Ši paroda ženklina ir simbolišką Ž. Kempino sugrįžimą pabaigti pradėtą kūrinį – „Portretų-fosilijų“ idėja pirmąsyk realizuota 1996 m., tačiau iš 70 gipso kaukių išliko tik keturios.
JAV gyvenantis ir kuriantis menininkas grįžo pasiryžęs sukurti naujų portretų, kuriuos dirbtuvių dalyviai galėtų po parodos pasiimti.
„Dažniausiai mano darbai kuriami su precizine kontrole – negali būti paklaidos, kitaip jie tiesiog nefunkcionuos. O šis yra nekontroliuojamas, laisvas: interpretacijai taip pat“, – nuteikia Ž. Kempinas.
Ieva Rekštytė-Matuliauskė
– Naujausia jūsų paroda MO muziejuje „Portretai-fosilijos 2023“ atrodo išties nostalgiška, simboliška. Ar Jums ji sukelia sugrįžimo sentimentų, ar visgi žvelgiate į ją kaip į naują patirtį?
– Yra ir to, ir to. Šis projektas šiandien, praėjus 27 metams, visai kitoks. Turi naują tūrį, naują matmenį. Veiksmas yra visiškai tas pats, o visa kita skiriasi. Pastebiu, kad tie patys žmonės, kurių kaukes liejau anksčiau, dabar elgiasi visai kitaip, yra kur kas jautresni. Tiesa, ne visi – kai kurie labai drąsiai ir entuziastingai skuba vėl panirti po gipsu. Pats procesas fiksuoja skirtingas istorijas, santykį į veiksmą ir gyvenimą.
1996-aisiais man šmėstelėjo mintis, kaip būtų faina po kokių dvidešimties metų tai pakartoti. Kaip koks Alexandreʼas Dumas su trimis muškietininkais (šypsosi). Šmėstelėjo mintis, ir tiek. Juk neaišku, kur aš pats ar mane supę žmonės būsime po tų dvidešimties metų.
Kai MO muziejuje buvo rengiama paroda „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“, kuratoriai norėjo įtraukti ir „Portretus-fosilijas“, bet nepavyko rasti kaukių. Prieš tai jų nesėkmingai ieškojo ir Nacionalinė dailės galerija. Vis dėlto MO muziejaus kuratorė Miglė Survilaitė su savo detektyvine uosle iškapstė tris kaukes. Mes jas eksponavome, ir pristatydamas šį projektą pusiau juokais pasakiau, kad galbūt reikės išlieti naujas. Tada išgirdau, kad pakartojau savo seną idėją.
Režisierius Gintas Smilga, pasirodo, buvo išsaugojęs pirmojo kaukių liejimo vaizdo medžiagą, kurią, patrumpinę iki maždaug 20 minučių, parodėme parodoje. Visa medžiaga yra dviejų su puse valandų trukmės, ir man labai patinka, kokia ji yra – estetika, apšvietimas, spalvos. Žiūrėdamas ją visiškai persikeli į tą laiką: gali sužinoti, kokią muziką klausėme, kaip elgėmės, bendravome.
Antrąjį kaukių liejimą taip pat dokumentavome ir patys matome skirtumus. Man rūpi ne tiek išoriniai veidų pasikeitimai, kiek kitų detalių visuma: kaip žmonės elgiasi, kaip bendrauja arba tai, kad šiandien daugelis tą procesą fotografavo ir filmavo.
Anuomet Gintas fiksavo su milžiniška kamera ant peties, bet visi buvo tiek panirę į save, kad beveik niekas jo nepastebėjo. Taip pat turėjome vieną fotografą, kuris mus šiek tiek pafotografavo – visas nuotraukas galima ant rankų pirštų suskaičiuoti.
– Šiandien atrodo sunkiai įtikėtina, kad tos kaukės buvo dingusios.
– Tai, kad kaukės dingo, buvo ir vienas iš motyvų vėl pakartoti šį projektą – dabar žmonės galės pasiimti savąsias, jos jiems pažadėtos. 1996-aisiais kaukės buvo išvežtos į kažkokią parodą, vėliau grįžo ir atsidūrė, regis, ŠMC sandėlyje...
Neįsivaizduoju, kokios būklės jos grįžo, nes jau buvau išvykęs į JAV, o tais laikais taip paprastai šių procesų nesukontroliuosi. Iš daugiau nei 70 išlietų kaukių liko tik kelios – neseniai rasta ketvirtoji. Ar man jų gaila? Ne. Truputį gaila tų žmonių, kurie norėjo jas išsaugoti, bet nebegalėjo atsiimti.
Žmogaus veido kaukės yra labai asmeniškas, specifinis dalykas, ir tai, kad jos pradingo, mane patį neramino. Jaučiau savotišką, gal net kiek prietaringą atsakomybę.
