negalia

Prieš 11 metų įkurtas „Naujasis teatras“ čia dirbantiems ir kuriantiems žmonėms yra tapęs antraisiais namais. Nors beveik visi čia dirbantys žmonės turi vienokią ar kitokią negalią, teatras vengia vadintis „neįgaliųjų teatru“, stengiasi keisti neįgalumo stereotipus ir ugdyti visuomenės toleranciją.  Gražiausias metų šventes „Naujasis teatras“ kviečia pasitikti neskubant ir siūlo prisiminti bendražmogiškas vertybes, įsiklausyti į save.

Vilniaus neįgaliųjų dienos centro rengiamos meninių gebėjimų varžytuvės, arba abilimpiada, jau tampa gražia, švenčių laukimą paįvairinančia tradicija. Į šeštą kartą surengtą prieškalėdinę abilimpiadą susirinko per 60 kūrybiniais gebėjimais ir išmone nustebinti pasiryžusių neįgaliųjų. Įvairių negalių žmonių sukurti dirbiniai papuoš ne tik jų namus, bet ir taps miela originalia dovanėle artimajam, bičiuliui, draugui.

Vidui Mekioniui 37-eri. Su klastinga akių liga jis gyvena nuo mažų dienų. Tai įgimta katarakta, prie kurios vėliau prisidėjo ir glaukoma. Ankstyvoje vaikystėje berniukas dar matė, bet kai jam buvo 6-eri, ligos smogė visa jėga ir Vidas visiškai neteko regėjimo. Nepaisant to, šiandien jaunas vyras daugeliui gali būti pavyzdys – turi mėgstamą darbą, yra sukūręs šeimą ir džiaugiasi kiekviena diena.  Panevėžietis jau 22 metus dirba radijuje.

Eidami į specialiųjų poreikių turinčių vaikų varžybas, vykusias gimnastikos klube „Skrydis“, daugelis stabtelėjo prie automobilio, iš kurio sklido gaivus kavos aromatas, o užrašas skelbė: „Kavos galia“. Pasivaišinti kava kvietė trise: socialinės iniciatyvos projekto „Kavos galia“ vadovė Ramunė Lebedytė-Undzėnienė, projekto dalyvis savanoris, intelekto sutrikimų turintis Lukas Večerskis ir jo mama Enida Večerskienė.

Neįgaliųjų problemas susitikimuose su įvairių valstybės institucijų – komisijų, ministerijų, prezidentūros – atstovais išsakantys asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ nariai kas pusmetį aplanko ir Seimo pirmininką. Asociacijos prezidentas Ričardas Dubickas įsitikinęs: Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimas – bendras rūpestis, todėl reikia kuo plačiau ir atviriau apie tai kalbėti, nenumoti ranka į akivaizdžius pažeidimus, vienyti pastangas ieškant svarbių sprendimų.

Autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų skaičiaus didėjimas – vienas didžiausių šiuolaikinės visuomenės iššūkių visame pasaulyje, įsitikinusi Levinsky edukologijos instituto Tel Avive, Izraelyje, rektorė prof. dr. Yael Kimhi. Ji pati daug metų tyrinėja įvairius autistiškų asmenų ugdymo aspektus ir stengiasi, kad apie autizmą daugiau žinotų ne tik specialistai, bet ir plačioji visuomenė.

Skaitytojų klausėme, kaip jie dažniausiai įvardija žmogų, turintį negalią. Apklausoje dalyvavo 404 žmonės.  36,1 proc. apklausos dalyvių negalią turintį žmogų įvardija fraze „žmogus su negalia“.  25,1 proc. dalyvavusiųjų apklausoje dažniausiai sako „neįgalusis“.  21,1 proc. pirmenybę teikia apibūdinimui „negalią turintis žmogus“.  17,7 proc. dažniau renkasi frazę „žmogus, turintis specialiųjų poreikių“.  Dėkojame dalyvavusiems ir skelbiame naują viktoriną.

Apklausos rodo, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (NDNT) iki šiol laikoma viena korumpuočiausių įstaigų. VšĮ „Transparency International“ vadovo Sergejaus Muravjovo pateiktais duomenimis, šia tarnyba nepasitiki 9 iš 10 žmonių.

