Retai interviu dalijantis Žilvinas sutiko pasikalbėti su naujienų portalu tv3.lt.
Anot „TV Pagalba“ gelbėtojo, kiekvieno sezono startas būna labai smagus: esi pilnas jėgų, kadangi vasarą pakeliavai, pailsėjai, pažvejojai.
„Kaip ir kiekvienais metas, sezonui einant į pabaigą, jaučiasi nuovargis. Kaip bebūtų, pasistatai nuo visų emocijų sieną, nes juk nevažiuojame ten, kur kažkas švenčia ar daro kažką gero. Dažniausiai vykstame ten, kur kas nors ko nors nepasidalija, tai to negatyvo po krislelį prikaupi ir sezono pabaigoje jo jau būna nemažai.
Gamta, baidarės ir žvejyba atstato jėgas ir tada – vėl į trasą.
Be to, labai svarbu yra žmonių padėkos. Tai – tarsi antras atlyginimas. Supranti, kad esi vienintelis, kuris toje situacijoje galėjo padėti ir po mūsų atvykimo tapo ramiau gyventi“, – sakė jis.
Mėgsta padėti kitiems
Padėti kitiems žmonėms laikui bėgant jam virsta tam tikra priklausomybe. Be to, tokiu būdu Žilvinas randa savo kasdienybėje prasmę.
„Kažkada per „Discovery“ žiūrėjau, kaip kalbinami gelbėtojai iš viso pasaulio, kurie skrenda į karščiausius pasaulio taškus po Žemės drebėjimų, kataklizmų ir panašiai. Ten buvo gelbėtojas iš posovietinės šalies, jo klausė, kodėl jis dirba už tokį mažą atlyginimą, kai Amerikoje galėtų uždirbti daug daugiau.
Jis pasakė: „Jei bent kartą gyvenime išgelbėjai gyvybę kitam žmogui, tampi nuo to jausmo priklausomas.“
Galbūt taip hiperbolizuoju, nes mūsų darbe dažniau gelbėjamos ne gyvybės, o žmonių gerbūvis, aplinkybės, buitis, bet taip, esi nuo to priklausomas, kadangi savotiškai įprasmini savo gyvenimą tokiais poelgiais“, – pasakojo Žilvinas.
Pas jį, kaip teigė, nuo senų laikų viduje gyveno noras pagelbėti kitiems.
„Draugų kompanijose būdavau taikdarys, kai kas nors susipykdavo, jei kaimynystėje nebūdavo elektros – gamindavau valgyti ir nešdavau kaimynams. Tik tiek, kad dabar darau tai prieš kameras. O su kameromis ateina populiarumas, geriau sekasi tvarkyti asmeninius projektus, nes žmonės atsimena iš gerosios pusės“, – šypsojosi vyras.
Žilvinas pastebėjo, kad yra labiau atpažįstamas regionuose, už miesto. Visgi dėmesys jam teikia savotišką malonumą.
„Sostinėje galiu jaustis šiek tiek laisviau, bet rajonuose yra dažnas atvejis, kai žmonės prašo nusifotografuoti arba pasirašyti. Mano žmonai buvo kiek neįprasta, kai mus stabdydavo gatvėje, nes ji juk tekėjo ne už žvaigždės. Jai buvo kiek nejauku.
Gal yra kokie apsivogę politikai, kuriems nemalonu būti atpažintiems gatvėje, bet mums tas dėmesys vis dėlto netrukdo, nes žmonės ateina su gera nuotaika“, – juokėsi jis.
Galiausiai, visa „TV Pagalbos“ patirtis gan smarkiai įprasmina Žilvino gyvenimą.
„Įsivaizduokime, jei kiekvieno žmogaus noras yra bent kartą gyvenime stipriai mylėti, susilaukti vaikų, nuveikti kažką, kas turės išliekamą vertę iškeliavus, tai aš manau, kad bus daug žmonių, kurie prisimins laiku suteiktą pagalbą“, – vylėsi jis.