Neseniai kalbėjomės su dailėtyrininku, poetu Alfonsu Andriuškevičiumi ir jis manęs paklausė, kiek žmonių iš pirmojo liejimo yra išlikę gyvi. Atsakiau, kad per tuos 27 metus tik vienas žmogus žuvo – tai mano studijų draugas, dizaineris, muzikantas Valdas Neimantas. Visi kiti, kiek žinau, yra gyvi.
A. Andriuškevičius su jam būdingu linksmumu šūktelėjo: „Aha! Tai tos kaukės už juos pražuvo!“ Dabar, manau, bus atvirkščiai – po parodos dauguma žmonių savo kaukes atsiims ir jos juos greičiausiai pergyvens...
– Į vasarį vykusį kaukių liejimo renginį pakvietėte žmones, kurie dalyvavo ir pirmąsyk. Tai daugiausia Jūsų tuometiniai bičiuliai, kolegos?
– 1996 m. dirbau keliose vietose ir pastebėjau, kad mane supa žmonės iš labai įvairių sričių. Jų fiksavimas buvo kartu ir savotiškas mano autoportreto kūrimas, nes jie juk neišvengiamai formavo ir mane. Buvo žmonių iš baldų dizaino įmonės „Narbutas ir KO“, kur tuomet dirbau, teatro aktorių, režisierius Oskaras Koršunovas, kurio spektakliams kūriau scenografiją.
Buvo ir kiti menininkai, kuriuos kažkas pakvietė ateiti. Šįsyk į dirbtuves buvo kviečiami ir 1996 m. dalyvių vaikai – man norėjosi naujos kartos. Buvo ir tokių, su kuriais susipažinau vėliau.
– Retai kada savo kūryboje, kuri išties preciziška, detali, paliekate vietos atsitiktinumams, praleidžiate kontrolę, tiesa?
– Taip, kai kuriose instaliacijose negali būti nė mažiausios paklaidos, kitaip jos tiesiog nefunkcionuos. Tačiau šis projektas yra nekontroliuojamas, laisvas. Jei kuris iš planuotų dalyvių susirgdavo ir negalėdavo ateiti, liedavau kito savanorio kaukę, o aną perkeldavome į kitą laiką. Taip keitėsi dienos dalyvių sudėtis ir visos dienos atmosfera. Kiekviena diena – visiškai kitokia, įsimintina dėl sukeltų emocijų. Kiekvienas žmogus, pasirodęs dirbtuvėse, atsinešė savo mikroklimatą, savo energiją, kažką visiškai unikalaus.
„Portretai-fosilijos“ visų pirma išprovokuoja santykį su tuo, kas vyksta. Aš tik sukuriu, išprovokuoju situaciją šiam santykiui atsirasti. Visa kita vyksta savaime. Ir kaip viskas pakryps, man jau nėra labai svarbu, kuo įvairiau – tuo įdomiau. Viską stebiu lyg filmą.
Tiesa, tas pats Gintas Smilga viską nuosekliai filmavo, ir filmas iš tikrųjų buvo pristatytas per parodos atidarymą. Svarbu suprasti, kad kaukės yra tik šio veiksmo skulptūrinis rezultatas, tarsi viso proceso išdava, bet kūrinys – tai aplinkybių ir atsitiktinumų pilna visuma. Net tai, kad mes čia sėdime ir šnekame, yra šio projekto dalis.
Kaukės – kaip atspaudas, memorabilija to veiksmo, kuriame žmonės dalyvavo, lyg suvenyras, kurį galės po parodos pasiimti, jei tik panorės. Šis kūrinys išsiskleidžia laike ir apima visus tuos 27-erius metus. Galiu fantazuoti, kad man reikėjo išvykti iš Lietuvos, apsukti pasaulį n kartų, realizuoti daugybę projektų, kad galėčiau sugrįžti ir pabaigti šį.
Kai dirbu prie kurio nors projekto, visuomet įsivaizduoju, kad jis yra paskutinis, todėl stengiuosi jį įgyvendinti maksimaliai gerai. Tai nereiškia, kad turiu blogą nuojautą ar ketinu galą pasidaryti, tiesiog toks mano nusiteikimas. Man pačiam šis projektas atrodo ypač įdomus ir brangus dėl daugybės priežasčių.
– Knygoje „72 lietuvių dailininkai – apie dailę“, interviu su A. Andriuškevičiumi, esate sakęs, kad Jums įdomiausia gamta glūdi žmogaus galvoje; su visa kita nieko daryti nereikia. Atrodo, kad ir šis projektas atskleidžia, kaip jūs domitės žmogumi, jo gamta.
– Kaukių liejimas yra tartum socialinis vektorius. Visi žmonės skirtingai reaguoja, skirtingai bijo arba nebijo. Giliai psichologiškai neanalizuoju, tačiau man labai įdomu stebėti, kaip iš tų situacijų atsiranda žmonių portretai.
