Šiemet balandžio 1-ąją ryškiausiomis žvaigždėmis ir sąmoju spindintys bei politikos nusidėjėliams akis graužiantys apdovanojimai grįžta į TV3 eterį!
O kuo būsime nustebinti šiemet ir ko neįmanoma pamiršti iš praėjusių apdovanojimų, šio trečiadienio laidoje „Gero vakaro šou“ papasakos jų sumanytojas Arūnas Valinskas.
Anot A. Valinsko, ceremonijos metu ne tik bus suskaičiuoti visi ryškiausi pastarojo meto skandalai, bet ir jų veikėjai parodyti „svogūniškoje“ šviesoje.
Pro apdovanojimų rengėjų akis niekada nepraslysta nė vienas atgarsio visuomenėje sulaukusio įvykio herojus, nė vienas nusikalbėjimas ar nuėjimas į šoną – tuo įsitikinsime ir šiemet.
Nuo Petro Gražulio išleistuvių iki su politika nesusijusių, bet tikrai visų apkalbėtų Viktorijos Siegel ir Lauryno Suodaičio skyrybų – ceremonijoje bus aptarta viskas.
„Pagal tai, kiek atsiliepimų buvo, ir kaip ši drama buvo sekama, manau, kad be jos šių metų ceremonijos būti negali. Galiu išduoti mažą paslaptėlę – Laurynas Suodaitis pažadėjo, kad ceremonijoje ir pats dalyvaus asmeniškai. Dabar galvojame, ar jam tik įteikti prizą, ar, galbūt, jis ir pats šoks? O gal – dainuos? Dar galvojame“, – intriguos A. Valinskas.
Tačiau net ir tai – dar ne viskas.
„Šiemet, aišku, labai rimtai ruošiamės – kai kurias nežinomybes galiu atskleisti. Pavyzdžiui, prisimenate tą 10 metų berniuką, kuris kadencijos pradžioje vis prieidavo prie prezidento? Mes jį suradome! Jam dabar 14. Jūs jo nepažinsite!“ – renginio detalėmis dalinsis A. Valinskas.
Iškilmingai ceremonijai tradiciškai diriguos neišskiriamas duetas: pats A. Valinskas ir Justinas Jankevičius.
O scenoje pasirodys garsiausios Lietuvos žvaigždės, pakviesiančios unikaliems pasirodymams, nušviesiantiems mūsų šalies gyvenimą humoro spalvomis.
Visa tai bepasakodamas, A. Valinskas prisimins ir praėjusių apdovanojimų kuriozus.
O, kaip teigs vyras, jų pasitaikydavo ne tik scenoje, bet ir užkulisiuose…
Pavyzdžiui, tąkart, kai bene mylimiausias visų laikų humoristas Vitalijus Cololo įkūnijo Seimo narę Agnę Širinskienę.
„Praeidamas, Vitalijus su pažįstamais vis pajuokaudavo. O tada kažkas pamatė, kaip iš grimerinės išeina tikra Širinskienė, ir pagalvojo, kad ten – netikra Širinskienė. Ir kažkas iš Vitalijaus pažįstamų – aišku, vyras – su jos personažu pajuokavo. Tik, pasirodo, ne ant tos užsirovė…“ – sakys A. Valinskas apie incidentą, kurio metu Vitalijaus bičiulis ne humoristui, bet tikrajai Širinskienei juokais pliaukštelėjo per... užpakalį.
Ir nors pats A. Valinskas nuo šių humoristinių apdovanojimų, rodos, yra neatskiriamas, tuomet, kai ir pats užėmė Seimo pirmininko pareigas, jam ceremoniją teko stebėti tik kaip dalyviui.
„Nereikia čia maivytis. Kad ir kokį akmeninį ar poker face veidą nustatytume, tada, kada atsiduri šventėje, kurią anksčiau visuomet darydavai pats, o dabar ateini tik jos pamatyti, negali sakyti, kad negraudina. Tą viešai pirmąkart pripažįstu jūsų laidoje“, – neslėps jis.
O koks darbas, anot A. Valinsko, Seime per kadenciją buvo sunkiausias?
Čia žinomas vyras ir vėl nepraleis progos paironizuoti.
„Tai – Seimo nario priesaika. Pamenu, kai prisiekinėjome, sodino po du – aš sėdėjau šalia patyrusio seno lapino Česlovo Juršėno. Įsivaizduokit – kai žmogus ateina skaityti viso to priesaikos lapo, visi likę turi atsistoti. O kai pasirašo – vėl atsisėsti. Ir taip 141 kartą. Todėl Česlovas Juršėnas po priesaikos pasakė: „Na va, sunkiausią kadencijos darbą jau padarėme“, – juoksis pokštą prisimins A. Valinskas.
