočiai pavalgyti. O jau likęs 0,1 % valgyklose tikisi aptikti kažkokių įdomesnių poskonių, rašo tinklaraščio „Riebus Katinas“ autorius. Prisipažinsiu, jog į valgyklas eidamas priklausau tai didžiajai masei. Tad ir vertindamas valgyklas atsižvelgiu į tuos visiems aktualius kriterijus. Tad jūsų dėmesiui dar viena valgykla – „Pas Jolantą“, apie kurią pasakojimas turėtų patikti tiems, kas mėgsta aštresnius pojūčius.

Privalau jūsų visų atsiprašyti – nusidėjau. Ir jei ne mano antra pusė, tuo nusidėjėlio keliu būčiau dar kurį laiką ėjęs, rašoma Riebaus Katino tinklaraštyje. Ačiū mano mylimai Katinienei, kuri man priminė, kad esu visiškai apleidęs valgyklų temą, o stačia galva pasinėręs į greito maitinimo įstaigų ar restoranų testavimą. Suprask, vien kebabais ar „vieno šaukšto dydžio” kepsniais savo skaitytojų dėmesio ilgai neišlaikysi.

Tie kurie seka Riebaus katino puslapį, žino, kad Katinai retai gamina maistą namie, o mieliau laiką skirtą maisto gamybai leidžia ilsėdamiesi kokiame restorane. Žinoma būna dienų kada mes mėgaujamės maisto gamyba virtuvėje, bet yra diena, kurios metu mes jau daug metų laikomės tradicijos vakaroti restorane. Ir ta diena – vasario16 d. Gal kažkas Lietuvos valstybės atkūrimo dienos nesureikšmina ir jiems tai tik dar vienas laisvadienis, bet man, tremtinio sūnui, tai labai svarbi šventė.

Apsilankęs „Belmonto“ komplekse šalia Vilniaus svečias pasijuto taip lyg virtuvė iš jo norėtų pasityčioti. Ir tokia mintis jam atėjo į galvą kai prieš save pamatė padavėjos patiektą plokštainį. Akivaizdžiai matėsi, kad plokštainis sudegęs. Tikrai virtuvėje virėjai jį atidavę nešti padavėjams į salę turėjo tai matyti. Spėju, kad kol neuždrėbė grietinės, vaizdelis buvo dar kraupesnis. Mintis po grietine paslėpti degėsį buvo nesėkminga.

„Sveiki, K. Petrausko g. 6, Kaunas, masiškai yra paplitę daugiabutyje tarakonai ir dar nežinia kokie gyviai. Daugiabučio namo pirmame aukšte yra įsikūrusios maisto parduotuvė ir kebabinė „MR.DONER“. Institucijos nereaguoja į susidariusią situaciją ir buto savininkė sėkmingai toliau kenkia gyventojams.

Ne taip seniai rašiau apie vieną maitinimo įstaigą, kurią pavadinau Žemaitijos gėda. Šį kartą rašysiu apie priešingybę jai, apie tokią maitinimo įstaigą, kuri ne tik nepadarytų žemaičiams gėdos, bet ir galėtų būti viena iš tų, kurios reprezentuoja šį kraštą. Restoranėlis „Smagratis“, apie kurį ir noriu jums papasakoti, įsikūręs gražiame Kretingos mieste. Spėju, pavadinimas „Smagratis“ turi kažką bendro su šalia įsikūrusiu panašaus pavadinimo automobilių servisu.

Norisi kaip geriau, o gaunasi kaip visados. Panašiai ir mums nutiko su Katiniene, kai bandydamas ją eilinį kartą išsivilioti naujos maitinimo įstaigos testavimui pasakiau, kad šį kartą tu maistu liksi patenkinta. Duodamas tokį pažadą Katinienei užtikrintas buvau todėl, kad kavinė „Jola“, į kurią ir planavau nusivesti Katinienę, man buvo žinoma jau prieš kokius 20 metų. Ten dažnai su draugais vykdavome, kai norėdavome skaniai ir sočiai pavalgyti.

Man nėra sunku išsakyti kritiką maitinimo įstaigai – tai manęs nė kiek neglumina. Sunkiau yra išsakius kritiką komentaruose skaityti pasipiktinusių apžvalga žmonių dejones. Dalinai galiu juos suprasti – visą gyvenimą panašiai maitinasi ir atrodo, kad tai normalu ir geriau būti negali, o čia šast atvažiavo kažkoks net ne maisto kritikas, o tiesiog veikėjas pasivadinęs Riebiu Katinu ir išpeikė tavo numylėtą kavinukę ar kebabinę.

Situacija su maitinimo įstaigomis Lietuvoje kasmet darosi vis liūdnesnė. Kalbu ne apie jų augantį kiekį. Rašydamas žodį – liūdnesnė, turiu galvoje tai, kad kokybė bėgant laikui tik prastėja. Ir mums, vartotojams, vis sunkiau atrasti maitinimo įstaigą iš kurios išėjęs rašytum ne nusivylimais dvelkiančias eilutes, o pagiriamąjį žodį.