neįgalumas

Su Ania Sipovič pirmą sykį susitikome prieš 14 metų. Tuomet pasikeisdamos slaugėme mums brangų žmogų, nuostabią moterį, vienuolę seserį Reginą. Tada sužinojau, kad Ania augina šešis vaikus, vyriausias jos sūnus Karolis turi sunkią negalią. Kai po daugelio metų vėl susitikome nuotoliniu būdu, Karolio jau nebebuvo – jis mirė prieš 12 metų, būdamas 25-erių. Vėlinių išvakarėse išdrįsau Anios paklausti apie netektį ir išgirdau, kokią patirtį ji sukaupė gausioje savo šeimoje augindama neįgalų sūnų.

Pandemija visus gąsdina ir kartais varo į neviltį, tačiau kad ir kokie būtų sergančiųjų ir užsikrėtusiųjų COVID-19 skaičiai, negalime aplaidžiai ir abejingai žiūrėti į žmones, turinčius kitų sveikatos bėdų. Mūsų pašnekovai pasakoja, ką patiria neįgalieji, kai būna priversti šauktis medikų pagalbos.  Andžejus Matusevič nuo gimimo negali vaikščioti, juda tik neįgaliojo vežimėliu. Rugsėjo mėnesį Andžejui prireikė medikų pagalbos.

Savotišką dovaną Baltosios lazdelės dienos progą uostamiesčio neregiams įteikė Klaipėdos valdininkai. Prie tik ką nutiesto tako per kopas jie įrengė informacinius stendus, kuriuose informacija pateikiama ir liečiamu Brailio raštu. Tačiau kai neregiai pamėgino pirštais jį perskaityti suprato, kad Brailio rašto taškai sudėti tik dėl vaizdo – jie esą lygūs kaip ir pats stendo paviršius, tad skaityti tiesiog neįmanoma. Regos negalią turinti klaipėdietė Vaida mėgsta pasivaikščioti pajūriu.

Tęsiantis ekstremaliajai situacijai daug nepatogumų gyventojams kyla tvarkant dokumentus. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba primena, kaip šiuo pandeminiu laikotarpiu kreiptis dėl neįgalumo ir darbingumo nustatymo. Pabrėžiama, kad kreipiantis į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą (NDNT) pakartotinai galimi keli prašymo nustatyti negalią ir kitų reikiamų dokumentų pateikimo būdai.

Psichologė Vidutė Ališauskaitė pažįstama dažnam negalią turinčiam žmogui: ji nuolat kviečiama į įvairias vasaros stovyklas, mokymus ir yra mėgstama dėl savo jaunatviškos energijos bei gebėjimo su kiekvienu rasti bendrą kalbą. Psichologė įsitikinusi – kiekvieno žmogaus, nesvarbu, ar jis turi negalią, ar ne, sėkmė labai dažnai priklauso nuo jo pasitikėjimo savimi, savivertės. Na, o psichologas gali būti tas vedlys, kuris padės įveikti barjerus, trukdančius įsilieti į visuomenę.

Sunkios negalios pilnamečius vaikus auginantys tėvai jaučiasi pamiršti valstybės. Atžalos ligos atveju jie teigia negaunantys nedarbingumo, o neįgalumo išmokos jų vaikams tokios mažos, kad net nepavyksta nusisamdyti pagalbos priežiūrai. Be to, dirbantiems tėvams nepriklauso neįgalaus vaiko slauga, todėl atžala kartais juos turi lydėti į darbą. Lietuvos negalios organizacijų forumo administracijos direktorė Henrika Varnienė augina sunkios negalios dukrą Aušrą.

Šiaulietės Ilonos (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) dukrytė šį pasaulį išvydo būdama kitokia. Nuo pat gimimo jau trejų metų sulaukusi mergytė kenčia įgimtą kojų galūnių deformaciją. Nors Ilona kaip įmanydama stengiasi padėti dukrai, vis dėlto, jos teigimu, valstybei tokie vaikai nerūpi. Ilonos dukrelė gimė prieš daugiau nei trejus metus, tačiau gimdymo metu moteris sužinojo skaudžią žinią – mergytė gimė neišsivysčiusiomis kojytėmis.

Skaitytojų klausėme, kas labiausiai padėtų mažinti pandemijos pasekmes psichikos sveikatai. Apklausoje dalyvavo 195 žmonės.  Beveik du trečdaliai (64,6 proc.) apklausos dalyvių įsitikinę, kad pandemijos pasekmes psichikos sveikatai labiausiai padėtų mažinti didesnis profesionalios psichologinės pagalbos prieinamumas.  21,6 proc. norėtų daugiau galimybių psichologinę pagalbą gauti telefonu ir internetu.  13,8 proc.