XII Lietuvos neįgaliųjų sporto žaidynės šiemet buvo kitokios. Pirmiausia – jos surengtos ne daugiau nei dešimtmetį neįgaliuosius priėmusioje, bet dabar rekonstruojamoje legendinėje Kauno sporto halėje, o Garliavos sporto ir kultūros centre. Dar vienas pokytis – sporto projektų rėmimą perėmus Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai užtruko veiklų finansavimo procedūros, ir žaidynės iš rudens pradžios persikėlė į gruodžio vidurį.

Gražina Stankevičienė, jau 15 metų judanti neįgaliojo vežimėliu, nepaliauja stebinti savo veržlumu, energija ir aistra kelionėms. Vilniaus neįgaliųjų dienos centro lankytoja savarankiškai buvo nuvykusi net į Ukrainą. Kiekvienoje Gražinos kelionėje gausu nuotykių, neįgali moteris džiaugiasi, kad keliaudama visuomet sutinka puikių žmonių, kurie jai padeda neprašydami jokio atlygio.  Susitikusios su Gražina kalbamės ne tik apie keliones.

Judėjimo negalią turinti Goda šiuo metu mokosi Šiaulių Vinco Kudirkos progimnazijoje. Lankyti pradinę mokyklą mergaitė pradėjo Airijoje. Godos mama Miralda sako, jog šeima nesigaili grįžusi į gimtinę. Dukra mokykloje susirado draugų, čia ji puikiai jaučiasi.  Vos gimusiai Godai diagnozuota hidrocefalija, taip pat stuburo išvarža. Mėnesį po mergaitės gimimo mama praleido Kauno klinikose, ir vėliau dukros sveikatai šeima skyrė daug dėmesio, vežiojo pas gydytojus, į reabilitacijos centrus.

Kęstutis Rudzinskas jau šešerius metus gyvena Valakampių socialinių paslaugų namų įsteigtuose savarankiško gyvenimo namuose. „Ten gyvenu kaip namie, esu patenkintas“, – tvirtina jis, džiaugdamasis ir dėl to, kad turi darbą – darbuojasi viename prekybos centre. Bet iki 2013 metų jo gyvenimas buvo visiškai kitoks.  Kęstutis pasakoja, kad jo kelionė po globos įstaigas prasidėjo, kai jis buvo vos vienerių – nusižudžius jo mamai, berniukas buvo apgyvendintas Kauno kūdikių namuose.

Filosofijos ir humanitarinių mokslų daktarės Jurga Jonutytė ir Giedrė Šmitienė atlieka tyrimą, kuriame, remdamosi negalią turinčių žmonių pasakojimais ir patirtimis, analizuoja negalios sąvokos kaitą.

Skaitytojų klausėme, ką daryti, kad informacija būtų lengviau prieinama visiems. Apklausoje dalyvavo 5171 žmogus.  43 proc. apklausos dalyvių įsitikinę, kad reikėtų sukurti internetinę svetainę, kur visa informacija būtų pateikiama lengvai suprantama kalba.  34,5 proc. dalyvių nuomone, būtina siekti, kad informacija lengvai suprantama kalba būtų pateikiama visų valstybės ir savivaldybių institucijų interneto svetainėse.  11 proc.

Kuris iš penkių didžiausių Lietuvos miestų vertas supermiesto vardo, lemia ne jo gyventojų skaičius, ne gatvių švara ir net ne kalėdinės eglės dydis, o kasmet Lietuvos kurčiųjų draugijos (LKD) ir Lietuvių gestų kalbos vertėjų asociacijos (LGKVA) organizuojamo konkurso „Supermiestas“ rezultatai.

Viena iš didelio neįgaliųjų nedarbo priežasčių – jų išsilavinimo, kvalifikacijos stoka. Siekdama sušvelninti šią situaciją ir padėti negalią turintiems žmonėms įgyti ar pakeisti turimą specialybę, Lietuvos neįgaliųjų draugija (LND) jau antrus metus įgyvendina projektą „Karjeros galimybių plėtra neįgaliesiems“. Norimą profesiją Vilniaus technologijų mokymo centre įgis ne mažiau kaip 70 projekto dalyvių, dar daugiau neįgaliųjų sulauks kitokios pagalbos įsidarbinti.

Renatos Šakalytės-Jakovlevos laidoje „Lūžis“ vieši renginių organizatorė Reda Aurylaitė. Į šį pasaulį ji atėjo su įgimta achondroplazijos liga, dėl kurios sutrinka kaulų augimas ir kūnas tampa neproporcingas. "Gydytojai tėvams sakė, kad jei išgyvensiu iki trejų metukų - bus labai gerai. O aš jau skaičiuoju visus 30-imt," - juokiasi plungiškė.  Moteris pasakoja, kad iki mokyklos dar tikėjo, kad vieną dieną pradės augti, kaip ir kiti bendraamžiai.

