Mergina įsitikinusi, kad „Meilė be sienų“ taps puikiu jausmų išbandymu, o Lietuvoje ji sutiks tą išrinktąjį. Tikrą gyvenimo skonį moteris pajaučia keliaudama, tad neverta stebėtis, jog pastaruosius kelis metus taip sutampa, kad ji susitikinėja tik su užsieniečiais.
Kaip sugalvojote ieškoti vyro Lietuvoje?
Aš išgirdau apie projektą ir iškart susidomėjau. Aš pasirengusi pradėti santykius ir noriu išnaudoti visus įmanomus šansus. Šis projektas – irgi šansas.
Naudojuosi visais šansais, kad tik sutikčiau savo žmogų. Tikėtina, kad taip gali nutikti bet kur. Kodėl gi man nesuradus savo žmogaus viešoje erdvėje?
Šou atrankoje minėjote, kad susitikinėjate tik su svetimšaliais. O su lietuviais jau teko megzti santykius?
Ne, kol kas neteko, tai mano pirmoji pažintis su Lietuvos vyrais.
Ir koks įspūdis apie lietuvius?
Na, sprendžiant iš pirmų trijų vaikinų, keistokas įspūdis. Jie visi buvo gan šaltoki. O dabar suprantu, kad visur yra įdomių žmonių, tiesiog aš nelabai, matyt, simpatizavau pirmiems trims.
Ar nesitikėjote, kad lietuviai elgsis šaltai, kaip sakėte?
Pagal mane jiems neužteko charizmos, kažkokio gylio. Aš vienareikšmiškai ieškau charizmos. Aš įsimyliu į asmenybę. Netgi kai manęs klausia apie išorę, man išorė ne tiek rūpi, kiek kažkas žmogaus viduje, kas gali užkabinti ir kuo galima gėrėtis vėliau.
Ar jau kas nors „užkabino“ Jus šiame projekte?
Dabartinė dalyvių sudėtis labai įdomi. Įdomu bendrauti – viskas vyksta žymiai aktyviau. Įdomu atverti žmones, kurie dabar čia yra. Tačiau pasakyti, kad aš įsimylėjau – to kol kas negaliu pasakyti. Dar tik šou vidurys.
Ar sutariate su merginomis? Galbūt jaučiate konkurenciją?
Aš nejaučiu jokios konkurencijos . Suprantu, kad merginų tarpe yra kažkokių intrigų, pora pavyzdžių tokių yra nemalonių. Tačiau ačiū Dievui, už ką esu dėkinga merginoms, kad joms pakanka išminties tų nesutarimų nepaversti atvirais konfliktais ar agresija. Taika namuose yra labai svarbi. Būna, matyt, kokių mažų kivirčų. Tačiau labai greitai viskas užgęsta.
Projekte laikas bėga greitai, kaip manote, ar meilė gali atsirasti taip pat greitai?
Aš įsitikinusi, kad žmonės, iš tikrųjų čia atvykę dėl meilės, gali bendrauti ir už projekto ribų. Jeigu kas nors iškrenta, tai nėra didelė tragedija, nes mes su didele dalimi dalyvių jau esame užmezgę kontaktus. Jeigu baigiasi šou, tai gyvenimas nesibaigia. Tai puikus išbandymas, ar jausmai tikri. Gali įsižiebti aistra, žinoma. Didelė meilė – vargu.
Kaip vertinate tai, kad Jus pamatys visa Lietuva?
Aš dažnai pasirodau scenoje, todėl tai man jau tapo įprastas jausmas. Paskutiniais metais aš visiškai užsivėriau, man sudėtinga išreikšti savo nuoširdžias emocijas. Kai žiūrėsiu šou, tada suprasiu, ką jaučiu. Galbūt imsiu drovėtis.
Ar iki šiol buvote apsilankiusi Lietuvoje?
Ne, tai mano pirmas kartas Lietuvoje ir buvo įdomu. 2017–2018 metais planavau važiuoti, bet kelionę galiausiai atšaukė. Tačiau šįkart, manau, kad tai lemtis mane atvedė čionai.
Apskritai kelionės yra mano aistra, nes tik keisdama aplinką, išvažiuodama iš šalies aš pradedu gyventi iš naujo. Aš tarsi išsivalau, visas emocijas juntu ryškiau.
