Dirigentas be batutos
Sportininkams jis pažįstamas kaip nuluptas. O ir daugelis žiūrovų jį pastebėjo ir įsiminė. Tai 1000 km lenktynių sporto komisarų kolegijos pirmininkas Gražvydas Smetonis – kuklus, tikras savo srities profesionalas, tačiau reiklus viso per pusšimčio varžybose dirbančių teisėjų korpuso vadovas. Jis vadovauja ir teisėjų klubui „Startas“.
Ko gero nedaug kas žino, kad Gražvydas su maratoninėmis lenktynėmis Palangoje susijęs nuo pat pirmųjų, vykusių 2000-aisiais. Savo karjerą pradėjęs starto-finišo teisėju jau po kelių metų estafetę perėmė iš Gintauto Šlėderio.
Gražvydas liko ištikimas Palangos maratonui, jį gerbia ir kolegos, ir sportininkai, ypač – nuolatiniai šių lenktynių dalyviai, žinantys ir suprantantys jų specifiką.
„Net nepastebėjau, kaip pralėkė dvidešimtmetis, - sako G. Smetonis. – Pasitinkant pirmąjį ženklesnį jubiliejų atmintyje bene labiausiai įstrigusios pirmosios lenktynės, kai kur kas mažiau patirties turėjo sportininkai ir organizatoriai, teisėjai ir net visą automobilių sportą kuruojanti Lietuvos automobilių sporto federacija“.
Pirmosios lenktynės baigėsi jau sutemus, kai sportininkai sunkiai bematė ar išvis nebeskyrė vėliavų spalvų. Gerai, kad nereikėjo jomis mojuoti dėl avarijų ar kitų pavojų trasoje...
Nuo ratų skaičiuotojų - prie elektroninių daviklių
Prisimindamas pirmąsias ilgų nuotolių lenktynes Palangoje, G. Smetonis teigia, jog tada bene sunkiausia našta tekdavo ratų skaičiuotojams. Jų buvo keturi ir vienas šios grupės vadovas, kuriam ir teko daryti lenktynininkų įveiktų ratų suvestines.
„Kai imdavo temti, sunkiai galėjai įžvelgti greitai pašvilpiančių automobilių startinius numerius, todėl kaip tikras išsigelbėjimas tada atrodė šalia trasos pastatyta palapinė su apšvietimu“, - prisimena G. Smetonis.
Moderni ratų fiksavimo įranga atsirado gerokai vėliau, todėl toks jų skaičiavimo metodas tęsėsi ne vienus metus, nors su kiekvienomis lenktynėmis radosi vis daugiau naujovių. Ratų skaičiuotojų triūsą palengvino video kamera, kuri ties starto linija filmuodavo pralekiančius automobilius. Iškilus būtinybei jau po lenktynių peržiūrėdavome įrašą, tikslindami jį su ratų skaičiavimo protokolu, - prisimena sporto komisarų kolegijos pirmininkas.
Ne be trūkumų buvo ir dar vėliau atsiradusi pirmoji elektroninė ratų fiksavimo įranga. Todėl ratų skaičiuotojų neskubėta „išleisti į pensiją“, kuriems po varžybų dar kartą tekdavo sutikrinti duomenis.
Todėl netenka stebėtis, kad galutinis rezultatų protokolas gimdavo maždaug tik po savaitės, nors nugalėtojai ir prizininkai būdavo skelbiami iškart, remiantis preliminariais duomenimis.
G. Smetonis, žvelgdamas iš laiko perspektyvos, labiausiai vertina tų žmonių, nepabūgusių sunkumų, atsidavimą ir ištikimybę renginiui ir visai jo idėjai. Ne veltui nuo pirmųjų lenktynių Palangoje nė vienų nepraleido ir visas būrys jo kolegų, tarp kurių Arvydas Kačiukas, Gerarda Dručkuvienė, Erika Šimkevičienė, Valentin Pimonov, Algimantas-Paulius Karpavičius.
Gerėjo lenktynių saugumas
Kartu su kiekvienomis lenktynėmis gerėjo ir jų saugumas. Dabar G. Smetoniui ir kolegoms tik šypseną kelia ne patirtis ar, švelniau tariant, aplaidumas, kai teisėjų bokštelio metalinės konstrukcijos stovėjo šalia pat Pitlane zonos... Belieka tik džiaugtis, kad tada nieko neįvyko, o juk taip pastatytą įrenginį galėjo kliudyti į ekstremalią padėtį patekęs automobilis...
Ne tik sportininkus, bet ir teisėjus ne kartą egzaminavo gamtos išdaigos. Į atmintį itin įsirėžusi 2005-ųjų liepos 31-oji, kai Palangoje prasidėjusi liūtis virto tikru uraganu, o vėjas plėšė apsaugines juostas, vartė saugos barjerus ir net didžiausias palapines. Trasoje pasirodęs saugos automobilis, lenktynių spartą sumažinęs iki minimumo, kelią turėjo skintis per vėjo nešamus žiūrovų daiktus, signalines lentas ir besimėtančias padangas.
Įsimintina ir didžiosios svečių palapinės griūtis, tačiau G. Smetoniui didžiausią nerimą sukėlė dingusi elektra ir dėl to nustojusi veikti sportininkus aptarnavusi degalinė. „Jau buvome pasirengę stabdyti lenktynes, tačiau elektra atsirado, o sparčiai surinkti iš trasos po audros išmėtytus daiktus buvo mūsų profesionalumo įrodymas“, - prisimena Gražvydas.