Vilnietė Vilija (vardas pakeistas) kurį laiką gyveno įprastai – baigė magistro studijas, sėkmingai dirbo, sukūrė šeimą. Tiesa, moterį retsykiais vargino nuotaikų kaita, bet tai pernelyg netrikdė. Problemos prasidėjo, kai Vilija susilaukė pirmagimės – tada jai diagnozuotas bipolinis sutrikimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) šią savaitę panaikino Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos sprendimą dėl Kauno poliklinikos pastato pritaikymo žmonėms su negalia ir įpareigojo kontrolierių skundą dėl galimos diskriminacijos nagrinėti iš naujo. Lygių galimybių kontrolierė teigia, jog taip leidžiama asmenų diskriminacija ir ketina siekti atnaujinti teismo procesą.

Neįgali mergina užregistruota prastovoje, nes įmonės, kurioje ji dirba, veikla yra uždrausta karantino metu. Mergina negavo valstybės mokamos prastovos dalies ir baiminasi, kad ją galėjo prarasti vien dėl to, kad gauna neįgaliojo pašalpą. Į naujienų portalą tv3.lt kreipėsi vilnietė Miglė (tikrasis vardas redakcijai žinomas – aut. past.). Mergina turi antro lygio neįgalumą, bet, kaip pati sako, tai jai niekada netrukdė susirasti darbą.

„TV Pagalba“ sulaukė moters prašymo padėti. Neįgalumą turinti moteris metama iš nuomojamo būsto su nepilnamečiu sūnumi. Nuolatinių pajamų neturinti moteris neturi, kur prisiglausti ir bijo, kad teks šalti gatvėje. Išvydusi, kokiomis sąlygomis ilgą laiką gyveno Andželika, auginanti mokyklinio amžiaus sūnų, gelbėtoja Rūta Filejeva negalėjo tuo atsistebėti. „Tai yra baisu, jūsų namai atitinka tik antisanitarines sąlygas.

Universalaus dizaino sąvoka vis dažniau minima įvairiuose pranešimuose, konferencijose, įtraukiama į teisės aktus, tačiau iki šiol nebuvo įrankio, galinčio padėti įvertinti, kaip šių principų laikomasi praktiškai.

Neapykantos nusikaltimai Lietuvos viešajame gyvenime dar nesulaukia deramo dėmesio, nors teisininkams ir įstatymų leidėjams jie nėra naujiena. Apie neapykantos nusikaltimus kalbama ir Baudžiamajame kodekse. Ar pakankamai – tai jau kitas klausimas.  Lietuvos žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) projektų vadovė GodaJurevičiūtė pastebi, kad šiek tiek skiriasi Lietuvos baudžiamajame kodekseir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) siūloma šiųnusikaltimų samprata.

Visi gerai žinome posakį „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Karantino metu jis pasidarė ypač aktualus, mat užvėrę namų duris daugelis pasinėrė į naujos veiklos paieškas. Tauragiškis Petras Kasanavičius prisiminė kartu su tėčiu vaikystėje gamintus medinius kardus ir tai, kaip nedideliu įkaitintu įrankiu ant jo rankenos degindavo ornamentus. Beliko tik šį įrankį susirasti...  Išeidami iš namų dabar visi užsidedame apsaugines veido kaukes, o Petras ją dėvi net ir kambaryje.

Vis dažniau įvairios Lietuvos nevyriausybinės ar tarptautinės organizacijos, visuomenės veikėjai atkreipia dėmesį į COVID-19 pandemijos metu blogėjančią psichosocialinę situaciją. Ypač pažeidžiami yra ir dėl karantino darbo netekę, ir negalią turintys žmonės, senjorai, šeimos su vaikais, smurtą artimoje aplinkoje patiriantys vaikai ir suaugusieji.

Eivutei nustatytas Angelmano sindromas. Dauguma šį retą sindromą turinčių vaikų nevaikšto, nekalba, tačiau Eivutės mama Agnė deda visas pastangas, kad mergaitė būtų kuo savarankiškesnė, ir sako, kad dukros Eivos gimimas – galbūt geriausias jai gyvenime nutikęs dalykas.  Agnė Krylavičiūtė nesijaučia likimo nuskriausta ar nelaiminga – ji neturi tam laiko.