Širvintų meno mokykloje dirbantis Valdas Povilaitis moko vaikus groti violončele. Pedagogui teko dirbti ir su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, be to, tarp dabartinių jo mokinių – Dauno sindromą turinti klaipėdiškė. „Niekada nedrįstu sakyti „žmogus su negalia“. Niekas nežino, kokios galios jame slypi. Jas atrasti yra didžiulis džiaugsmas ir malonumas“, – pabrėžia visą širdį savo darbui atiduodantis pedagogas.  V. Povilaitis pedagoginį darbą dirba jau vienuolika metų.

Vilniaus universitete surengta konferencija apie autistiškus žmones aukštajame moksle. Pasak VU lygių galimybių koordinatorės Linos Garbenčiūtės, pirmą kartą prabilta apie tai, ką patiria suaugę autizmo spektro sutrikimą turintys asmenys siekdami išsilavinimo.

„Margaritos gimimas parodė, kad didžiausia ir vertingiausia dovana yra gyvenimas“, – taip vakar Vilniuje atidarant 5-ąjį Pasaulinį neišnešiotų naujagimių forumą apie 26-ąją nėštumo savaitę gimusią dukrelę kalbėjo asociacijos „Neišnešiotukas“ įkūrėja Asta Speičytė-Radzevičienė.

Stebėdami per televiziją rodomus jautrius siužetus apie garbaus amžiaus žmones lankančius Maltos ordino savanorius, atnešančius dubenėlį karštos sriubos, Anykščiuose gyvenantys neįgalieji taip pat gali pasidžiaugti: ir mus lanko, ir mums sriubos atneša. Tik ne maltiečiai, o Anykščių rajono neįgaliųjų draugijos moterys. Jau šešerius metus ši draugija taip rūpinasi sunkią negalią turinčiais, mažas pajamas gaunančiais, dažnai vienišais žmonėmis.

Gruodžio 3-ąją, minima Tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena –  Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Lietuvoje gyvena maždaug 15 tūkst. neįgalių vaikų. Draugiško požiūrio, veiklos įvairovės ir integracijos galimybių iki šiol trūksta ne tik jiems, bet ir jų tėvams. Apie tai kalbamės su socialine inovatore Rita Žogele, įkūrusia šokių studiją specialiųjų poreikių turintiems vaikams.

Kavinėje „Pirmas blynas“ iki sausio pradžios galima apžiūrėti parodą „Fotografijos alternatyvos“. Tai – negalią turinčių fotografų stovykloje gimę darbai, sukurti naudojant alternatyvias technikas.  Lietuvos neįgaliųjų draugija, jau ne pirmą dešimtmetį globojanti negalią turinčius kūrėjus, kasmet į kūrybinę stovyklą pakviečia ir fotografuoti mėgstančius žmones. Stovykloje gimę darbai vėliau pristatomi parodose. Šias iniciatyvas remia Lietuvos kultūros taryba.

Restorane „Pirmas blynas“ – kūrybinė atmosfera: vyksta socialinio verslo „All invited“ (liet. „Visi pakviesti“) kūrybinės dirbtuvės. Jų dalyviai, susėdę prie kelių sustumtų staliukų, piešia eskizus, kurie tekstilės spausdintuvu bus perkelti ant marškinėlių ar džemperių.  „Jau seniai „All invited“ iniciatyvas stebiu feisbuke, – pasakoja viena iš dalyvių Asta.

Vilnietis Mažvydas Sverdiolas 3D spausdintuvu sukūrė pirmąjį pagalbinį įtaisą rankos negalią turinčiai mergaitei. Gargžduose gyvenanti Aurilė šį jai tokį reikalingą įtaisą gavo neatlygintinai. Aurilė, jos mama Ernesta (pavardė redakcijai žinoma) ir šio įtaiso kūrėjas Mažvydas Sverdiolas mielai sutiko pasidalyti pirmaisiais įspūdžiais.  Septynmetė Aurilė šiais mokslo metais pradėjo lankyti Gargždų Minijos progimnazijos pirmąją klasę. Aurilė – guvi, linksma mergaitė.

