Rokas Spalinskas ir Akvilė Jonušaitė iškėlė vestuves gegužės 13 dieną ne veltui.
Būtent šią dieną prieš 7 metus jie sutiko vienas kitą. Šiemet tai buvo pirmadienis, bet pora norėjo taikyti būtent į tą dieną, todėl nekreipė dėmesio.
Į šventę kvietė 80 žmonių, bet atvyko apie 73. Jaunieji laikėsi tradicijos jaunikiui nematyti nuotakos iki pat ceremonijos. O rengti baltišką ceremoniją įkvėpė bičiuliai Jeronimas Milius bei Karina Krysko.
„Kadangi viskas sukasi aplink gamtą, viskas susiję, tai mums labai surezonavo Jeronimo Miliaus ir Karinos Krysko baltiška ceremonija su krive. Ten buvo ugnis, aukuras, dainos, grūdų aukojimai, palinkėjimai ir panašiai.
Supratome, kad taip pat norime tokių vestuvių po šimtamečiu ąžuolu. Buvo ir upelis, kuris skiria du kaimus Skuodo rajone. Močiutė yra iš vieno kaimo, o senelis – iš kito ir jie susipažino prie to upelio. Taip simboliška, kad upė sujungė dvi šeimas. Mes grįžome prie ištakų ir senolių tradicijų“, – naujienų portalui tv3.lt pasakojo Rokas.
Šventė po ceremonijos vyko beveik ten pat – už kokių 500 metrų nuo šimtamečio ąžuolo, lauke, kur buvo labai daug vietos, mini palapinių miestelis, didelė palapinė su užkandžiais. Lauke stovėjo didelis ilgas stalas, prie kurio buvo galima prisisėsti. Taip pat – kokteilių baras bei pora, kuri „Kamado“ griliuose kepė karštą maistą. Traktoriaus priekaboje buvo padaryta scena, papuošta alyvų žiedais. Visi šoko didžiulėje pievoje, po saulėtu dangumi.
„Kai išsigryninome vestuvių formatą ir supratome, kad bus pagal baltų tradicijas, po ąžuolu, buvo aiškiau ir dėl įvaizdžio. Nusprendėme, kad drabužiai turi būti iš lino. Akvilės suknelę siuvo ilgai, buvo daug primatavimų, o ta pati mergina siuvo ir mano lininius marškinius bei kelnes.
Žiedus žiūrėjome visokiausius. Galiausiai viena juvelyrė patarė, kad vestuviniai žiedai turi būti kuo panašesni vienas į kitą ir kuo paprastesni. Kitomis progomis gali būti ir su akmenukais, deimantais ar panašiai. Tas paprastumas ir simbolizuoja šeimos branduolį. Ant mano žiedo išgraviravome saulę, o ant Akvilės – mėnulį. Tai išėjo paprasti geltono aukso žiedai su simboliais“, – tęsė R. Spalinskas.
Porai didžiausia dovana buvo ta, kad atvyko žmonės, kuriuos pakvietė.
„Bet jei svečiai klausdavo, ko norime dovanų, atsakydavome, kad gali būti ir tiesiog vokelyje. O iš įdomesnių dovanų gavome bulvių tarkavimo mašiną“, – juokėsi jis.
Akvilė po vestuvių pasiliko dvi pavardes ir tapo Akvile Jonušaite-Spalinskiene. Jiems norėjosi, kad liktų ir jos pavardė.
Medaus mėnuo nusikels į ateitį, nes vasarą Akvilei yra pats darbymetis. Kelioms dienoms jiedu buvo išvykę į Platelius, į tokią vietą virš ąžuolų. Ten tokia tylaus poilsio vieta. O sausį planuoja skristi į Balį.
Apie šeimos pagausėjimą tiek Rokas, tiek Akvilė, galvoja.
„Vaikus mes mylime ir jų norime, dabar priklauso ne tik nuo mūsų, bet ir nuo aukštesnių galių. Kai Dievas duos, tada ir bus pagausėjimas“, – sakė Rokas.
Pažinties istorija ir pirmieji pasimatymai
Jaunavedžių pirmieji pasimatymai – romantiški pasivaikščiojimai po saulėtą Klaipėdą.
„Tuo metu lyg buvo „Jūros šventė“, buvome ir mieste, ir prie jūros. Bene labiausiai mus ir jungė meilė gamtai, nuo pat pirmų dienų daug dienų leisdavome lauke, gamtoje, prie jūros“, – prisiminė pašnekovas.
Paklaustas apie santykių išbandymus, jis pripažino, kad buvo ir tokių.
„Drįsčiau suabejoti, ar yra porų, kurios nėra patyrę santykių išbandymų. Mes esame ne išimtis ir tų išbandymų tikrai buvo. Bet dabar atsukus laiką atgal suprantame, kad tie išbandymai buvo tik tam, kad pasitikrintume, kiek kita pusė yra nuoširdi. Viską praėjome ir nusprendėme kartu kurti šeimą“, – šypsojosi vyras.
Sužadėtuvės įvyko Tenerifėje. Ten jie atostogavo su kita draugų pora. O prieš užduodant lemtingą klausimą skambėjo abiejų kurta daina...
„Buvo sunku išlaikyti šią paslaptį, bet labai stengiausi. Rytais eidavome prie vandenyno pasportuoti, pamedituoti, išsimaudyti – vieną iš tų rytų aš kartu atsinešiau ir kolonėlę.
Per ją paleidau dainą, kurią kartu kūrėme karantino laikotarpiu. Akvilė sukūrė tekstą, o aš, nieko nesakęs, sukūriau muziką, įrašiau pas draugą Mindaugą studijoje. Ji suprato, kad čia tas kūrinys, visą jį perklausėme ir tada aš ištraukiau žiedą ir pasiūliau tapti mano žmona“, – sakė jis.
Prasidėjo vestuvių planavimas. Iš pradžių pora neturėjo didelio išankstinio plano, kokia turėtų būti šventė.
„Praėjusių metų gruodį sumąstėme susituokti gegužės 13 dieną, buvo gan nedaug laiko. Išsigryninome, kokių norime vestuvių, kurioje vietoje ir kaip viską išpildyti. Mes viską darėme patys – nuo A iki Z. Iš vienos pusės tai buvo didelis ir sunkus darbas, bet kita vertus buvo smagu prisiliesti net prie pačių mažiausių detalių“, – tikino Rokas.
Na, o jaunųjų pažinties istorija verta atskiro knygos puslapio. Tai įvyko Klaipėdoje, visai nesitikint.
„Su kolega ir geru draugu Jeronimu Miliumi po spektaklio Klaipėdos muzikiniame teatre nuėjome pavakaroti į „Faksą“ šalia Danės upės. Buvo pilna žmonių, neturėjome kur prisėsti, todėl prisėdome prie baro, o ji su drauge sėdėjo šalia. Nei jos atėjo su kažkuo pažindintis, nei mes, bet užsimezgė pokalbis, ji iškart krito į akį.
Jei atvirai, po to vakaro Akvilė dingo, nepaliko jokių kontaktų. Bet man padėjo atkaklumas susirasti ją per „Facebook“. Nebuvo lengva tai padaryti, nes buvo kitaip užsivadinusi. Apie metus bendravome nuotoliu, po to pradėjome susitikinėti ir esame kartu iki šiol.
Man buvo labai įdomu, norėjau tęsti draugystę su ja, tad iniciatyvos nematavau ir neskaičiavau“, – prisiminimais dalijosi „El Fuego“ narys.