Naujojoje Akmenėje gyvenanti Marina Bakienė per karantiną nesėdi rankų sudėjusi. „Negaliu nepadėti kitiems – toks mano būdas. Dievas man davė talentų, gabumų, negaliu jais nesidalinti. Kasvakar pamąstau – ką šiandien gero padariau žmonėms? Tik perkračiusi mintis užmiegu ramiai“, – sako Marina.  Moteris visada buvo linkusi padėti kitiems, dažnai – be atlygio. Dabar ji ne tik siuva apsaugines kaukes, bet ir kitus sielos ligomis sergančius žmones skatina ieškoti prasmingos veiklos.

Panevėžietė Dalė Oniūnienė karantino laiką leidžia ir šv. Velykoms ruošiasi kartu su dviem anūkėmis. Karinai – 17, o autizmo spektro sutrikimą turinčiai Serenai – 15. Vyriausias anūkas Raimilas jau kuris laikas gyvena Olandijoje, jam 24-eri. Prieš 26 metus našle likusi Dalė prieš penkerius metus palaidojo ir savo vienturtę dukrą Astą, bet jau nuo 2010-ųjų beveik ant jos vienos pečių gulė rūpestis trimis dukters vaikais.  Serena gimė 2004 metais, prieš pat Kalėdas.

Iš jaunos poros buvo atimta ką tik gimusi dukrytė, o šis košmaras trunka jau septynis mėnesius. Pora aiškina, kad iš judviejų vaikas po savaitės atimtas dėl to, kad vaikelio motina yra neįgali, o vyras neturi stabilių pajamų. Šiuo metu vaikas auga globėjų šeimoje, o biologiniai vaiko tėvai su dukryte gali pasimatyti tik kartą per dvi savaites. „Tik spėjau pamatyti savo dukrą ir ją iš karto išnešė. Vis dar matau jos mažas akytes ir rankytes.

Balandžio 6 d. Tarptautinis negalios aljansas (International Disability Alliance) ir Europos negalios forumas (European Disability Forum) surengė internetinį seminarą „Negalia ir koronavirusas: diskriminacija teikiant skubią pagalbą“.  Seminare diskutavo, į auditorijos klausimus atsakė Tarptautinio negalios aljanso vykdomasis direktorius Vladimiras Cukas, Europos negalios forumo direktorė Catherine Naughton ir Italijos negalios forumo atstovė Luisa Bosisio Fazzi.

Lietuvos specialiosios olimpiados programos „Jaunieji atletai“ dalyviai, karantino sąlygomis priversti likti namuose, nenustoja sportuoti – specialiųjų poreikių turintys vaikai ir jų treneriai susitinka nuotoliniu būdu. „Kad ir kokios aplinkybės šalyje ar pasaulyje, vaikai turi išlieti savo energiją“, – sako šios programos koordinatorė Aušra Kriškoviecienė. Trenerė sukūrė uždarą feisbuko grupę, kurioje treneriai metė sporto iššūkį vaikams ir jų tėveliams.

2007 metais Jungtinių Tautų Organizacijos iniciatyva balandžio 2-oji paskelbta Pasauline autizmo supratimo diena. Balandis jau daugelį metų visame pasaulyje minimas kaip supratimo apie autizmą mėnuo.  Autizmo spektro sutrikimų turintys asmenys kitaip suvokia aplinką, todėl autistiškiems vaikams reikalinga sisteminga pagalba, kad užaugę galėtų gyventi visavertį gyvenimą.  Kauno Prano Daunio ugdymo centre kuriama tokiems vaikams palanki aplinka.

Šalyje įvedus karantiną, kai daugelis žmonių užsidarė namuose, kilo grėsmė, kad be pagalbos liks tie, kuriems jos reikia labiausiai, – negalią turintys, senyvi žmonės. Pasidomėjome, ar nenutrūko pagalba jiems savivaldybėse.

Įprastinį pasaulio ritmą išderinusi koronaviruso pandemija griauna viską – suplanuotus kultūros renginius, sporto varžybas, atostogų planus. Atšauktas ir Nyderlanduose, Roterdame, turėjęs vykti „Eurovizijos“ dainų konkursas, į kurį ruošėsi keliauti ir trys socialinio projekto „Draugystė veža“ nugalėtojų poros. Vis dėlto organizatoriai ragina neprarasti vilties ir sako, kad šių metų nugalėtojai tikrai vyks į, tikėkimės, kitais metais vyksiantį konkursą.

