Nors šiuo metu jos gyvenimas sukasi aplink teatrą ir aktorystę, Viliją daugelis prisimena kaip realybės šou žvaigždę, sužavėjusią visus daina „Spjaudau sau ir gaudau“.
„Bent kartą per savaitę išgirstu, kad kažkas klauso „Spjaudau sau ir gaudau“. Turbūt pradėjau suprasti, kaip jautėsi a.a. Stasys Povilaitis, kuris šimtą metų dainavo „Vėl, švieski man vėl“, ar kaip jautėsi Britney Spears ir visi tie žmonės“, – juokiasi pašnekovė.
Vis dėlto kad ir kokia kultinė ta daina bebūtų, Vilija prisipažįsta ją dainavusi jau seniai. Ir neslepia, kad televizijai ilgesio per daug nejaučia.
„Ilgesį televizijai pajuntu tik atsidūrusi tam tikrose aplinkybėse. Kai nuvažiuoju filmuotis, prisimenu tas šviesas, kameras, sukyla viskas. Net atgyju trupučiuką. Bet kad jos labai ilgėčiausi, tikrai taip nėra“, – naujienų portalui tv3.lt sakė ji.
Planuose – vaidyba ir dar vienos studijos
2023-iaisiais V. Matačiūnaitė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) baigė aktorystės studijas ir dabar kviečia pamatyti pirmą jos rimtesnį sukurtą vaidmenį.
„Pagrindinis darbas, ties kuriuo koncentruojuosi, tai yra Telšių Žemaitės dramos teatro statomas spektaklis „Medėja“ (aut. rež. Badri Tserediani), kuriame atlieku pagrindinį vaidmenį. Jo premjera bus rugsėjo 7, 8 ir 13 d., miesto afmiteatre ant ežero kranto.
Tai bus pirmas mano didesnis vaidmuo po studijų baigimo. Esu sukūrusi ir kitus vaidmenis, kuriuos rodysime ir rugsėjį, ir spalį.
Rugsėjo 22d. Kauno kameriniame teatre rodysime spektaklį „Narcizas ir auksaburnis“ (rež. Dominykas Matulionis). Visas rugsėjis man toks „išprotėjęs“, repeticijos veja viena kitą. Mėnesio pabaigoje net vyksime į Niujorką, kur rodysime mano bakalaurinį spektaklį „Žmogaus balsas“ (rež. Valentinas Masalskis), o spalio mėnesį su Klaipėdos jaunimo teatru pristatysime dar tik vienąsyk rodytą „Vasaros dieną“ (rež. Paulius Pinigis), tad labai nekantriai laukiu įsibėgėjančios sezono pradžios“, – dalijasi Vilija.
Nors daugeliui vasara asocijuojasi su poilsiu ir šiokiu tokiu atsikvėpimu nuo darbų, pašnekovės teigimu, šią vasarą atsikvėpti buvo itin mažai laiko.
„Aktorystė dabar užima absoliučiai visą laiką. Nuo liepos vidurio prasidėjo spektaklių repeticijos, o visą birželį užėmė prancūzų kalbos žinių tobulinimas, kadangi turėjau užduotį paruošti valandos trukmės prancūzišką koncertinę programą.
Pamenu, kad Bastilijos nepriklausomybės dienos metu, kai rodėme tą programą, prie manęs priėjo ambasadorė ir stebėjosi, kaip aš, nemokėdama kalbos, galėjau taip kokybiškai atlikti tokią programą“, – šyptelėjo moteris.
Nors yra daug galimybių mokytis naujovių ir naujų kalbų, visgi pašnekovė stebisi, kad žmonės dažnai jomis nesinaudoja ir pasilieka prie savo įprastų gabumų.
„Savo spektaklio „Žmogaus balsas“, kurį ruošėm pasirinkę originalo, t.y. prancūzų kalbą, tekstą mokiausi dvejus metus. Iki šiol mokausi programėlių pagalba. Labai džiaugiuosi, kad kasdien galiu vis kažkiek išmokti, sužinoti, bet nuvažiavusi į Prancūziją abejoju, kad susikalbėčiau su žmonėmis.
