juodoji skylė

Jungtinių Valstijų mokslininkams pavyko nuotraukoje užfiksuoti pirmąją mūsų – „Paukščių tako“ – galaktikos širdyje esančią juodąją skylę. Iki šiol mokslininkai buvo nufotografavę tik juodąją skylę, esančią kitoje galaktikoje. Kaip atrodo net 4 milijonus kartų už Saulę masyvesnis objektas? Milžiniška juodoji skylė „Sagittarius A star“ slypi mūsų – „Paukščių tako“ – galaktikos širdyje ir yra pirmoji, kurią pavyko užfiksuoti nuotraukoje.

Žvaigždėms pernelyg priartėjus prie supermasyvios juodosios skylės, jos yra išardomos proceso, kurį astronomai vadina „spagetizacija“, metu. Kaip jau galima suprasti, tuo metu žvaigždė ištempiama į makaroną panašų siūlą ir išlaisvina tokį energijos pliūpsnį, kurį galima pamatyti už milijonų šviesmečių. Per pastaruosius kelis dešimtmečius mokslininkams pavyko pastebėti daug tokių procesų, tačiau pats siūlas dar niekuomet nebuvo užfiksuotas.

Po ketverių metų įtempto stebėjimo mokslininkai džiūgauja – daugiau nei 50 milijonų šviesmečių nuo žemės nutolusioje galaktikoje tarptautinė astronomų komanda užfiksavo naują gigantiškosios juodosios skylės nuotrauką. Messier 87 galaktikoje juodoji skylė pirmą kartą buvo nufotografuota prieš dvejus metus. Tuomet mokslininkai nuotraukoje užfiksavo ryškią, žiedą primenančią struktūrą su tamsiu centru – juodosios skylės šešėliu.

Astronomai teigia, kad katastrofiškas dviejų galaktikų susidūrimas, didesnės galaktikos centre esančią supermasyvią juodąją skylę gali palikti be medžiagos. Tokijo universiteto ekspertai sukūrė įvairių scenarijų simuliacijas, kad suprastų, kas įvyksta, kai susiduria galaktikos. Anksčiau buvo manyta, kad galaktikoms susidūrus, jų centruose esančių masyvių juodųjų skylių veikla suaktyvėja, nes jos gauna papildomos medžiagos.

Astronomai ketvirtadienį pranešė užfiksavę didžiausią iki šiol Visatoje stebėtą sprogimą, kurio šaltinis buvo viena supermasyvi juodoji skylė. Mokslininkai nurodė, kad sprogimo šaltinis buvo juodoji skylė, esanti galaktikų spiečiuje už 390 mln.

Mokslininkai pirmą sykį parodė visuomenei supermasyvios juodosios skylės nuotrauką. Objektas buvo stebimas net septynerius metus. Nuotrauką pavyko užfiksuoti aštuonių radioteleskopų, išdėstytų skirtinguose Žemės taškuose, dėka. Tarptautinė astronomų komanda šį atradimą pristatė iškart šešiuose miestuose: Vašingtone, Briuselyje, Santjage, Šanchajuje, Taibėjuje ir Tokijuje. Konferencijos metu buvo pristatyta pirmoji juodosios skylės procesų nuotrauka.

Pasaulis artimiausiomis dienomis turėtų pamatyti pirmąją juodosios skylės nuotrauką. Trečiadienį astronomai iš viso pasaulio vienu metu surengs „šešias dideles spaudos konferencijas“ ir paskelbs tyrimų Įvykių horizonto teleskopu (Event Horizon Telescope, EHT), skirtu būtent šių dangaus objektų paieškai, pirmuosius rezultatus.

Milžinė juodoji skylė, kuri 100 tūkst. kartų didesnė už saulę, buvo aptikta mūsų galaktikos širdyje. Ji yra antra pagal dydį juodoji skylė Paukščių take, po didžiosios juodosios skylės Sagittarius A. Juodoji skylė buvo atrasta Japonijos astronomų, kuomet slėpėsi toksinių dujų debesyje, 25 000 šviesmečių atstumu nuo Žemės.