Teisėjų vadovas džiaugiasi, kad lenktynių pradžioje turėtų 10 arbitrų postų išaugo trečdaliu. Techninio aptarnavimo zonoje dirba 8-12 teisėjų, keletu mažiau – „padocc’e“, degalų užpylimo zonoje, o kur dar SC, RC ekipažai, greičio kontrolė, kiti postai? 1000 km lenktynes aptarnauja tikrai ne menkas būrys akylai stebinčių ir kontroliuojančių lenktynes teisėjų.
Kokias pražangas dažniausiai jie fiksuoja? Pasak sporto komisarų kolegijos pirmininko – lenktynininkai vis tik dažniausiai viršija greitį „Pitlane“, įvažiuodami papildyti degalų ar išvažiuodami iš ten, taip pat kirsdami ištisinę juostą išvažiuodami iš PIT zonos.
Kokią vėliavą labiausiai mėgsta sportininkai?
Net ir prisiekę greičių mėgėjai ne visi žino ką kokios spalvos vėliava reiškia.
„Geltona vėliava trasoje signalizuoja pavojų, - sako G. Smetonis. - Dvi geltonos ar daugiau vėliavų sektoriuje skelbia, kad kliūtis iš dalies ar net visiškai užblokavo trasą. Kai mojuojama geltona vėliava, lenkti draudžiama”. Žalia vėliava informuoja vairuotoją, kad priekyje esantis trasos sektorius laisvas ir treniruotės ar lenktynės gali vykti sportiniu režimu.
Mėlyna vėliava praneša vairuotojui, kad jis atsilieka mažiausia ratu ir netrukus bus lenkiamas. Pasitaikius pirmai galimybei privalo praleisti važiuojantį paskui jį.
Geltona vėliava su raudonais vertikaliais brūkšniais (dryžuota) informuoja, kad sektoriuje yra pablogėjęs sukibimas su kelio danga (dėl išsiliejusio kuro, tepalo, vandens ar žvyro…)
Juoda vėliava su startiniu numeriu ir lentele Stop@Go informuoja, kad vairuotojui skirta „stop go“ bauda. Per tris ratus po šio signalo sportininkas privalo pasukti į techninio aptarnavimo zoną ir pilnai sustoti, neturėdamas galimybės būti mechanikų aptarnautas. Tik po to jis gali sugrįžti į trasą. Raudona vėliava rodoma tik varžybų vadovo nurodymu ir signalizuoja, jog treniruotės, kvalifikacinės ar pagrindinės lenktynės yra stabdomos. „Netenka aiškinti, kodėl sportininkai labiausiai mėgsta juodai-baltą languotą vėliavą, - juokauja Gražvydas. – Mat ja skelbiamas treniruočių, kvalifikacijos ar lenktynių finišas“.
Teisėjų darbo kokybę liudija ne tik laiku iškeltos vėliavos, bet greiti ir tikslūs sprendimai, kuriuos, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, ne visada lengva rasti. Neveltui daugeliui arbitrų bene labiausia į atmintį įstrigusi situacija, kai užsidegė legendinis Dovilo Čiutelės žiguliukas. „Visi teisėjų postai operatyviai signalizavo, kad iš po automobilio apačios, ties varikliu ir greičių dėže, plinta atvira ugnis, - prisimena Gražvydas. – Žiguliukas kaip fakelas pralėkė dar beveik du ratus, nes jo vairuotojas, esant dideliam greičiui, ne iš karto pajuto, kad dega...“
Teisėjams tapo iššūkiu kuriame poste stabdyti? Didžiausią baimę kėlė techninio aptarnavimo zona, kur buvo daugybė kitų automobilių, tačiau būtent čia galima suteikti efektyviausią pagalbą. Laimei, vos pasiekus zonos prieigas, ugnis užgeso, nors profilaktiškai raudonasis žiguliukas iškart paskendo baltose dviejų gesintuvų putose...
Lenktynes rengiančios VšĮ „Promo events“ vadovas Darius Jonušis sako, jog teisėjų profesionalumą liudija ir tas faktas, jog varžybos per jų 20 metų istoriją buvo nutrauktos tik kartą. Ir tai ne dėl arbitrų kaltės.
Tai nutiko 2014 metais, kai lenktynėms artėjant prie finišo dobilo lapo formos trasos dalyje susidūrė trijų komandų automobiliai. Nors saugos tarnybos skubiai pašalino duženas iš trasos, tačiau nebuvo įmanoma greitai atstatyti sugadintų trasos atitvarų, kurie tokiu atveju būtų kėlę grėsmę renginio saugumui.
Išbandymas masiškumu
Nelengvos visiems buvo ir 2008 m. lenktynės, kuriose panoro dalyvauti rekordinis komandų skaičius – 83 - iš visų trijų Baltijos šalių, Anglijos, Škotijos, Belgijos, Olandijos, Vokietijos, Rusijos, Lenkijos, Italijos, Ispanijos ir Suomijos. Tada pirmą ir vienintelį kartą lietuviškojo maratono istorijoje surengtos dvejos lenktynės.
„Teisėjams teko itin didelė atsakomybė, nes ir 1000 km, ir 100 ratų lenktynėse trasoje buvo gausybė automobilių, - sako G. Smetonis. – Jų pečius slėgė nemenka įtampa, nes kai trasoje daugybė automobilių, gerokai sunkiau įvertinti lenkimus, visus kontaktus, vėliavų ir kitų nuorodų bei signalų laikymąsi“. Tačiau masiškumą labiausia vertina ir labiausiai džiaugiasi žiūrovas - labiau išprusęs, labiau suprantantis automobilių sportą ir labiau reiklus tiek organizatoriams, tiek patiems sportininkams.