Atrodo, kad paklausus, kokiomis kalbomis žmogus šneka, visada būna paminimos tos pačios pagrindinės kalbos. Mane truputį stebina ir liūdina, jog žmonės neturi susidomėjimo kalboms, net žinodami, kaip tai lavina atmintį. O kalbos tikrai atveria labai daug durų. Dėl to, manau, mokytis verta“, – juokiasi ji.
Entuziazmu trykštanti Vilija taip pat užsimena ir apie šių metų planus – ji planuoja grįžti į mokyklos suolą ir studijuoti gydymojo masažo specialybę.
„Nežinau, kaip man pavyks viską suderinti su darbais. Įstojau į profesinę mokyklą Klaipėdoje, kad neprarasčiau ryšio su šiuo miestu. Bet dar nenoriu prisišnekėti, nes jei mane išmes po dviejų mėnesių dėl nelankymo, bus tikrai gėda“, – vis juokauja aktorė.
Anot jos, masažistas aktoriams – itin reikalingas pagalbininkas, apie kurį dažnai net nėra pagalvojama.
„Pamenu, kad vos tik užsiminiau, kad pasirašiau gydomojo masažo studijų sutartį, jau kitą dieną į mane kreipėsi kolegė, prašydama pagalbos. Dar net nemoku nieko daryti!
Dar kitą dieną priėjo režisierius, taip pat prašydamas jam pagelbėti. Ką noriu pasakyti – supratau, kad masažas būtų naudingas ir prasmingas gebėjimas. Visi sportininkai turi savo kineziterapeutus, fizioterapeutus, galinčius vietoje pagelbėti. O aktoriai, kurių profesija taip pat liečia fizinį kūną, visai neturi tokio žmogaus.
Žinau, kad aktoriai turi ir daug emocinių įtampų, tad vienas einame pas specialistus, tų įtampų iš kūno pašalinti. Tiesiog džiaugsiuosi, jei ateityje galėsiu būti naudinga dar ir fiziniame lygmenyje“, – apie planus kalba Vilija.
Klajonės ir meniška siela
Save „klajokle“ vadinanti V. Matačiūnaitė gyvenimą yra tiesusi įvairiausiomis kryptimis – sėkmę išbandžiusi kaip atlikėja, realybės šou dalyvė, netgi yra paragavusi ir emigrantės duonos Kipre. Vienu metu netgi buvo užsimojusi tapti teisininke ir įstojusi studijuoti šią profesiją.
Visgi net ir pačius įvairiausius gyvenimo vingius visada apsupa išliekantis dalykas – aplink ją visada sukasi meninė veikla.
„Dainavimas visada mano gyvenime buvo ir, ko gero, bus. Tiesa, dabar jo yra kiek mažiau – esu labai susikoncentravusi į darbus. Muzika truputį yra apleista, nors su kolegau visgi ruošiame dar vieną kūrinį, kuris turbūt pasirodys po mėnesio.
Man kažkada draugė net yra sakiusi, kad muzika man teliks kaip hobis. Manau, kad tai bent jau šiuo metu yra visiška tiesa. Kartais teatre po sudėtingos dienos, besijausdama emociškai išsikrovusi, dažnai nueinu prie fortepijono pagroti ir padainuoti. Taip save nuraminu. Manau, kad tų dainų nebus daug, bet bus labai smagu, jei išleisime bent vieną“, – žada ji.
Visgi verta paminėti, kad pašnekovė užsiima ir muzikine kompozicija: „Tai retas reiškinys. Pernai Telšių Žemaitės dramos teatre kūrėme spektaklį „Oskaras ir ponia Rožė“ (rež. B. Tserediani) ir tai buvo mano debiutinis išstojimas kaip spektaklio kompozitorės. Bet iš tiesų tada nelabai žinojau, kaip ten kuriama muzika.