Pavyzdžiui, kai mano studijoje Niujorke kaukes liejosi mano draugai iš „Gerų blogybių“ (Lietuvos dailininkų grupė, įkurta dailininko prof. Kęstučio Zapkaus 1992 m. – red. past.), Ievos Martinaitytės-Mediodia kaukės iš pirmo karto nepavyko nulieti – ji išsigando ir negalėjo ramiai kvėpuoti.
Vėliau liejome antrą kartą, aš daviau jai trečią šiaudelį, kad būtų lengviau kvėpuoti, Aidas Bareikis Ievą ramino lyg visko matęs naras, Leila Kasputienė Sukiur laikė ranką ir guodė lyg profesionali slaugė (šypsosi).
O liedamas Vilniuje pastebėjau kitą kraštutinumą: kino režisierius Ignas Jonynas – dvimetrinis žmogus – paprašė nulieti jo veido kaukę visai be šiaudelių. Jis, girdi, „išsikvėpuos“ ir galės išbūti po gipsu nekvėpuodamas beveik visą reikiamą laiką – bent dvi minutes su puse. Sakė, jis taip treniruojasi, žino, ką daro. Pabandėme.
Pirmąkart nepavyko, o tada geriau suderinome veiksmus, sutarėme signalus, aš dar šiek tiek pagreitinau stingimo procesą ir nuėmiau gipsą po 2 min 35 s. Kaukė pavyko, ir šiaudelių skylučių man šįkart retušuoti nereikėjo! Abu buvome laimingi ir išdidūs lyg maži vaikai, pagavę stambią žuvį.
Portreto žanrą šiame projekte ne veltui sujungiu su fosilijos idėja. Tada ir dabar man įdomūs patys ankstyviausi įvaizdžiai, vaizdo įamžinimas.
Vaizduojamasis menas visuomet remiasi atvaizdais, mimikrija, nuo kurių aš savo darbuose stengiuosi pabėgti. Mano darbai yra labiau abstraktūs, tačiau man itin įdomi vaizdo prigimtis, kodėl ir kaip mes vaizdais komunikuojame.
Man patinka šia tema pažaisti, pavyzdžiui, mėnulio vaizdiniu serijoje „Iliuminatorius“: visi pasaulio žmonės visose pasaulio šalyse žiūri į mėnulį. Tad sukūriau plokštumą, sieną ir tik su šviesa žaidžiau taip, kad visi pamatytų mėnulio atvaizdą, kuris yra užsifiksavęs mūsų galvose.
Projekte „Portretai-fosilijos“ natūralizmą sujungiau su abstrakcija: iš arti gali matyti veido poras, raukšleles, bet atsitraukus visi veidai atrodo gana panašūs.
– Kiek jums svarbu apmąstyti vaizdo tikrumą skaitmeninių vaizdų epochoje?
– Tai viena iš šio projekto temų pamąstymui – kiek tie visi skaitmeniniai atvaizdai mus pristato? Pavyzdžiui, selfiai? Jiems ilgai renkamas rakursas, apšvietimas, dar kažkokie filtrai... O po to nuo jų visiems būna bloga...
„Portretų-fosilijų“ atveju atspaudas yra objektyvus, taktilinis, atliekamas fiziškai – žmogus jaučia gipso masės svorį, temperatūrą, turi būti ramybės būsenos, užmerktomis akimis. Tai visai kitas būvis.
Fiziologinė rega kelioms minutėms iš tavęs „atimama“, tačiau išlieka kiti pojūčiai, o kai kam net įsijungia kitas matymas. Kai kurie žmonės patiria ramybę ir norėtų gulėti ilgiau... Visi šie elementai ir skirtingos reakcijos kuria, mano manymu, gana autentišką individualaus žmogaus portretą, kurį fiksuoja ne tiek išlieja, kiek Ginto Smilgos iPhoneʼas, kurį visi visiškai pamiršta.
– Kai ėmiau iš jūsų interviu pirmąsyk beveik prieš dešimt metų, įsiminiau, kad linkėjote sau ilgiau pabūti su savo darbais po jų sukūrimo, paliekant galimybę taisyti klaidas. Ar pavyko tai įgyvendinti?
– Taip, savotiškai pavyko. Ypač pastarieji metai daugeliui buvo ypatingi. Dėl karo, aišku. Kai jis prasidėjo, man praėjo noras daryti bet ką gražaus, gigantiško, įspūdingo. Jaučiau milžinišką nusivylimą ne tik rusų tautos mąstymo atrofija, bet kad tokie dalykai žmogaus sąmonėje, makaulėje apskritai įmanomi.