Arkadijus Vinokuras – rašytojas, žurnalistas, teatro ir judesio aktorius. Sovietmečiu jis aktyviai priešinosi režimui, dalyvavo kuriant Baltijos valstybių jaunimo antisovietinę pogrindinę organizaciją. Nesyk areštuotas ir kalintas, uždarytas psichiatrijos ligoninėje, Arkadijus nepalūžo. Sovietmečiu gautas „baltas bilietas“, reiškęs, kad žmogus turi sunkią negalią, nesutrukdė jam tarnauti Izraelio kariuomenėje, aktyviai darbuotis Švedijoje ir prisidėti prie Lietuvos kariuomenės kūrimo.

Karolina Zakarauskaitė, po studijų užsienyje grįžusi į Lietuvą ir prisijungusi prie programos „Kurk Lietuvai“, sako, kad negalia jos gyvenime egzistavo nuolatos. Sąvoką „kitoks“ prisimena pirmą kartą išgirdusi būdama aštuonerių, kai tėtis aiškino, kad jos jaunesnysis brolis Kasparas turi Dauno sindromą.

Šeimos kortelė – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva, kuria siekiama padėti šeimoms, auginančioms tris ir daugiau vaikų arba prižiūrinčioms (slaugančioms) bet kokio amžiaus neįgalų vaiką. Naudodamosi kortele jos gali pigiau įsigyti įvairių prekių ir paslaugų ar pramogauti. Šia kortelę užsisakė jau per 18 tūkst. šeimų, o nuolaidas siūlo 178 partneriai.

Moterų ir mergaičių su negalia pažeidžiamumas, galimas smurtas prieš jas net artimoje aplinkoje – beveik neanalizuota, neatskleista tema. Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) prezidentės Dovilės Juodkaitės teigimu, tik dabar pradedame aktyviau kalbėti apie jų situaciją, gynimą, atstovavimą.

„Balandžio mėnesį pirmą kartą būčiau skridusi į Italiją. Labai norėjau, labai laukiau. Kai išgirdom apie koronavirusą, supratom, kad kelionė tikriausiai neįvyks“, – sako panevėžietė Daiva Riliškytė. Kalbamės telefonu, ir negaliu atsistebėti sklandžia Daivos kalba ir logišku mąstymu. Daiva, kuriai gegužę sueis 42-eji, turi Dauno sindromą. Ji kartu su grupe Panevėžio jaunuolių dienos centro lankytojų ir darbuotojų ruošėsi dalyvauti projekto „Dienos centrai be sienų“ partnerių susitikime Italijoje.

Anksti ryte Panevėžyje susprogdintas automobilis. Susprogdintą mašiną apžiūrėjo net antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ pareigūnai. Beje, lengvasis „Volvo“ buvo paliktas neįgaliųjų vietoje. Mašina suniokota smarkiai. Sprogimas Panevėžyje: mašinos visiškai nesudraskė, tačiau susprogdinta ir ne šiaip kokia petarda – sprogimo banga priekinį stiklą net išsviedė į žaidimų aikštelę. Kiti langai išdužo, stogas deformavosi.

Lietuvoje daugiau nei 6,5 tūkst. negalią turinčių žmonių tebegyvena ilgalaikės globos namuose. Didžioji dalis po valdiškas įstaigas blaškomi nuo kūdikystės, todėl neturi savarankiško gyvenimo įgūdžių, pasitikėjimo savimi, motyvacijos dirbti ir užsidirbti.

Pirmą kartą Lietuvoje visą mėnesį veikė unikali ir ryškiaspalvė lėlių „Barbie“ paroda. Kaune, prekybos centre „Akropolis“, surengtoje parodoje pristatyta 250 eksponatų – viena pirmųjų Amerikoje sukurtų barbių, barbė Frida Kahlo, daug kitų nematytų lėlių, taip pat dvi neįgaliojo vežimėlyje sėdinčios barbės. Jas parodai paskolino kolekcininkė Rūta Ardišauskienė, dalį organizatoriai atgabeno iš Estijos.

Valentina Teleišienė gimė ir augo Kaune. Šiuo metu ji su sunkią negalią turinčiu vyru džiaugiasi gyvenimu vienkiemyje. Apsigyventi ištuštėjusioje tėvų sodyboje praėjusių metų birželį jiems pasiūlė Valentinos vaikystės draugė, žinoma dainininkė Jolanta Naruševičiūtė.  „Niekada neįsivaizdavau, kad galėčiau gyventi kaime. Nejutau potraukio žemės darbams. Net nuvažiavusi pas tėtį į vienkiemį nueidavau tik iki šiltnamio nusiskinti agurko ar pomidoro.

