Tai va – tenka daug griauti. Nes tau atrodo, kad viskas yra ne taip. Gal ir būtų taip, jei anksčiau, jei dar veiktų, sveikai atrodytų, bet dabar jau ne taip. Nes sena. Nebelaiko. Netinka. Kai ką jau pati lemtis ir laikas sugriauna, jie gana gerai sąveikauja. Kai ką – sniegas, kaip taip nutiko senam, šimtamečiam tvartui prie namo. Bet yra kam reikia pagelbėti išeiti. Pastūmėti. Nes kitaip nieko nebus. Pats tas senas stogas ar sutriušusi siena nepasikeis, laukti, kol subyrės negaliu, nėra tiek kantrybės. Reikia veikti.
Tada išdygsta radybos. Seni namai yra tokie siurprizai, tik juose ne visi radiniai yra malonūs. Aišku, kaip visur. Kaip toje TV laidoje apie sandėlių karus, kur žmonės perką kažką nemačiomis, o paskui džiūgauja arba gailisi. Žiūrint, kas tau patinka, aišku, ko reikia ir ko tikiesi. Pavyzdžiui, vapsvų lizdas, pats, kaip gamtos kūrinys, yra labai gražus, gležnas, įdomus patyrinėti. Su sąlyga, jei jau be gyventojų. Antraip kyla natūralus konfliktas. Radom pastogėj kelis – tai aš, aišku, ėjau sunkesniu keliu, kol vyrai aplink juos tūpčiojo ir bandė kažkaip iškraustyti, pasisiūliau narsiam žygiui iki krautuvės, chemijos atitinkamos parvežti. Nes kažkas gi turi aukotis. Kai grįžau su penkiais vienetais produkcijos, konfliktas jau buvo praradęs aistrą, lizdai nuimti, trys entuziastai sugelti, o tie skvoteriai iš pastogės – išgyvendinti. Kad pateisinčiau savo nebuvimą mūšiui beblėstant dar pasilipau į viršų, sunaudojau kelias apkabas, gavau vieną taiklų šūvį iš paskutinės, besipriešinančios, paliktos pasaloje ir tiek tos kovos.
Bet šalia kandančių radinių ir šiukšlių būna visai įdomių dalykų. Vienoje vietoje, tarp piesko, pjuvenų ir dulkių, atsirado sena piniginė. Suspindo aplinkinių akys. Išsiplėtė žmonių šnervės. Pūpsančia, sudžiūvusią odą atsargiai pravėręs radau pluoštą reichsmarkių, antrojo karo patrūnijusių pinigų ir suplyšusią maisto kortelę. Vertė tam ne kosminė, būsena popieriaus jau seniai ne algoms mokėti, tad atidaviau vietiniam muziejininkui. Kartu su dar netoliese rastomis keliomis parūdijusiomis kulipkomis – visokių kovų čia būta, vis dar atsiranda palikimas.
Kai kažkiek pagriauni, tenka šį tą pastatyti. Grynai pusiausvyrai atstatyti. Anądien nutiko viduriniosios dukros gimtadienis. Mano ponia – moteriškė vaišinga, sukvietė senelius, dar kelis artimuosius, pokyliui gamtoje susiruošė, tai svečio ant plyno lauko nepasodinsi gi, kalbėjo ji, lėkštėmis ir ką į jas dėti, sakė, pasirūpinsianti. Tačiau sėdimųjų prieglobstį ir stalą teko organizuoti man. Gerai, kelmų ir senų taburečių čia pakanka, atvilkau. O va stalą teko pačiam sukalti. Nėra tai sudėtingas dalykas, bičiuliai: paėmiau kelias senas grindlentes, varžtų, tinkamų balkių kojoms radau ir va – kiemo vidury bestovys staliaus šedevras. Tik vieną patirtį aš jums čia pasakysiu – nėra tokio blogo stalo, kurio neištaisytų didelė staltiesė. Tai pavyko, sakyčiau.
Tiesa, dar ir dušinę aną savaitę surenčiau – sukabinau kelias senas namo duris ir va – spa centras. Uodams, mašalams ir toms, kelioms likusioms vapsvoms tos durys tai nė motais, smalsu jiems, noriai pabendrauti, iš arčiau paspoksot atskrenda. Bet vis jaukiau. Žarną prie siurbliuko šuliny pajungėm ir va – veikia it tį buvęs. Tiesa, mano moterys didelio entuziazmo dėl to nerodo, vanduo šiltas tik 4 sekundes būna, kol iš to guminio vamzdžio visas išbėga, o paskui jau iš gelmių ateina, tai bado gerokai, gelia ir duria. Bet yra ir privalumų – pagaliau baigėsi tas begalinis turškimasis, kaip namie – suprato, kad duše galima ir per vieną minutę nusiprausti.
Gryna edukacija tos statybos, ne kitaip.
Laida „Starkus stato“ žiūrovus pasieks naujame TV3 rudens sezone! Čia turėsite galimybę stebėti apleisto namo statybos darbus, iškylančius iššūkius bei išgirsti patarimus, kaip sutaupyti ir atrasti geriausius sprendimus įsirenginėjant būstą.