Itin masyvios juodosios skylės drasko ir ryja bejėges žvaigždes kelis šimtus kartų dažniau negu manyta lig šiol, nurodo mokslininkai. Anksčiau astrofizikai buvo apskaičiavę, kad toks kosminis kanibalizmas yra itin retas reiškinys, nutinkantys kartą per 10-100 tūkstančių metų vienai galaktikai. Vadinamieji „potvynio tipo ardomieji įvykiai“ lig šiol buvo įrodyti tik astronominėse nuotraukose, aprėpiančiose dešimtis tūkstančių galaktikų.

Ketvirtadienį paskelbta, kad mokslininkams pagaliau pavyko užfiksuoti gravitacines bangas iš besijungiančių juodųjų skylių. Iki šiolniekam nebuvo pavykę jų stebėti tiesiogiai. Apie atradimą pranešė Pažangios lazerinio interferometro gravitacijos bangų observatorijos LIGO vadovas Davidas Reitze'as. "Iki šiol buvome kurti visatai. Šiandien mes pirmą kartą išgirdome gravitacines bangas", - sakė D. Reitze'as, rašo abcnews.go.com.

Mokslininkai paskelbė atradę milžinišką juodąją skylę, kurios dydis, regis, prieštarauja šių darinių augimo teorijai. Tyrėjai nurodė, kad ta supermasyvi juodoji skylė, esanti vieno tolimo kvazaro centre, susiformavo praėjus apie 900 mln. metų po Didžiojo sprogimo. Kvazarai yra itin aktyvūs galaktikų branduoliai, kurių spinduliuojama energija yra daug didesnė negu įprastų galaktikų.

Garsus britų fizikos teoretikas, vienas iš moderniosios teorijos apie juodąsias skyles autorių Stivenas Hokingas (Stephen Hawking) siūlo iš naujo peržiūrėti vieną iš pagrindinių šios teorijos postulatų – vadinamojo „įvykių horizonto“ egzistavimą juodosios skylės prieigose. Manoma, kad peržengusi įvykių horizontą nei medžiaga, nei energija nebeturi šansų ištrūkti iš juodosios skylės nasrų. Anot S. Hokingo, toks „įkalinimas“ iš tikrųjų tėra laikinas.

Europos mokslo tyrimų taryba (European Research Council) moksliniam projektui „BlackHoleCam“ už pirmąją supermasyvios juodosios skylės fotografiją skyrė 14 mln. eurų. Milžiniška suma skirta avansu – pirmąją mokslo istorijoje juodosios skylės fotografiją minėto projekto mokslininkai dar tik mėgins užfiksuoti.

Juodosios skylės yra labiausiai žinomos dėl gebėjimo savo milžiniškos gravitacijos jėga įtraukti netoliese atsidūrusią materiją, taip pat ir šviesą. Tačiau jos ir labai pavojingos, nes mėginimai sukurti tokį objektą laboratorijoje ir jį tyrinėti nežinia kaip baigtųsi. Pasirodo, kad objektą, išlenkiantį šviesą taip pat, kaip ir juodoji skylė, galima sukurti ir iš plastiko.

Visai gali būti, kad mūsų visatą sukūrė ne Didysis sprogimas. Kaip dėstoma „Archiv.org“, Didysis sprogimas galėjo būti visai ne tai, ką įsivaizdavome iki šiol. Iš tikrųjų, Didžiojo sprogimo apskritai galėjo nebūti – mūsų visata galėjo atsirasti visai kitaip. Labai trumpai kalbant, Didžiojo sprogimo teorijoje postuluojama, kad visata savo egzistenciją pradėjo kaip nepaprastai ir kone be galo tankus materijos gumuliukas (singuliarusis taškas), kuris pradėjo vėsti ir plėstis – kaip balionas.

Jeigu bandytumėte šaukti kosmose, niekas jūsų neišgirstų. Bet ne todėl, kad ten nėra garso – jūsų riksmai tiesiog paskęstų tame galingame gausme, kurį skleidžia visi milžiniški dangaus kūnai, rašo Cracked.com. Žinoma, iš Žemės viskas atrodo tylu ir ramu, tačiau jei turite tinkamą klausymosi įrangą, galite pasijusti lyg triukšmingo studentų bendrabučio koridoriuje penktadienio naktį.