Sostinės Vaidilos teatre Rimanto Kaukėno paramos grupė surengė Gala labdaros vakarą, skirtą padėti su vėžiu kovojantiems vaikams. Kelmės specialiosios mokyklos mokytojas, socialinių projektų, parodų autorius, neformaliojo vaikų švietimo – vektorinio piešimo ir fotografijos pagrindų meniškumo ugdymo veiklų vadovas Valdas Kančauskas ir buvęs jo mokinys Paulius šį vakarą prisimins ilgai. Vaikinuko padovanotas unikalus vektorinės tapybos kūrinys buvo nupirktas už 1000 eurų.

Organizacija „Kaunas 2022“, kviesdama į seminarą ir kūrybines dirbtuves universaliojo dizaino tema besidominčius architektus, dizainerius, kultūros institucijų sprendimų priėmėjus, siūlė įsivaizduoti, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra „atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems patinka, gali jaustis laimingi, o mieste ar rajone vykstantys kultūros renginiai ir lankomi objektai yra prieinami jauniems ir vyresniems, sveikiems ir turintiesiems negalią, miesto gyventoj...

Lietuvoje dirba tik 28 proc. darbingo amžiaus neįgaliųjų. Neseniai Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atliktas tyrimas parodė, kad viena iš svarbių priežasčių, trukdančių neįgaliesiems įsidarbinti – neigiamas darbdavių požiūris.  Vis dėlto atsiranda įmonių, kurios nebijo įdarbinti įvairias negalias turinčių žmonių. Kalbamės su trijų tokių įmonių atstovėmis.  Ką gali dirbti Dauno sindromą turinti mergina?  Viešbutyje „Ibis Vilnius Centre“ dirba Dauno sindromą turinti Augustė.

Vilniaus miesto sutrikusios regos vaikų ir jaunimo sporto klubas „Vėjas“ skaičiuoja jau trečią veiklos dešimtmetį. Iki 2017 metų klubas vadinosi kitu – „Šarūno“ vardu, tačiau, anot jo prezidento Lino Balsio, naujasis – „Vėjas“ tiksliau nusako klubo dvasią ir jaunatvišką veržlumą.

Kazlų Rūdos neįgaliųjų draugijos kapelos „Medlieva“ narys Vytautas Augustanavičius sako, kad dainavimas jį paskatino pakilti iš lovos. „Labai mėgstu dainuoti ir kai prieš 4 metus mūsų bendruomenėje pradėjo kurtis kapela, skubėjau prisijungti“, – pasakoja vyriškis. Jis sako anksčiau dainavęs tik mokyklos chore. Nebuvo laiko – darbas, vaikai, dar ūkį turėjo. Sustabdė ištikusios sveikatos bėdos – sustreikavo širdis. „Kada jau nebeliko galimybių dirbti, kaip anksčiau, nusprendžiau imtis dainavimo.

Lapkričio 18 dieną Vilniaus universaliojoje sporto arenoje „Sportima“ jau šeštą kartą vyko tradicine tapusi specialiųjų poreikių vaikų ir futbolininkų sporto šventė. Į „Sportimą“ susirinko per 70 specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų iš Vilniaus ugdymo įstaigų ir „Žalgirio“ futbolo klubo futbolininkai.  Šios gražios šventės idėją prieš šešerius metus pasiūlė vaikų lopšelio-darželio „Rūta“ auklėtoja Kristina Surdokaitė.

Projektai, kuriuose kartu su neįgaliaisiais dalyvauja ir negalios neturintys žmonės, tokių iniciatyvai įkvėpėjai Žydrei Gedrimaitei atrodo labai natūralūs. Moters nuomone, tai, kad į bendrą veiklą ar gyvenimo aplinkybes analizuojančias diskusijas įsitraukia išoriškai skirtingi žmonės, tik padeda giliau ir visapusiškiau išanalizuoti ir įtaigiau perteikti problemą ar norimą atskleisti idėją.

Erika Šnaraitė, Lietuvos edukologijos universitete įgijusi psichologijos bakalauro diplomą, nusprendė studijas tęsti – pasirinko verslo psichologijos magistro studijas Mykolo Romerio universitete. Baigusi norėtų mokytis toliau – jauną moterį labai traukia sveikatos psichologija, kada nors norėtų dirbti su negalią turinčiais žmonėmis.  E. Šnaraitė studijas derina su darbu – ji yra knygų Brailio raštu redaktorė.

