Tiesa, sužadėtuvių dieną moteris prisimins ilgai, pasak Natalijos, romantiškai suplanuota šventė virto į smagią komediją.
Kelerius metus Natalija gyvena Kipre, ten ji ir susipažino su mylimuoju „Tarp Kipro ir Lietuvos esu jau daug metų, susipažinome maždaug prieš septynerius metus, turėjome bendrą pažįstamų ratą, tačiau tuo metu turėjau kitą žmogų, ir daugiau nei „labas, kaip tu?“ vienas kitam nepasakydavome. Tikroji pažintis įvyko prieš daugiau nei dvejus metus, kai su grupele draugų išvykome į Berlyną. Tarp mūsų užsimezgė pokalbis, nuo to laiko jis taip ir nenutrūko.“
Į Lietuvą moteris grįžta darbo tikslais: „Prasidėjus filmavimams, grįžusi į Lietuvą, stengiuosi iškart sutarti, kad filmavimo dienos būtų kuo arčiau viena kitos, arba atvirkščiai su didesniais tarpais, kad galėčiau skraidyti pirmyn ir atgal, bent jau kol kas viskas puikiai pavyksta.
Mano namai – Kipras. Tai supratau tik prieš dvejus metus, nors ten esu jau daug metų. Esu gamtos vaikas, ir oras man labai svarbus. Kol kas savo gyvenimą matome ten.“
Aktorės sužadėtinis dar visai neseniai lankė Nataliją Lietuvoje, nes šiuo metu ji filmuojasi naujame projekte: „Pirmiausia jis buvo maloniai nustebintas, kokie lietuviai ramus ir tylus. Taip pat atkreipė dėmesį į švarias Vilniaus gatves, ir žinoma pamatė, kaip visur žalia pas mus.“
Ne tik Natalija, bet ir Peteris sukasi kūrybinėje veikloje: „Peteris yra video prodiuseris, kuria reklaminius filmukus didelėms įmonėms, verslams. Yra labai kūrybiškas, todėl vienas kitą puikiai suprantame.“
Prisiminus sužadėtuvių dieną, Natalijai kyla šypsena: „Diena buvo labai juokinga. Draugas turėjo gražų romantišką planą, o viskas sugriuvo ir pavirto į komediją. Sužadėtuvių dienos rytą mes buvome gražiame kaimelyje ir ryte jis nusprendė paskraidinti droną, čia viskas ir prasidėjo.
Dronui tik pakilus jį apdergė paukštis, po minutės priėjo kaimelio seniūnas kažko paklausti ir jam tik pravėrus burną, dronas prarado signalą ir krito kažkur laukymėje tarp krūmų, brūzgynų ir gyvačių. Keturias valandas ieškoję ir nieko nepešę grįžome į kaimelio kavinukę, kur vietiniai pasakė, kad tas seniūnas, priėjęs prieš tai, yra žinomas „nužiūrėjimu“ ir turintis blogą akį.“
Kavinės darbuotojai Natalijai papasakojo apie įvairiausius įvykius, kai čia pat visi išgirdo kažkokį triukšmą: „Visi ėmėme juokauti, kad čia turbūt seniūnas, išėję į lauką pamatėme, kad tai tiesa, seniūnas atidarydamas automobilio dureles, trenkė ir sulaužė du kavinukės stalus.
Kadangi gandai pasitvirtino, aš čiupau antibakterinio skysčio ir juokais padariau apsivalymo ritualą. Nusprendėme dar kartą pabandyti paieškoti drono – ir radome!“
Tačiau nuotykiai dar nesibaigė, laimingi, išsekę ir alkani įsimylėjėliai sėdo į automobilį: „Paskambinome į vieną taverną užsakyti staliuką ir maisto, atvažiavus iš 50 laisvų stalų mums buvo paskirtas staliukas numeriu 13, pasirodo, tai Peterio laimingas skaičius, tada prisiminėme, kad ir diena birželio 13-oji.
Pavalgius nusprendėme nuvažiuoti iki kalnų, pažiūrėti saulėlydžio, kur siurprizas ir įvyko. Kadangi to visai nesitikėjau ir nebuvau pasiruošusi – tiesiog sustingau, net pamiršau, kad turiu jam atsakyti. Tai po keliu minučių tylos, draugas pakartojo klausimą.“
Prieš Peterį moteris šešerius metus taip pat draugavo su užsieniečiu: „Man turbūt jau būtų keista draugauti su lietuviu. Su savo temperamentu ir garsiu balsu esu panaši į petietę nei lietuvę. Manau, nėra skirtumo, kokios tautybės esi, jei randi žmogų su kuriuo tiesiog viskas „limpa“, būna gera ir tikra, tereikia tik džiaugtis ir tausoti tą laimę.“
