Naujienų portale tv3.lt – atviras interviu su E. Petrauskiene apie šeimos pagausėjimą, karjerą interjero dizaino srityje, glaudų ryšį su mama ir tai, koks Ovidijus yra namuose.
Evelina, neseniai pranešėte, kad su vyru laukiatės antrojo vaikelio. Kaip šiuo metu jaučiatės?
Kiekvieną dieną gyvename laukimu. Antras vaikelis buvo labai laukiamas ir planuotas, tad apie tai sužinoję labai apsidžiaugėme, nekantraujame jį pamatyti. Tačiau mano laukimas toli gražu nepanašus į tuos, apie kuriuos girdime savoje aplinkoje ar matome gražiose nuotraukose.
Atvirkščiai – tai vienas sunkesnių mano gyvenimo etapų. Pirmasis nėštumas taip pat nebuvo lengvas, ligoninės ir lašelinės buvo tapusios mano kasdienybe. Tik dabar, įpusėjus šiam laikotarpiui, galiu pasakyti, kad po truputį darosi lengviau.
Galbūt jau susistabdėte visus darbus ir ramiai stengiatės mėgautis šiuo laikotarpiu?
Taip, visus darbus teko atidėti į šoną. Bet jau noriu kuo greičiau į juos sugrįžti, labai pasiilgau savo įprastos gyvenimo rutinos. Norėčiau mėgautis nėštumu, bet vis klausiu savo draugių, kada gi ateina tas laikas, kai nėštumas tampa lengvu ir gražiu gyvenimo etapu.
Rodos, visoms joms šis laikotarpis buvo lengvas ir paprastas, o man taip nėra. Nepaisant visų sunkumų, pilvelyje besispardantis Estelės broliukas suteikia stiprybės iškęsti visus išbandymus.
Šiais laikais yra populiaru apie nėštumą vyrui pranešti išradingais būdais, daugelis moterų organizuoja įvairias staigmenas. O kaip šią žinią Ovidijui pasakėte Jūs?
Esu iš tų žmonių, kurie nemoka išlaikyti džiugių naujienų paslaptyje. Dar prieš sužinant šią žinią, jaučiau, kad laukiuosi ir daug apie tai pasakojau Ovidijui. Vis spėliodavau, gal jau dabar? Atėjus dienai, kai testas parodė teigiamą atsakymą, nieko nelaukiau, nubėgau pas vyrą ir pasakiau – pavyko!
Buvo labai ankstus rytas, Ovidijus paryčiais sugrįžęs po darbų dar miegojo. Žinoma, aš net nesulaukiau, kol jis pailsės ir viską iš karto pasakiau. Abu apsikabinome, pasidžiaugėme ir ėjome skaičiuoti termino dienos. Juk vyrui atostogas teks susiplanuoti iš anksto.
Esate interjero dizainerė. Ar galite papasakoti, kaip ši veikla atėjo į Jūsų gyvenimą?
Šiuo metu dirbu OG interjero dizaino studijoje, o šia veikla užsiimu jau beveik trejus metus. Tuo pradėjau domėtis jau anksčiau, tačiau kurti užsakovų namus pirmąjį kartą ėmiausi gimus dukrytei Estelei, nes tuo metu turėjau laisvo laiko. O įsitraukti į šią veiklą paskatino mano mama, ji – šios studijos įkūrėja.
Pamėginau ir man pavyko. Vėliau sekė mokslai bei daug praktikos. Šis darbas mane labai įtraukė, kurti interjerą – tikras malonumas. O klientų reakcijos, pamačius jų būsimus namus, skatina dar labiau į tai įsitraukti. Kiekvienas atsiliepimas bei reakcija mums labai svarbi, tai yra maloniausia šio darbo dalis.
Ar nėra sunku kurti verslą su šeimos nariu? Ar pasitaiko ginčų, nesutarimų?
Per visus OG interjero dizaino studijos egzistavimo metus susiformavo labai šauni darbo komanda. Esame pasiskirsčiusios, kas už ką atsakingos. Visos komandos narės turi savo paskirtas užduotis, todėl nesutarimų išvengiame. Aš esu atsakinga už kūrybinę dalį, kuriu grožį klientų namuose.
Manau, kad su mama gerai sutariame šiuo klausimu, nes grožį regime labai panašiuose dalykuose. Kartais net nesitarusios, tą pačią dieną pasirenkame vienodas medžiagas skirtinguose projektuose. Matyt, veikia mamos ir dukros telepatija. Darbe jaučiu didelį mamos palaikymą ir pasitikėjimą, tad per visus metus nesame turėję ginčų. Ji – puiki vadovė!
Kartu su mama net panašiu metu susilaukėte atžalų. Esate tarsi geriausios draugės?
Jau nuo pat paauglystės mano ir mamos bendravimas buvo kitoks, aplinkiniai neretai mus palaiko sesėmis. Sutariame puikiai. Nežinau, kaip viskas taip susiklostė, to tikrai neplanavome, tačiau išties pastojome beveik tuo pačiu metu. Pirmiausia mano mama, o tuomet aš ir netgi mano teta. Į mūsų šeimą atkeliavo trys nuostabios mergaitės.
Kiek vėliau mano močiutė prasitarė, kad kartą keliaudama vienoje vietoje, kurioje pildosi norai, sugalvojo, jog norėtų dar vienos anūkės, mat iki tol turėjo tik mane. Taigi, gavo su kaupu – dvi anūkėles ir proanūkę. Štai Jums ir įrodymas, kad norai pildosi.
Prieš keletą mėnesių su Ovidijumi paminėjote pirmąsias vestuvių metines. Ar santuoka pakeitė ką nors Jūsų gyvenimuose?
Taip, tai buvo pirmosios mūsų bažnytinės santuokos metinės, bet greitai minėsime ketvirtąsias metrikacinės santuokos metines. Kadangi susituokę esame kiek ilgiau, šie metai netapo išskirtiniais. Tiesą sakant, santuoka mūsų gyvenimuose nieko nepakeitė, tik mano pavardę.
Ovidijų viešumoje žmonės mato kaip visad besišypsantį, linksmą vyrą. Ar toks jis ir namuose, nulipęs nuo scenos?
Ovidijus yra vienas geriausių ir nuoširdžiausių žmonių, kokius kada nors man yra tekę sutikti. Jis nemoka apsimetinėti, todėl namuose yra toks pats, kaip ir scenoje – besišypsantis, linksmas vyras. Turbūt vienintelė kita pusė, kurios klausytojai galbūt nepastebi, yra jo šeimyniškumas bei atsidavimas mums.
Rodos, kiekvieną laisvą minutę jis galėtų būti su šeima. Esu be galo dėkinga jam už visą pagalbą man, ypač šiuo metu, kai jaučiuosi prastai. Žinoma, visiems pasitaiko sunkesnių dienų, juk ne paslaptis, koks sunkus ir varginantis yra atlikėjų darbas. Tokiomis akimirkomis leidžiam tėčiui išsimiegoti ir viskas vėl sugrįžta į savas vėžias. ️