Kalbėdami apie aplinkos prieinamumą dažniausiai galvojame apie fizinės aplinkos pritaikymą. Tačiau ne mažiau svarbus ir informacijos prieinamumas. Šiuo metu daugybė žmonių patiria informacinę atskirtį – vieniems informacija neprieinama dėl regos sutrikimų ar kitų ypatumų, kiti jos tiesiog nesupranta, nes pateikiama pernelyg sudėtingai. Švedijoje jau 35 metus leidžiamas laikraštis „8 sidor“ (liet. „8 puslapiai“), kuriame šalies ir užsienio naujienos pateikiamos lengvai suprantama kalba.

Skaitytojų klausėme, kas labiausiai padėtų didinti aplinkos prieinamumą. Apklausoje dalyvavo 269 žmonės.  41,7 proc. apklausos dalyvių mano, kad aplinkos prieinamumą labiausiai didintų stipresnė valstybinė pritaikomų objektų kontrolė.  27,2 proc. įsitikinę, kad labiausiai padėtų įstatymų tobulinimas.  25,2 proc. mano, kad situaciją padėtų gerinti pačių neįgaliųjų organizacijų įsitraukimas į aplinkos pritaikymo procesus.  5, 9 proc.

Ieškodama atsakymo į šį klausimą bei norėdama rasti priemonių ir būdų padidinti neįgaliųjų įsidarbinimo galimybes, Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS) atliko tyrimą – parengė klausimynus dirbantiems ir nedirbantiems neįgaliesiems ir pakvietė juos atvirai išsakyti savo nuomonę.

Kai Svetlana Šulc prarado didžiąją dalį regėjimo, ji turėjo išeiti iš mėgstamo darbo ir iš esmės pakeisti savo gyvenimą. Tuomet jai kilo idėja steigti teatrą, kuriame galėtų vaidinti negalią turintys žmonės. 2008 m. lapkričio 13-ąją įkurtas „Naujasis teatras“ tapo oaze ne tik talentingiems negalią turintiems žmonėms, bet ir, kaip sako Svetlana, tiems, kurie, ko gero, niekur kitur darbo nerastų arba būtų priversti dirbti žemos kvalifikacijos reikalaujantį darbą.

Praėjusį sekmadienį gimnastikos klubo „Skrydis“ sporto salėje tvyrojo pakili, šventiška nuotaika. Čia susirinkę tėvai, seneliai, broliukai ir sesutės stebėjo neeilines sporto varžybas – jaunieji klubo „Skrydis“ lankytojai dalyvavo pirmajame Lietuvos specialiosios olimpiados sutrikusio intelekto asmenų sportinės gimnastikos čempionate. Kartu su jais varžėsi svečiai iš Talino ir Klaipėdos.

Andžejus Matusevič yra „Naujojo teatro“ aktorius. Šiame 2008 metais įkurtame unikaliame teatre vaidina negalią turintys aktoriai. Nuo 2012-ųjų čia dirbantis Andžejus – vienintelis teatro aktorius, judantis neįgaliojo vežimėliu.  Andžejus nuo vaikystės serga cerebriniu paralyžiumi. Vidurinę mokyklą baigė mokydamasis namuose – dvylika metų jį mokyti ateidavo mokytojai.

Tenesio valstijoje mama sumanė pažiūrėti, kaip slaugė elgiasi su jos negalią turinčiu sūnumi, kol jos nėra namuose. Įtaisiusi slaptą kamerą – pakraupo. Įrašai atskleidė šlykščią tiesą. Medžiagoje matyti, kaip moteris muša, krato ir kitaip nepagarbiai elgiasi su sergančiu vaikinu. 20-mečiui yra cerebrinis paralyžius ir pats apsiginti savęs – negali. Mama išvydusi įrašus skubėjo grįžti į namus, o slaugę įduoti policijai. Nemalonus incidentas – vaizdo siužete.

Pulkininkas Besarionas Gudushauri nuo liepos dirba Sakartvelo ambasadoje Lietuvoje – jis yra karinio atašė pavaduotojas Baltijos šalims. Vyras labai didžiuojasi šiuo savo postu. Prieš daugiau nei 10 metų patyręs sunkią traumą, po kurios neteko kojos, Besarionas galvojo, kad jo gyvenimas sustojo. Tačiau neviltis truko neilgai – jau po gero pusmečio jis grįžo į tarnybą ir į visavertį gyvenimą.  Kojos neteko per artilerijos ataką B. Gudushauri karinėse pajėgose tarnauja jau 17 metų.