Meniu patiekalai gal ir ne patys prašmatniausi, tačiau karšti, net dūmai rūksta. Kosminis teleskopas „Herschel“ užfiksavo, kaip Paukščių Tako centre tūnanti, ilgą laiką badavusi supermasyvi juodoji skylė atgijo ir siurbia ekstremaliai aukštos temperatūros dujas, praneša Europos kosminės agentūros ESA astronomai. „Didžiausia staigmena – centrinio galaktikos regiono molekulinių dujų temperatūros aukštumas, – pranešime spaudai neslepia ESA mokslininkai.

Galingais teleskopais galaktikas stebintiems astronomams nestinga dramatiškų įvykių mūsų visatoje. Vienas įdomiausių: netikėtai iš sąstingio pabudusi juodoji skylė, kuri beregint prarijo 20-ies Jupiterio planetų dydžio objektą. Visa tai įvyko labai toli ir labai seniai: fenomenas, apie kurį pranešė Europos kosmoso agentūra, stebėtas NGC 4845 galaktikoje, kuri yra už 47 milijonų šviesmečių nuo mūsų planetos.

  Astronomų grupė keliais teleskopais identifikavo juodąją skylę ir žvaigždę, kurios viena aplink kitą sukasi pašėlusiu tempu. Žemė aplink Saulę apkeliauja per 365 paras, o ši žvaigždė aplink juodąją skylę apskrieja vos per 2,4 valandos. Tandemas ankstesnį dvinarių objektų sukimosi vienas aplink kitą rekordą pagerino beveik valanda. Juodoji skylė, pavadinta MAXI J1659-152, yra mažiausiai triskart masyvesnė už mūsų Saulę, o jos kompanionė raudonoji nykštukė sveria tik apie 20 proc.

Fransas Pretorius (Frans Pretorius) ir Viljamas Ystas (William East) iš Princtono universiteto žurnale „Physical Review Letters“ paskelbė straipsnį, kuriame, remdamiesi kompiuterinio modeliavimo rezultatais, teigia, kad juodąją skylę sukurti gali būti kiek paprasčiau, nei buvo manoma iki šiol – tam reiktų 2,4 kartų mažiau energijos nei rodė ankstesni skaičiavimai.

Fransas Pretorius (Frans Pretorius) ir Viljamas Ystas (William East) iš Prinstono universiteto žurnale „Physical Review Letters“ paskelbė straipsnį, kuriame, remdamiesi kompiuterinio modeliavimo rezultatais, teigia, kad juodąją skylę sukurti gali būti kiek paprasčiau, nei buvo manoma iki šiol – tam reiktų 2,4 kartų mažiau energijos nei rodė ankstesni skaičiavimai.

Kasmet vis daugiau sužinome apie Visatą ir kaskart ji užmina vis sunkesnių naujų mįslių. Šis penkių vaizdo siužetų rinkinys primena apie mokslininkų tiriamą kosmoso tikrovę, kuri dažnai lenkia mūsų vaizduotės galimybes. 1. Atrastas galingiausias kvazaras   Kvazarai – itin ryškūs medžiagos ir energijos geizeriai, trykštantys iš jaunose galaktikose esančių supermasyvių juodųjų skylių. Tai itin galingi ir aktyvūs galaktikų branduoliai, patys ryškiausi ir patys tolimiausi Visatos objektai.

Astronomai aptiko tolimą galaktiką, kurioje sprogimo banga medžiagą paskleidė du trilijonus kartų didesne energija nei spinduliuoja Saulė. Tai didžiausias kada nors stebėtas tokio pobūdžio išsiveržimas. Medžiagos išmetimas gali padėti atsakyti į svarbų klausimą apie visatą: kodėl galaktikų centruose esančios juodosios skylės tokios lengvos? Ankstyvosios visatos kompiuteriniai modeliai dažniausiai pateikia virtualų kosmoso vaizdą, labai panašų į mūsiškį, išskyrus vieną dalyką.

Kaip atvėsinti juodąją skylę? „Newscientist.com“, cituodamas Merilendo universiteto mokslininkus, siūlo prie jos prigretinti... mėnulį. Stivenas Hokingas (Stephen Hawking) prognozavo, kad juodosios skylės turėtų skleisti šiek tiek spindulių, todėl jos turėtų pasižymėti ir tam tikra temperatūra, kuri priklausytų nuo juodosios skylės masės. Tačiau kad visa tai apskaičiuoti, fizikams reikia žinoti ir paviršiaus sunkį, kurio neįmanoma apskaičiuoti, jei juodoji skylė stovi vietoje.

