juodoji skylė

Analizuojant orbitinio teleskopo „Chandra“ duomenis, aptikta keistai „besielgianti“ supermasyvi juodoji skylė. Vietoj to, kad ji ramiai tūnotų savo gimtosios ir palyginti didelės galaktikos centre, skylė iš jos skrieja labai dideliu greičiu išorės link. Milijardus kartų už Saulę didesniam objektui toks reiškinys yra išties neįprastas. Šį atradimą padarė Utrechto universiteto studentė Marianne Heida, bendradarbiaudama su Nyderlandų ir Didžiosios Britanijos astronomų komanda.

Jei kartais gyvenime pasitaikytų pakliūti į juodąją skylę, kelionė veikiausiai atrodytų panaši į šią. Tai Kolorado valstijos universiteto (JAV) mokslininko Andrew Hamiltono sukurta animacija.

Harvardo universiteto fizikai sugalvojo neįprastą anglies nanovamzdelių pritaikymo būdą. Jie pastebėjo, jog stipriai įkrautas nanovamzdelis priverčia atšaldytus atomus suktis spirale dideliu pagreičiu, kol juos galiausiai suskaido į joną ir elektroną. Tyrinėtojų eksperimentai, kuriuose jie pademonstravo kažką panašaus į juodąją skylę, tik atominiame lygmenyje, yra aprašyti naujausiame žurnalo „Physical Review Letters“ numeryje.

Įsivaizduokime, jog labai pasistengus mums pasisekė kosminį erdvėlaivį pagreitinti iki šviesos greičio – prisiminus Einšteino reliatyvumo teoriją jo masė tokiu atveju išaugtų iki begalybės, o matmenys mažėtų iki nykstamų dydžių. Argi ne tokios pat prigimties yra ir tikrosios juodosios skylės? Galvojant pagal reliatyvumo teorijos nusakomus dėsningumus, taip ir turėtų būti – nors to praktikoje patikrinti ir neįmanoma, tačiau Universe Today kviečia apie tai pamąstyti bent jau mintyse.

Vokiečių astrofizikai, išanalizavę kosmose egzistuojančių juodųjų skylių kaimynystėje kylančius optinius efektus, sukūrė programą, vizualizuojančią stebėtojo judėjimą aplink tokius objektus. Mokslininkų tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „American Journal of Physics“. Pačią programą „Windows“ ir „Linux“ OS naudojantiems kompiuteriams galima parsisiųsti iš straipsnio bendraautoriaus Thomo Müllerio tinklalapio.

JAV ir Kanados fizikai pirmą kartą įrodė, kad elementariųjų dalelių susidūrimo metu gali susiformuoti mikroskopinės juodosios skylės, pranešė „ScienceNOW“. Pasak leidinio, tokia prielaida buvo vienas svarbiausių Didžiojo hadronų priešpriešinių srautų greitintuvo (LHC), veikiančio Europos branduolinių tyrimų centre, paleidimo priešininkų argumentų.

Tarptautinė astronomų komanda pirmą kartą tiksliai išmatavo atstumą nuo Žemės iki juodosios skylės. Nesinaudodami matematiniais modeliais, mokslininkai nustatė, jog jas skiriantis atstumas – 7,8 tūkst. šviesmečių, o tai žymiai mažiau, nei manyta anksčiau. Tokius rezultatus mokslininkai gavo išmatavę juodosios skylės ir prie jos esančios mirštančios žvaigždės skleidžiamas radijo bangas, rašo „Sciencedaily.com“. Dėl žymiai mažesnės paklaidos, nesiekiančiose nė 6 proc.

Astronomams neseniai pasisekė užfiksuoti, kaip aplink vieną iš juodųjų skylių susidaro savotiška įsiurbiamos materijos „karūna“. Tai pavyko padaryti stebint dvinarę sistemą, susidedančią iš juodosios skylės ir netoli skriejančios žvaigždės. Ši sistema, astronomų pavadinta GX 339-4, nuo Žemės nutolusi per 26 tūkstančius šviesmečių. Dvinarę sistemą sudaranti juodoji skylė turi apie 10 kartų didesnę masę nei Saulė, o šalia jos skrieja beveik Saulės masės žvaigždė.