35-erių Vaidas Kuliauskas, nepaisant to, kad dėl patirtos sunkios traumos juda neįgaliojo vežimėliu ir sunkiai valdo rankas, visą laiką susiranda, ką veikti: verslai, darbas keliose įmonėse, kelionės, šuolis parašiutu, mokslai, dalyvavimas projektuose ir t. t.  Sunkią kaklo traumą Vaidas patyrė labai anksti – būdamas vos dešimties metų. „Nėriau į vandenį ir nusisukau sprandą“, – dabar juokauja vyras.  Tačiau po traumos juokas neėmė. Iš karto buvo aišku, kad vaikas nebevaikščios.

AB „Lietuvos geležinkeliai“ negalią turintiems žmonėms pristatė viziją ir planą, kaip riedmenys bei infrastruktūra iki 2024-ųjų pabaigos turėtų būti pritaikyti riboto judumo žmonėms. Žadama atsižvelgti ir į pačių neįgaliųjų pastabas.  Reglamentas dėl traukinių pritaikymo neįgaliesiems (toliau – Reglamentas) įsigaliojo prieš 12 metų, bet kiekviena valstybė, nespėdama įgyvendinti jo nuostatų, galėjo Europos Komisijos (EK) prašyti atidėti kai kurių straipsnių galiojimo pradžią.

VšĮ „SOPA“ – Vilniuje jau 13 metų veikianti socialinė įdarbinimo agentūra, kuri teikia įdarbinimo su parama paslaugas žmonėms, turintiems mažiau galimybių konkuruoti darbo rinkoje.  Pasak įstaigos vadovės Jurgitos Kuprytės, negalią turintys žmonės nuo pat įsteigimo buvo viena iš tikslinių „SOPA“ grupių, o šiuo metu yra pagrindiniai klientai. Per metus paslaugos suteikiamos maždaug šimtui žmonių, apie 70 procentų iš jų randa darbą, o darbo vietoje išsilaiko daugiau kaip 6 mėn. – apie pusė.

Slaugytoją diabetologę Juzefą Uleckienę sutinku Lietuvos diabeto asociacijoje. Kiekvieną ketvirtadienį Juzefa konsultuoja sergančiuosius diabetu, moko, kaip valdyti šią ligą.  Juzefa supažindina su sėkmingai diabetą valdančia Vida Navickiene ir su į konsultaciją pirmą kartą atėjusia Danute Ilgevičiene.

Dvi dukreles auginanti Evelina Paukštė šiandien sako esanti laiminga, nors ir prireikė daug laiko susitaikyti su vyresniosios dukters Sofijos negalia. Evelina nuo pat kūdikystės mergaitę vežiojo pas įvairius specialistus, visais būdais stengėsi skatinti kritiškai vėluojančią raidą.

Mindaugas Kraulaidis į neįgaliojo ratelius buvo priverstas atsisėsti prieš 13 metų, kai jam tebuvo 21-eri – važiuodamas motociklu pakliuvo į tragišką avariją. Šiandien psichologo diplomą turintis vilnietis dirba, planuoja netrukus baigti neurobiologijos magistro studijas Vilniaus universitete.

Svetlana Rybakienė savo gyvenimą dalija į dvi dalis – iki 2004 metų ir po jų, kai viską turėjo pradėti nuo nulio. Grįžtant iš Lenkijos ją vežęs vairuotojas prie vairo užmigo, ir automobilis nevaldomas trenkėsi į didžiulį autovežį.  Šalia vairuotojo sėdėjusią Svetlaną gelbėtojai ištraukė tik perpjovę dalį automobilio. Į ligoninę ją atvežė komos būsenos. Buvo labai stipriai sužalota, dvejus metus visiškai negalėjo judėti, tik sukinėjo galvą.

Vaida Bandzaitė regėjimo neteko būdama 10 metų – mergaitė buvo operuota dėl netikėtai galvoje atsiradusio auglio, ir po operacijos dienos šviesos jau nebeišvydo. Šiandien Vaidai – 28 metai, ji gyvena Vilniuje ir dirba mylimą darbą.  „Visą laiką stengiausi nuo nieko nepriklausyti, nes mano asmenybei savarankiškumas yra labai svarbu“, – sako Vaida. – Kai suėjo aštuoniolika, pradėjau gyventi atskirai ir tuo labai džiaugiuosi.