Nežinia, dėl kokių priežasčių, tačiau mūsų galaktikos centre tūnanti supermasyvi juodoji skylė kasdien išspinduliuoja po galingą rentgeno spindulių porciją. Žybsniai trunka po keletą valandų, o jų intensyvumas įprastinių juodųjų skylių žybsnių intensyvumą viršija nuo keleto iki kelių šimtų kartų.

JAV aeronautikos ir kosmoso agentūros (NASA) kosmoso teleskopas „Wise“ aptiko milijonus juodųjų skylių ir iki šiol neatrastas labai karštas galaktikas, informuoja BBC. Anksčiau šios juodosios skylės ir galaktikos nebuvo pastebėtos, nes jas užstoja kosmoso dulkių debesys. Teleskopas „Wise“ fiksuoja tokio ilgio šviesos bangas, kurios žmogui yra nematomos ir mokslininkams suteikė informacijos, kurios negalima gauti iš žmogui matomų šviesos bangų.

Ne paslaptis, jog mūsiškės Paukščių Tako galaktikos centre tūnanti supermasyvi juodoji skylė senokai „badauja“. Tačiau astronomai prognozuoja, jog 2013-iesiems įpusėjus Šaulio A* (taip vadinama ši juodoji skylė) laukia puota: link jos artinasi didžiulis tarpžvaigždinių dujų debesis, ir astronomai turės puikią progą stebėti, kaip atrodo mūsų galaktikos centras, kai jame tūnantis 4 mln. saulių masės monstras suaktyvėja.

Jei neturėsite gyvenime progos pamatyti šių tunelių, kviečiame pasižiūrėti mūsų straipsnyje. Povandeninis tunelis „L'Oceanographic Centre“ yra įsikūręs Valensijoje, Ispanijoje.

JAV astronomai pranešė aptikę įrodymų, kad masyvi juodoji skylė kelių milijonų kilometrų per valandą greičiu nesuvokiamo dydžio jėgos buvo tikrąja to žodžio prasme išsviesta iš savo galaktikos. Šis atradimas buvo padarytas naudojant NASA kosminį rentgeno spindulių teleskopą „Chandra“. Harvardo – Smithsono Astrofizikos centro (JAV) astronomai stebėjo neįprastą kosminį reiškinį, kai viena masyvi juodoji skylė susidūrė ir susijungė su kita.

Astronomai pirmą kartą stebėjo stulbinamą kosminę dramą: kaip supermasyvi juodoji skylė pačiupo, suplėšė, o po to prarijo nežinomą žvaigždę. Žurnale „Nature“ paskelbtame straipsnyje mokslininkai pristatė savo stebėjimų, kaip vienoje iš Drakono žvaigždyno galaktikų esanti itin didelės masės juodoji skylė suplėšė vėlyvo evoliucijos etapo žvaigždę, vadinamąją raudonąją milžinę, ir prarijo jos likučius. Manoma, kad daugumos galaktikų centruose egzistuoja bent po vieną supermasyvią juodąją skylę.

Kosminiais teleskopais stebimi gama spindulių žybsniai kelioms akimirkoms tampa pačiais šviesiausiais objektais Visatoje. Tada jie šviečia kaip milijonas galaktikų. Tačiau nereikia tuoj pat dairytis po dangų ir bandyti surasti vieną iš jų, kadangi spinduliuojama yra gama spindulių ruože.

Juodosios skylės be jokios abejonės yra vieni keisčiausių objektų Visatoje. Jos tokios masyvios, jog gali smarkiai iškreipti laiką ir erdvę. Jos tokios tankios, kad jų centrai vadinami „taškais begalybėje“, bei visiškai juodos, nes iš jų negali ištrūkti net šviesa. Tad nenuostabu, jog dauguma žmonių svarsto, kaip viskas būtų tokioje juodojoje skylėje apsilankius. Tačiau akivaizdu, kad tai nėra rami vieta atostogoms, rašo lifeslittlemysteries.com.