„Neriam į Kaziuką su Lietuvos regionais“ – kvietė visą savaitgalį sostinėje šurmuliavusi tradicinė Kaziuko mugė. Apie pusantro tūkstančio jos dalyvių nepabūgo koronaviruso – šio renginio amatininkai, tautodailininkai, rankdarbių kūrėjai juk laukia visus metus. Tiesa, silpnesnės sveikatos žmonės, tarp jų ir neįgalieji, šįkart buvo atsargesni ir rizikuoti nedrįso – Katedros aikštėje socialinėms įstaigoms ir organizacijoms skirtoje erdvėje jų palapinių bolavo gerokai mažiau nei ankstesniais metais.

Maskvos valdininkai iš mergaitės, gimusios su viena akimi, atėmė neįgalumo pašalpą. Jų manymu, vaikas gali pakankamai patogiai gyventi ir su tokia diagnoze. Šeima neteko ne tik papildomų pajamų, bet ir galimybės įsigyti nemokamą akies protezą, skelbia vietos žiniasklaida. Sostinės gyventoja Viktorija Trofimova reikalauja grąžinti jos dukteriai Julijai, kuri gimė su viena akimi, neįgalumo statusą.

„Manau, kad socialiniai tinklai yra nuostabi platforma, kurioje gali aktyviai veikti negalią turintys nuomonės formuotojai, – sako nuo gimimo nevaikštanti ir daug laiko ligoninėse praleidžianti amerikietė Lauren Matthewson. – Taip galiu pasiekti žmones, kurių būklė panaši į mano, galiu jiems padėti ir suteikti pasitikėjimo.

Eglė Paulauskienė yra keturių dukrų ir dviejų sūnų mama, tačiau daugiausia dėmesio skiria trečiajam savo vaikui, sūnui Justui, gimusiam su Dauno sindromu. Šiandien tryliktus metus einantis Justas lanko Šilutės pagrindinės mokyklos 6 klasę. Nėra viskas lengva ir paprasta, vis dėlto berniukas, nors ir nekalba, lavinasi ir noriai eina į mokyklą. Justo mama dalijasi patirtimi, ką integruotas mokymas duoda vaikui ir visai šeimai.

Saugų ir patogų įvairią negalią turinčių žmonių keliavimą užtikrinantis socialinis taksi kasmet pasiekia vis naujus miestus. Vien šiemet ši socialinė naujovė ėmė veikti Ukmergėje ir Utenoje. Socialinio taksi teikiamomis paslaugomis jau naudojasi daugiau kaip 3 tūkst. neįgaliųjų.  Zita Kulienė tapo pirmąja socialinio taksi Utenoje keleive. Po patirtos stuburo traumos vos 20 proc. darbingumo teturinčiai ir sunkiai judančiai moteriai tokia paslauga – didelis ir malonus pokytis gyvenime.

Vilniaus universitetas (VU) pirmasis Lietuvoje iš aukštųjų mokyklų pasitvirtino penkerių metų Įvairovės ir lygių galimybių strategiją. Ši strategija – tai ženklas, kad universitetas siekia būti atviras ne vien mokslinių idėjų ir disciplinų įvairovei, bet ir bendruomenės narių įvairovei lyčių, kalbų, tautybių, pilietybių, socialinės kilmės ar padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, lytinės orientacijos, šeiminės padėties, neįgalumo patirčių atžvilgiu, gerbti ir vertinti šioje įvairovėje slypi...

Ukmergiškė Laima Luckutė augina 8-erių metų sūnų Luką, turintį sunkią kompleksinę negalią. Berniukas lanko Ukmergės „Ryto“ specialiosios mokyklos antrąją lavinamąją klasę. Sunkūs epilepsijos priepuoliai Luką ištinka ne tik namuose, bet ir mokykloje. Berniukas nekalba, sunkiai vaikšto, turi kitų sveikatos bėdų, tačiau tėvų ir mokytojos padedamas mažais žingsneliais juda į priekį.  Laima tiki pozityvumo galia ir sako, kad sūnus tik tada pradėjo šypsotis, kai pamatė besišypsančią savo mamą.