Tikiuosi, kad šįkart turėsiu daugiau pagalbos, nes jau po „Medėjos“ premjeros po truputį eisime prie kito pastatymo.“
„Gimtadieniai – ne man“
Birželio 24-ąją Vilija minėjo ir savo gimtadienį – šiemet jau 38-ąjį. Visgi šventės jos namuose nebuvo – pašnekovė gimtadienių nešvenčia ir neslepia, kad yra geresnių veiklų, kuriomis gali užimti savo kasdienybę.
„Turbūt paskutinį kartą gimtadienį švenčiau 30-ies, kuomet su drauge išvažiavome į užsienį. Bet šiaip nešvenčiu, nes tai yra Joninės, žmonės visada turi šią dieną kažką prisiplanavę. Sakyčiau, kad tokią dieną gimti yra tas pats, kas per Kalėdas – visiška nelaimė. Jubiliatas tokiu atveju yra nuskriaustukas, jo gimtadienis lieka antrame plane.
Dėl to šventės nesureikšminu ir užsiimu kitomis veiklomis. Man labiau patinka vardadieniai. Juk vardai visada turi tokias geras reikšmes, ir manau, kad maniškis kažką manyje koduoja – vardas Vilija yra kilęs nuo upės. Manau, jog ir mano gyvenimas teka kaip upė“, – pasakoja aktorė.
Apskritai menininkai ir teatro žmonės dažnai neslepia, kad išgyventi iš šios profesijos Lietuvoje tikrai nėra lengva.
Nors aktorės duoną Vilija „kramsnoja“ vos metus, tikina dar negalinti tiksliai pasakyti, ar ateityje nereikės užsiimti ir papildomais darbais.
„Kiekvieno aktoriaus atvejis, ko gero, yra individualus. Yra aktorių, kurie dirba ir nacionaliniuose teatruose, turi etatus – turbūt šiuo atveju yra lengviau.
Tuo tarpu aš savo kelią tik pradėjau. Pernai vasarą buvau lengvame šoke, ką aš darysiu su savo gyvenimu ir ką tik gautu diplomu. Visgi nuo rugsėjo po truputį veiklos ėmė judėti į priekį.
Manau, kad yra įmanoma gyventi ir išgyventi, tai po truputį darau. Aišku, prabangiai gyventi sau kol kas tikrai neleidžiu, bet dėl ateities visada turiu vilties“, – sako ji.
Aktorystė daugeliui aktorių – ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir gyvenimo būdas.
„Tikrai su tuo sutinku. Esu kalbėjusi apie savo pasirinkimus ir su mama. Visą savo gyvenimą aš dirbau individualiai, sau, niekada nebuvo kažkaip kitaip. Toks gyvenimo būdas man labai įprastas – visgi, jis yra labai nestabilus, nesaugus. Sakytumėte – keista, nes moterims labai patinka saugumas.
Mama, labai jaudindamasi, bandė mane atkalbėti nuo aktorystės, siūlė eiti kažkur dirbti. Nuo tokio spaudimo esu labai pavargusi – mano mama labai nori to saugumo sau, kad ji galėtų ramiau miegoti, kad ji žinotų, jog aš turiu stabilias pajamas.
Tad iškėliau jai tokį „ultimatumą“ – aš einu dirbti kokį nors samdomą darbą, bet ji man niekada nieko nesakys ir neprikiš apie tai, kodėl aš nebedainuoju, nedirbu pagal specialybę, kai tiek metų mokslams atidaviau. Ir tai buvo paskutinis mūsų pokalbis šia tema.
Daugiau spaudimo iš jos pusės nesulaukiau ir labai džiaugiuosi, kad nors ir tokiomis, ganėtinai kraštutinėmis priemonėmis, bet savo kelią ir pasirinkimą apginu“, – teigia moteris.