Atrodytų, ko jau čia nežinoti apie Paukščių Taką? Tai blyški, skliautą į dvi dalis dalijanti miglų juosta naktiniame danguje. Be to, galaktika, kurioje yra mūsų Saulės sistema. Ir viena iš milijardų galaktikų, kurios centre turėtų tūnoti supermasyvi juodoji skylė. Ką čia naujo sužinosi? O sužinoti dar tikrai yra ką. Pavyzdžiui, apie tolimųjų galaktikų formas mes žinome daugiau nei apie gimtojo Paukščių Tako. Lygiai taip pat kadaise nežinojome ir kokios formos yra motulė Žemė.

Astronomams jau senokai žinoma, jog esant tam tikromis sąlygoms, dvinarei žvaigždei užklydus pernelyg arti supermasyvios juodosios skylės, ji gali būti išsukta taip, jog viena iš sistemos narių liks skrieti aplink juodąją skylę, o kita šiurpiu greičiu bus išsviesta į tarpžvaigždinę erdvę. Paaiškėjo, jog panaši lemtis įmanoma ir planetų atveju, o šitaip įgreitinta planeta tarpžvaigždinę erdvę skrostų 48 mln. km/h greičiu. Tai – vieni greičiausių objektų Visatoje.

Gali būti, kad didžiulė mūsų Paukščių Tako galaktikos centre esanti juodoji skylė kasdien naikina asteroidus, teigiama naujame tyrime. Keletą metų NASA „Chandra“ kosminis aparatas fiksavo maždaug kartą per dieną iš mūsų galaktikos centrinės juodosios skylės, vadinamos Šauliu A*, sklindančius rentgeno spindulių žybsnius. Gali būti, kad šiuos žybsnius sukelia asteroidai, krentantys į supermasyvios juodosios skylės nasrus, teigia mokslininkai.

50 visame pasaulyje esančių radijo teleskopų, sujungtų į vieną tinklą, galbūt leis mokslininkams pirmą kartą nufotografuoti juodąją skylę. Projektą, kuris taip pat patikrins Alberto Einsteino bendrąją reliatyvumo teoriją, mokslininkai žada aptarti šią savaitę, rašo britų „Daily Mail“. Projektas, pavadintas „Įvykio horizonto teleskopu,“ galėtų padaryti pirmuosius didžiulės juodosios skylės, esančios mūsų galaktikos centre, atvaizdus.

Europos Pietinės observatorijos mosklininkai siūlo pažvelgti iš arti į centrinę Paukščių Tako dalį. Šios kelionės pabaigoje pamatysite judantį dujų debesį, kurį sparčiai į save traukia mūsų galaktikos centre pasislėpusi juodoji skylė.

Mokslininkai pastebėjo, kad milžiniškas dujų debesis artinasi prie mūsų galaktikos centre esančios juodosios skylės, informuoja BBC. Nors jau žinoma, kad juodosios skylės į save siurbia viską, kas atsiduria netoliese, tai bus pirma galimybė tai stebėti.

Keista, kad nuo Didžiojo hadronų priešpriešinių srautų greitintuvo (LHC) paleidimo praėjus beveik trejiems metams, interneto platybėse vis dar galima išgirsti pasakojimų, esą ši mašina be jokio gailesčio sunaikins mūsų Žemę. Galbūt tokias fantazijas skatina faktas, jog pilnu pajėgumu greitintuvas pradės veikti tiktai 2014 metais.

Astronomai paskelbė užfiksavę senos ryškios galaktikos su ypač masyve juodąja skyle branduolyje, šviesą. Manoma, kad tai padės daugiau sužinoti apie ankstyvąją Visatą, praneša naujienų agentūra AFP. Šis fenomenas vadinamas kvazaru. Tai labai ryški, bet labai tolima galaktika, kurios centre yra galinga juodoji skylė. Iki šiol labiausiai nutolęs kvazaras skleidė šviesą praėjus 870 mln. metų po Didžiojo sprogimo, kuris, kaip manoma, įvyko prieš 13,7 mlrd. metų.

Ryškus gama spindulių žybsnis, pastebėtas kovą, atkeliavo iš tolimos galaktikos, esančios už beveik 4 mlrd. šviesmečių. Ten buvusią Saulės dydžio žvaigždę prarijo juodoji skylė, teigia JAV astronomai. Šio kataklizminio sprogimo energija stebima net praėjus pustrečio mėnesio, teigiama žurnale „Science“ paskelbtame tyrime. „Tai tikrai skiriasi nuo bet kokio kito sprogstamojo įvykio, kurį teko stebėti iki šiol“, – teigė tyrimo autorius Joshua Bloomas iš Kalifornijos universiteto Berklyje.

