Šį šeštadienį TV3 laidoje „galvOK“ kartu su kitu sporto komentatoriumi Ryčiu Vyšniausku pasirodysiantis Tautvydas naujienų portalui tv3.lt papasakojo apie savo darbo subtilybes, kuriozines situacijas ir paskutines krepšinio varžybas, kurios sukėlė nemažai emocijų.
Sporto komentatoriaus darbas sunkiai atsiejamas nuo azarto, ar pats esate azartiškas?
Proto ribose, be abejo esu azartiškas. Visokie žaidimai, galvosūkiai man nuo vaikystės labai patinka. Noras varžyti yra išlikęs nuo pat jaunystės, kai esi sporto komentatorius, natūralu, kad azartas yra vienas iš pagrindinių sporto impulsų.
Visada norisi laimėti, bet ir pats žaidimas teikia malonumą. Jei dėl kažko varžaisi, kad ir žaisdamas draugiškai krepšinį ir taškai yra skaičiuojami, norisi surinkti daugiau už varžovą.
Koks esate tada, kai nedirbate? Ar užgesus kamerų ir ekranų šviesoms pasikeičiate?
Nėra taip, kad persijungia mygtukas ir tampu kitu žmogumi prasidėjus transliacijoms, nekuriu personažų. Žinoma, tenka kalbėti šiek tiek kitaip, taip pat dėliotis emocijas. Jei rungtynės nesiklosto taip, kaip norėtųsi, tu negali suvaidinti emocijų, jos ateina natūraliai. Po darbų jaučiuosi pavargęs, nebesinori kalbėti, nes visą save atiduodu rungtynėms.
Lietuvoje krepšinis ne veltui vadinamas antrąja religija, daugelį varžybos patikrina ir emociškai. Kaip jums sekasi valdyti emocijas tiesioginio eterio metu ir kartais neleptelti tai, ko žiūrovams nevalia išgirsti?
Paskutiniosios Lietuvos krepšinio rinktinės varžybos prieš Daniją pareikalavo daugybės emocijų tiek man, tiek Ryčiui. Kaip ir sunku džiaugtis šia pergale, bet kaip ir reiktų. Buvo sunku komentuoti rungtynes, pasiklausius įrašo girdžiu, kad ne viskas man pavyko. Teko perlipti per save ir transliuoti kitokia emocija. Būna tokių dienų, kai labai sunku emocijas transliuoti teigiamai. Pagaliau rinktinė padarė taip, kaip reikėjo, palengvėjimas atėjo tiek man, tiek žiūrovams. Būna, kad esi nusiteikęs, lauki didelės taškų persvaros, laimėjimo, esi pasirašęs, kaip kalbėsi pirmuosius du kėlinius, o tokio scenarijau, kad Lietuva gali pralaimėti – nėra. Tada tenka persiorientuoti, perdėlioti scenarijų, ne visada viskas pavyksta.
Ar šiame darbe tenka susidurti ir su kuriozinėmis situacijomis?
Būna kuriozų, kai komentuojant varžybas ekrane dingsta, pastringa vaizdas kelioms sekundėms ir nebežinai, kas vyksta. Tuomet tenka improvizuoti, kad žiūrovas nesuprastų, kad aš nieko nematau. Visokių situacijų būna, bet laikui bėgant prie jų pripranti.
Jūsų profesijoje tikrai netrūksta pačių stipriausių emocijų, tad kaip baigęs darbą sugebate tas emocijas nuslopinti?
Man po rungtynių nesinori apie jas kalbėti pora dienų, norisi nurimti, viską susidėlioti, o tada jau galiu kokį straipsnį parašyti, apžvelgti buvusias rungtinės, peržiūrėti savo darbą, padaryti išvadas.
Neseniai atradau naują pomėgį – žvejybą. Anksčiau mano pomėgis buvo sportas, bet, kai šis tapo darbu, teko ieškotis naujo pomėgio. Kai atšyla orai, griebiu meškerę ir stengiuosi pabėgti nuo darbo, pailsėti.