Jeigu susiklostytų santykiai su lietuviu, ar sutiktumėte persikelti gyventi į Lietuvą?
Žinoma, aš visiškai tam pasirengusi. Stengiuosi savo darbą perkelti į online erdvę, kad nebūčiau pririšta prie vienos vietos. Laikau, kad moteris turi sekti paskui vyrą. Tai yra ten kur jis, ten turėtų sekti ir ji. Jeigu aš įsimylėčiau ukrainietį, kas mažai tikėtina, nes turėjau nelabai pozityvių patirčių, tai greičiausiai likčiau Ukrainoje. O apskritai gyvenamoji šalis man ypatingos reikšmės neturi. Svarbiausia, kad būtų komfortabilu. Kai yra meilė, jauti ir palaikymą, kurgi bebūtum.
Kaip vertinate faktą, kad kai kurie projekto dalyviai turi vaikų?
Aš nuostabiai tai vertinu. Buvęs mano vyras turėjo vaiką ir mes puikiai sutarėme su jo dukra. Manęs tai visiškai netrikdo, o kartais kaip tik džiugina.
Aš neturiu vaikų kol kas, bet labai trokštu tapti mama. Tačiau tam reikia teisingo tėčio. Ir genetiškai, ir fiziologiškai ir pagal visus kitus parametrus.
Ar yra poelgių, kurių niekada neatleistumėte partneriui?
Labi daug. Agresija, rankos kėlimas – kategoriškai ne. Riksmai, santykių aiškinimasis, pažeminimai – taip pat ne. Neištikimybės taip pat neatleisčiau, nes tai reiškia, kad žmogus abejoja savo pasirinkimu, kad dar neišsilakstė. Dėl to sau ieškau brandaus žmogaus, jau susiformavusio, kuris turi pakankamai patirties, kad iškvėptų ir ramiai gyventų. Aš pati jaučiuosi taip pat, todėl man norisi rasti žmogų su panašiais interesais.
O jeigu dar norisi šaudyti akimis į šalis... Jeigu tai tiesiog seksas, sakykim, tiesiog dėl pasilinksminimo, tai tikrai nėra mano žmogus. O jeigu tai „didelė meilė“ ir žmogus neištikimas, užmezgė romaną ir pan., tai kodėl aš turiu trukdyti „didžiajai meilei“? Tegu būna laimingi, gyvena kartu, o aš galiu būti laiminga, vadinasi, su kažkuo kitu.
Ar nejaučiate kalbos barjero bendraudama su šou dalyviais?
Be žodyno, tiesą sakant, man sudėtingiau kalbėti angliškai. Aš kalbu rusų ir anglų kalbomis, mes bendraujame, niekas nestabdo mūsų bendravimo. Netgi išeina kai kada juokauti anglų kalba. Lietuvių kalbos kol kas nepramokome, tačiau jau pradedame suvokti intonacijas, bandome atspėti, apie ką eina kalba.
Vaikinų, tiesa, dauguma kalba rusų kalba.
Ką planuojate veikti projektui pasibaigus?
Stengiuosi apie tai negalvoti, nes man darosi kiek liūdna. Manau, kad važiuosiu pas tėvus, aplankysiu šeimą. Paskui mąstysiu, ką veikti toliau. Paskutiniais metais per tą koronavirusą aš stengiuosi galvoti apie tai, kas yra čia ir dabar, nes visi planai gali bet kuriuo momentu žlugti.
Mano tėvai Ukrainoje, bet gyvena kitame mieste – 800 km nuo Kijevo. O aš pati nuo 16 metų gyvenu Kijeve.
Važiavote ten mokytis?
Iš pradžių vykau dirbti. Iš pradžių, kol mokiausi mokykloje, gyvenau per du miestus – važinėdavau. Dirbau modeliu, o kai baigiau mokyklą, jau galutinai persikrausčiau į Kijevą. Dabar net negaliu pasakyti, kuris iš miestų man yra mielesnis, kurį laikau labiau kaip gimtąjį. Tai yra, vienur gimiau, tačiau jau daugiau laiko praleidau Kijeve. Mariupolis liko tiesiog širdyje.