Pasitelkę devynis Pietų pusrutulyje veikiančius radioteleskopus, mokslininkai padarė pačią ryškiausią iš juodosios skylės išmetamos medžiagos srovės nuotrauką. Šioje nuotraukoje matyti dalis Paukščių Tako kaimynystėje esančios aktyviosios galaktikos Kentauro A, kurios centre slepiasi 55 milijonus kartų už Saulę masyvesnė juodoji skylė. Į ją krenta Kentauro A suformavusių dviejų susidūrusių galaktikų liekanos.

Mokslininkus glumina faktas, kad nepaisant ilgų paieškų metų, iki šiol nepavyko patvirtinti, jog gyvybė egzistuoja ir už mūsų planetos ribų. Tačiau kai kurie astronomai teigia, kad atsakymas gali glūdėti naikinančioje sprogstančių žvaigždžių jėgoje ir tvirtina, kad nežemiška gyvybė galėjo tiesiog būti nušluota.

Mokslininkai aptiko didžiausią iki šiol juodąją skylę, kuri galėtų praryti visą Saulės sistemą, o jos masė 6,8 mlrd. kartų didesnė už Saulės. Net jos įvykių horizontas – riba, kurią peržengus iš juodosios skylės ištrūkti negali niekas, net šviesa, – yra keturis kartus didesnė nei Neptūno orbita. Ši juodoji skylė, pavadinta M87, yra dvigubai didesnė nei mokslininkai manė iki ši ol.

Juodosios skylės gavo tokį vardą, nes jos sugeria visą į jas patenkančią šviesą. Mokslininkai iš Izraelio sukūrė akustinę juodąją skylę Bozė-Einšteino kondensate, sudarytame iš 100 000 rubidžio atomų. Rubidžio atomų greičiai magnetinėje gaudyklėje buvo tiek sumažinti, kad jie visi atsirado žemiausioje kvantinėje būsenoje. Šaltų atomų grupė veikia kaip vienas didelis kvantmechaninis objektas.

Astronomams pavyko nustatyti didžiausios žinomos juodosios bedugnės (juodosios skylės) masę – ji sveria tiek, kiek svertų 6,6 mlrd. saulių. Nematoma gigantė skrieja kosmine erdve už 56 mln. šviesmečių nuo Žemės, tačiau yra viena artimiausių masyviųjų juodųjų bedugnių. „Pasvertasis“ dangaus objektas yra elipsinės galaktikos M87 branduolyje ir, kaip teigia astronomai, yra bene realiausias kandidatas tapti pirmąja žmogaus „pamatyta“ juodąja skyle.

Jei kam nors kada nors tektų savo akimis išvysti vieną paslaptingiausių Visatos objektų – juodąją skylę, tokį stebėtoją priblokštų ne tik reginio neįprastumas, bet ir keletas „specialių vaizdo efektų“, kuriuos sukelia kolosali juodosios skylės gravitacija. Pražūtingasis Visatos objektas generuoja tokio galingumo gravitacinį lauką, jog iškreipiama jį supanti erdvė ir, žinoma, ta erdve sklindanti šviesa. Štai čia ir prasideda neįprastos vaizdinės deformacijos.

NASA kosminio teleskopo „Chandra“ perduotas nuotraukas nagrinėjantys mokslininkai teigia, kad už maždaug 50 milijonų šviesmečių nuo Žemės esančios galaktikos M 100 pakraštyje tikrai egzistuoja „naujagimė“ juodoji skylė, pranešė „Dailymail.co.uk“. Tai pirmas kartas, kai nauja „juodoji skylė“ astronomų buvo pastebėta tepraėjus vos 30 metų po ją sukūrusio supernovos sprogimo, sakoma pranešime. Supernovos sprogimas M 100 galaktikoje buvo užfiksuotas 1979 metais.

JAV mokslininkas teigia radęs atsakymą į klausimą, kaip būtų galima paaiškinti spartėjantį Visatos plėtimąsi. Jo teigimu, gali būti, kad mes gyvename juodojoje skylėje, kuri egzistuoja kitoje Visatoje.