Laidoje A. Valinskas prisimins dar ne vieną tokį kuriozą. O paklaustas, ar, jo manymu, Seimo nariai bėgant metams keičiasi, jis šyptelės: „Turiu tokį šiek tiek sarkastišką pasakymą: visi Seimo nariai, kurie buvo po mūsų kadencijos, yra neišvengiamai blogesni negu buvome mes“ (juokiasi)“.
„Gero vakaro šou“ – trečiadieniais, 19.30 val. per TV3!
Dar daugiau. Jei sovietmečiu bent jau buvo formuojama oficiali moralė – komunizmo statytojo kodeksas – kad ir kokia ji būtų buvusi suklastota, tai dabar išvis išnyksta bet kokie etiško elgesio orientyrai ir standartai. Gera ir teisinga tai, kas gera ir teisinga man, mano šeimai, giminei ar klanui. Tuo remiasi naujasis amžinųjų(?) valdytojų sluoksnis, kuriems, logiška, „moralė yra ne šio pasaulio dimensija“, o demokratinės procedūros tėra priemonė „teisėtai“ įsitvirtinti valdžioje (teisėtai ir demokratiškai – tai čia sulaukus mažiau nei 50 proc. rinkėjų, iš kurių apie 20 proc. prabalsuoja už tuos, kurie formuos valdančiąją koaliciją?). Kurie įkūnija užkrato iš Rytų – sociopolitinio parazitizmo, apie ką jau esu rašiusi anksčiau – esmę.
Kaip žinia, parazitai, ar tai būtų gyvūnijos pasaulyje, ar tarp žmonių įsitaisę kenkėjai, patys nieko nekuria ir negamina, o tik ėda ir eikvoja kitų sukurtas gėrybes, mainais atnešdami tik nuostolius, žalą ir chaosą.
Būtina perspėti, kad tai, ką čia rašau, NĖRA emociniai išlydžiai ar aštrios publicistinės metaforos. Tai šalta mūsų socialinės sistemos pobūdžio analizė. Parazitizmas yra įsimetęs ir persmelkęs politikos sferą (tuo nenoriu pasakyti, kad visi be išimties politikai ar valdininkai yra parazitai, bet jie dirba parazitinio užkrato paliestoje, toksiškoje terpėje), o jam, be tradicinių korupcijos ir švogerizmo, suvešėti itin padėjo Europos Sąjungos mokamos išmokos ir galimybė prieiti prie jų, kaip ir visokio plauko fondų fondelių, lėšų perskirstymo bei „įsisavinimo“.
Bet parazitų armiją rasime ir kitoje pusėje naujajame „perteklinių žmonių“, visokio plauko išlaikytinių, sluoksnyje. Tarp tų, kurie gali, bet nenori dirbti, įsigudrina gyventi iš pašalpų, susikombinuotų rentų, visokių išmokų ar nelegalios veiklos, pvz., kontrabandos.
Dar viena vis labiau pastebima socialinių parazitų grupė – visi tie TV „kasdienybės herojai“, krokodilo ašaromis apraudantys neva sunkią vaikystę ar 176-tą kartą žurnalistams pasakojantys savo nesibaigiančių meilių ir lovos reikalų peripetijas. Nors šita publika su savo problemytėm, užimanti vis didesnį žiniasklaidos plotą, ir primena anekdotą apie antrąkart apelsiną valgantį Kūlverstuką, bet ji, be abejonės, nuodija jaunus, dar nesusiformavusius protus, mokindama juos, kaip „teisingai“ gyventi, teršia eterį savo tariamai glamūriniu vulgarybės ir primityvizmo tvaiku. Apskritai, matyt, nusižiūrėjusi iš Vakarų, visa šita govėda veltėdžių, kekšių ir ant pjedestalo užkeltų abiejų lyčių prostitučių, itin pamėgo vaizduoti aukas ir nuskriaustuosius, tuo pateisindama savo tuščią, intelektualiai sterilų, nuogai pragmatinį, amoralų, cinišką ir įžūlų gyvenimo būdą. Jie puikiai žino, kad auka šiandien prisistatyti dar ir kaip apsimoka. Jei nesulauksi pinigėlių, tai bent gausi paguodos ir palaikymo, galėsi savo ir kitų akyse pasijusti teisuoliu, gal net autoritetu, prisistatyti „nuomonių formuotoju“.
Televizorius šiandien, kaip ir tiems vargšams požeminių bunkerių „termitams“, parodo, kuo žavėtis ir ką sekti, kuo tikėti ir mylėti, o ką niekinti ir nekęsti. Jis iškėlė naujają parazitų klasę kaip sektiną pavyzdį ir žmonijos idealą. Bet tai tik priešpaskutinė „tiesa“.