Šiaulietė Oksana Mejerė kartu su vyru augina 4-erių dukrą Emiliją ir 2,5 metų sūnelį Sajų. 2018 metų lapkritį Sajui nustatyta spinalinė raumenų atrofija. Berniukas yra dešimtasis Lietuvoje, kuriam diagnozuota ši reta liga.  Oksana sako, kad išgirdus diagnozę jai nekilo klausimas, kodėl taip nutiko: „Supratau – turiu priimti realybę tokią, kokia ji yra. Kas iš to, jei verksiu į pagalvę? Tikiu moksliniu paaiškinimu: šia liga gali sirgti vienas iš 10 000 žmonių.

Skaitytojų klausėme, kas labiau padėtų gerinti negalią turinčių žmonių gyvenimo kokybę. Apklausoje dalyvavo 565 žmonės.  Du trečdaliai – 65,3 proc.– apklaustųjų mano, kad neįgaliųjų gyvenimo kokybę labiau pagerintų didesnis paslaugų ir pagalbos prieinamumas.  33,6 proc. teigia, kad naudingesnės didesnės išmokos.  1,1 proc. apklausos dalyvių šis klausimas neaktualus.

Artėjant penktojo „Draugystė veža“ sezono kulminacijai – jį vainikuosiančiai trijų draugų porų kelionei į „Eurovizijos“ dainų konkursą Roterdame, su šio projekto sumanytoja Žydre Gedrimaite pabandėme mintimis perbėgti per visus penkis sezonus ir atsakyti į klausimą – tai kas gi vis dėlto yra toji „Draugystė veža“.  Žydrė atvira – į šį klausimą ji neturi vienareikšmio atsakymo. „Gyvenimas. Laisvė. Tikrumas.

Susidūrus su judėjimo sunkumais ar netgi atsisėdus į neįgaliojo vežimėlį vienas pirmųjų darbų – pasirūpinti, kad namų aplinka būtų kuo patogesnė, netrukdytų žmogui pačiam laisvai judėti namuose, išeiti iš jų. Šias problemas padeda spręsti valstybė. Šiuo metu neįgaliųjų būstai pritaikomi pagal Būsto pritaikymo neįgaliesiems ir Šeimų, auginančių vaikus su sunkia negalia, socialinio saugumo stiprinimo pritaikant būstą ir gyvenamąją aplinką programas.

„Kalbant apie negalią ir solidarumą“ – taip pavadinta Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, vykusi diskusija, kurią organizavo tarpdisciplininis edukacijos, rezidencijų ir parodų centras „Rupert“. Renginyje visame pasaulyje žinomas neįgaliųjų teisių gynėjas, teisininkas, Šokio ir dramos konservatorijos Londone vadovas Davidas Ruebainas ir aktyvistė, mokslininkė, kino režisierė ir žurnalistė Rahila Gupta svarstė, kokiais būdais galima kalbėti apie konkrečias negalios patirtis neprisidedant p...

Specialiųjų poreikių turintys vaikai net ir integruoti į bendrojo ugdymo mokyklą dažnai sunkiai užmezga santykius su bendraamžiais, todėl jaučiasi vieniši, atstumti. Nepasitikėdami savo gabumais jie nedrįsta įsitraukti į popamokinę veiklą, o jų tėvai sunkiai randa tokios veiklos, kurioje vaikai galėtų tobulėti, parodyti save, savo dažnai neatskleistus gabumus.

Šv. Valentino dieną alytiškis Algirdas Bernatavičius sutinka Lenkijoje, netoli Krokuvos. Jis –„Erasmus+“ projekto dalyvis: „Projekte, kuriame daug dėmesio skiriama verslumui, įvairioms ateities inspiracijoms, be manęs dalyvauja ir daugiau neregių, – telefonu iš Lenkijos pasakoja Algirdas. – Yra ir mergina, judanti neįgaliojo vežimėliu. Organizacija, surengusi šį renginį, palaiko glaudžius ryšius su Lenkijos neregiais, o viena iš organizatorių yra silpnaregė.

Lietuvos paralimpinis komitetas neslepia ambicingo tikslo – į Tokijuje vyksiančias paralimpines žaidynes išsiųsti kuo daugiau įvairių sporto šakų atstovų. Svarbiausioms kovoms nenumaldomai artėjant, minima vis daugiau sportininkų, kurie galėtų atversti naujus Lietuvos paralimpinio judėjimo puslapius. Tarp jų – ir šaudymu iš lanko užsiimantis alytiškis Rolandas Baranauskas.  „Net trys pirmą kartą į rankas lanką paėmusio Rolando paleistos strėlės susmigo į taikinio centrą.