Ypač po to, kas jau įvyko. Nusivylimas smogė smarkiai, bet aš vis tiek turiu kažką veikti. Įspraudžiau save į konkretų popieriaus 2D formatą (1 x 1,3 m) ir piešiau, tapiau tušu, vandeniu, akrilu. Man tie kūriniai darė terapinį poveikį.
Nors esu baigęs tapybos studijas, mano mąstymas nėra tapytojo. Bet man patinka varvantys dažai, tušas. Vietoj teptuko pasirinkau rutuliukų grandinėlę (angl. ball chain). Kadangi man niekada nepatiko potėpiai, nusaldinta, nuzulinta tapyba, norėjau rasti tokį veiksmą, gestą, kuris būtų kinetiškai ekspresyvus, bet netiesiogiai priklausomas nuo mano rankos. Kinetika man visuomet buvo įdomi kaip priemonė.
Grandinėlės rutuliukai paima pakankamą kiekį tušo, kad galėčiau ja piešti, lieti; pradėjau juodu, paskui tęsiau spalvotu tušu, įmaišiau ir akrilo. Man tai pasirodė įdomu. Patiko popierius, dažų materialumas, galiausiai pojūtis, jog kaip jaučiausi tą momentą, taip jį ir „užrašiau“. Šiuos savo darbus praėjusių metų spalio gale parodžiau Brazilijoje, San Paule, mane atstovaujančioje galerijoje „Leme“.
Tai – abstraktaus ekspresionizmo kūriniai, bet kodėl gi ne? Iki šiol dar labai daug kas kuria popsą, o man nepatinka popsas. Tiesiog negaliu jo pakęsti, man jis seniai miręs, visiškai neįdomus. Aš popso tiesiog nebepastebiu, mano pasąmonė jį ignoruoja.
– Gal galite paaiškinti, kodėl?
– Tikrai nesu nusiteikęs prieš populiariąją kultūrą, anaiptol – aš net labai mėgstu gerą popmuziką. Tačiau savo darbuose nenaudoju popkultūros ženklų ar įvaizdžių. Mane visada domina, kaip meno kūriniai veikia psichologiškai, kodėl jie veikia kaip menas.
Manau, kad menas – tai įtaiga. O popsiniuose kūriniuose naudojami aproprijuoti ženklai, įvaizdžiai, kurie, nors ir yra lengvai atpažįstami, bet didelės įtaigos, paveikumo neturi. Bent jau man.
– Prisiminiau jūsų anksčiau išsakytą gana radikalią mintį, kad nesijaučiate esąs savęs realizavęs menininkas. Nors sakote, kad į kiekvieną savo projektą žvelgiate taip, tarsi jis būtų paskutinis, bet nebūnate jais visiškai patenkintas save išsakęs?
– Menininkas negali būti visiškai savimi patenkintas. Jei kartais kyla toks jausmas, dar nieko, bet jei užsitęsia, tada viskas – labanakt. Pasakysiu atvirai: man patinka mano darbai, darau ir toliau darysiu tai, kas mane veža.
Kai baigiu kokį nors darbą, projektą, naujos idėjos kyla po kelių dienų. Bent jau taip būdavo. Vykstant karui ir visai kitai pasaulyje vykstančiai velniavai turiu vienintelį palinkėjimą sau: neprarasti noro dirbti, neprarasti tikėjimo, kad tai, ką darau, kažkam yra reikalinga.
Kai buvau jaunas, turėjau ambiciją kurti tokius darbus, kurie būtų verti vizito, kitaip sakant, kad būtų verta eiti jų pasižiūrėti į galeriją ar muziejų. Su tokiu nusiteikimu aš ir kurdavau.
Dabar visi žiūri į savo telefonus, ir galvoja, kad viską žino, viską mato. Tai visiškai priešingas dalykas. Aš pats ilgai vengiau savo darbus perkelti į ekraną, delsiau susikurti internetinę svetainę, nes man svarbus tikras kontaktas, gyvas ryšys su kūriniu. Ypač kinetiniuose darbuose, kurie yra mano kūrybos pagrindas, svarbi laiko dimensija, esamasis momentas.
Dabar aš pats esu priverstas ne tik žiūrėti į kitų kūrėjų skaitmeninius paveikslėlius, bet ir pats šiame žaidime dalyvauju – pernai susikūriau paskyrą instagrame. Man atgrasu kelti ten savo darbų nuotraukas, bet negi gyvensi kaip kurmis urve. Tenka dalyvauti šitame skaitmeniniame maskarade ir „laikinti“ kvailomis širdutėmis draugus. Toks yra „Portretų-fosilijų“ 2023 m. kontekstas. Priimu jį tokį, koks jis yra.
Žilvino Kempino paroda „Portretai-fosilijos 2023“ MO muziejuje – iki rugpjūčio 6 dienos.
