Matydamas išvežamųjų veidus jausdavausi laimėjęs tėvų loteriją. Tiesa, mokykloj kartą pakliuvau į spąstus, buvo nuvežė kažkokiam kolūkiui bulves padėti surinkti. Tai nemanau, kad buvo išmintingas šis žingsnis, nes ta, viena, pagalbine mūsų klasės išvyka rudens gėrybių rinkėjų karjera ir baigėsi.
Bet šie metai jau kitokie. Pradeda rastis nauda. Štai, dar pavasarį norėjau nupjauti senas kaukazietiškas slyvas. Man patinka pjauti. O dar ir uošvis tokį smagų įrankį pavasarį per gimtadienį padovanojo. Bet pati sulaikė. Nuramino. Ji tokia už santarvę ir susitaikymą labiau. Tai gerai, kad susiturėjau – karštą vasarą turėjom smagaus pavėsio, o rudenį iš tų slyvų tkemalio padažą pasidarėm. Gardus dalykas.
Obelų pas mane daug, kokia desetka bus, dalis jau senos, šakos padžiūvę, vaisiai yra, tik visai neparodiniai, tai dar palikau, bet čia jau ženklus apipjaustymas gresia. Bet gal dar ne dabar, vėliau. Tik, prie pat namo augantis senasis Grabšteinas aktyvus, ne brokdarys, labai gardūs vaisiai, tai šis džiugina. Kiek apgenėjau šakas, panašu, kad ilgiau draugausim.
Kriaušė šalia tai milžiniška, o va vaisiai- maži ir niekam tikę. Ten jai kažkoks genetinis bug’as nutiko, visos augalo jėgos skirtos stiebtis į viršų, plėstis, o vaisiai tai šiaip – pakabukai. Bet pjauti negali – vynuogei atrama. Ivanausko rastinukė vaisinga, kaip kokia norveginio lemingo patelė. Vis mąstėm su Kotryna, ką čia daryti su tomis kekėmis. Tai pradžiai atsivilkau Cramo pastolius, surinkau kažkiek, susikrovėm į dubenį, parsivežėm ir Kotryna uogienę pagamino. Neapsakomo skonio ambrozija, nemanau, kad ties tuo sustosim. Rinkti nesunku, lankstytis nereikia. Kiti sako- vyną gamink! Nežinau. Gal ateity? Kol kas man daugiau pasitikėjimo parduotuvių produkcija kelia.
Bet geriausias mano metų derlius, bičiuliai, yra rąstai. Tie, katrie liko nuo žiemą griuvusio tvarto. Ir nuo vasarą griauto senojo namo. Ten, tarp daugybės sutrūnijusių, buvo ir ne tokių prastų, pasilikom juos. Atidėjom į šoną. Pravers, galvojom. Nes čia juk ta situacija, kai sunaikinus gailiesi atėjus poreikiui, o pasilikus dūsauji, kad kam man to reikės, tik vietą užima. Tai va, kartą mane aplankė kaimynas. Jaunas britas gyvenantis netoliese. Taip, tikras IT specialistas nusprendęs auginti Lietuvoje vištas, žąsis ir gal antis. Tiksliai nežinau, jis daug idėjų turi. Tai pamatęs tuos rąstus labai užsigeidė dalį pasiimti. Savo namo remontui. Man nors ir nereikia, bet juk negali taip tiesiog imti ir atiduoti. Tai kelis mėnesius dūsavau prašomas, vis pamiršdavau, mykiau, kad “gal prireiks, palauk”. Nes kai nereikia niekam tai ir tau nevertinga, bet dabar kažkaip gaila skirtis. Taip gražiai guli sklypo pakrašty. Bet vieną dieną paskambinau. Nepasakysiu dabar, kas nutiko. Kažkoks trumpalaikis dosnumas užėjo:
- Atvažiuok, kol nepersigalvojau, - sakau. – Imk, kiek reikia.
- Dabar? Jau? Galiu? Tai aš tuoj.
Ir atlėkė su pagalbininku aplamdytame, žaliame furgone. Paėmė šešis. Išvalys, impregnuos ir panaudos. Žodžiu, ateitis jų akivaizdžiai šviesesnė, nei likusių gulėti.
- Ko nori už tai? – tie vakariečiai nesupranta “imk taip”. Jie negali tiesiog paimti. Už ačiū. Klastą įtaria.
- Nežinau. Kainų dėvėtų ir papuvusių rąstų rinkoje seniai neseku. Kokios tendencijos?
- Tada padarykim taip: aš tau Kalėdoms už tai kelias žąsis paliksiu, dabar dar vištų kiaušinių ir gal antį vieną – kitą. Kai metas kirst ateis.
Kažkur aišku apgavo, bet kas gi atsisakytų tokio pasiūlymo? Paspaudėm rankas ir dar pagelbėjau pastumti nuo svorio pasėdusią mašiną, kad pajudėtų.
Investicijos pradeda atsipirkti. Jei taip toliau – žėk po kokių kelių dešimtmečių ir į pliusą išeisiu. Tendencijos tam labai geros.
P.S. Daugiau apie visas šias istorijas sužinosite lapkričio mėnesį prasidedančiame TV3 projekte „Starkus stato”. Nuoroda į daugiau visokių dalykų apie tai – komentaruose.
