Pasitikdama 37-uosius metus, Katerina Voropaj atskleidė, kad jos gimtadienio planai labai žemiški ir paprasti. „Pirmąją dienos pusę praleisiu darbe, paskui planuoju pietų eiti su šeima – mama, sese ir vaikais. Vėliau draugės užsuks į svečius. Man gimtadieniai svarbūs tik šeimos rate, jų nesureikšminu. Man tai – eilinė diena“, – neslėpė ji.
Pataruoju metu Katerinos gyvenimas sukasi apie darbą ir šeimą – labiausiai apie 7-erių sūnų Rojų Patriką, kurio moteris susilaukė kartu su aktoriumi Ramūnu Rudoku.
Naujienų portale tv3.lt – atviras šokėjos interviu apie ryšį su sūnumi, laisvalaikį ir norą, kurį išpildytų antroji pusė.
Kokie jums buvo pastarieji metai?
Vis dar neatsigaunu po pandemijos, prisibijau visokių švenčių bei vakarėlių. Pagrindinės metų šventės kaip vyko, taip ir toliau vyksta, o kitų vakarėlių ir „tūsų“ atsisakiau. Nežinau, gal jau toks amžius. (juokiasi)
Prieš karantiną švenčių tikrai buvo daugiau, dabar visos šventės skirtos sūnui, todėl ir neišlendu į naktinį Vilnių, klubus. Bent jau šiai dienai visos mano pramogos liko praeityje.
Užsiminėte apie sūnų Rojų Patriką. Į ką jis panašėja – ar į jus, ar į Ramūną?
Kai kasdien matai žmogų, sunku pasakyti ar išskirti kažką konkretaus apie jį. Atrodo, kad yra jis koks yra. Bet tiek klasės mokytoja, tiek artimos giminės vienbalsiai sako, kad jis bus arba šokėjas, arba aktorius. (juokiasi) Jis nenustygsta vietoje, dažnai maivosi, tad manau, kad tėvų pomėgiai ir darbas jam persiduoda kažkiek.
Ar pati norėtumėte, kad sūnus suktų į pramogų pasaulį?
Labai norėčiau, kad jis būtų laimingas. O ar jis bus laimingas būdamas šokėju, ar aktoriumi, kasininku ar advokatu man visai neturi reikšmės. Svarbu, kad jis gerai jaustųsi pasirinktoje profesijoje ir kad tai būtų džiaugsmą nešantis pasirinkimas.
Šiemet jūsų sūnus pradėjo eiti į pirmą klasę. Ar buvo jaudulio prieš leidžiant jį į mokyklos suolą?
Sūnus šiuo klausimu yra visiškas ramybės įsikūnijimas, turbūt dar nežinojo, ko tikėtis einant į mokyklą. O aš, kaip ir bet kokia kita mama, tikrai jaudinausi, galvojau, kaip viską suspėti ir suruošti. Anksčiau eidavau į parduotuvę ir net nepastebėdavau kanceliarinių prekių, o dabar einu ir aiškiniuosi, kurie sąsiuviniai, tušinukai tinka, kurie – ne.
Visas pasiruošimas buvo tikra nežinomybė, sukausi kaip išmaniau. Lygiai tas pats buvo, kai jis pradėjo eiti į darželį. Tačiau tik bėgant laikui viskas susistato į vietas ir supratau, kad jaudulys buvo perdėtas. Tačiau tai normalu, nes mes visada bijome to, ko nežinome.
Kokius sūnaus gabumus pastebite?
Kas įdomu, kad anksčiau laisvalaikiu atsiverstavau feisbuką, o dabar – dienyną. (juokiasi) Dėl mokyklos – jam tik sunku būna rytais atsikelti. Man svarbu, kad jis tik norėtų mokytis – mes be problemų, su gera nuotaika kartu darome ir namų darbus. Man pasisekė, kad mano vaikas neprieštarauja man kai pasakau, kad reikia išmokti eilėraštį ar atlikti kažkokią užduotį.
Tiek vaikas, tiek jūs pati nuo pat mažų dienų esate labai energinga ir judri, o jūsų gyvenimą lydi šokis. Ar lieka laiko kitiems pomėgiams?
Dabar stengiuosi daugiau laiko skirti sau. Kas bebūtų keista, tai mano pomėgis yra sportas. Per visą dieną neprisišoku, jau kelerius metus užsiimu fitbokso treniruotėmis. Čia ir sporto, ir kardio pratimų yra. Šis pomėgis man padeda išsitaškyti ir išleisti visą energiją.
Kaip dėl kelionių – ar dažnai išvykstate pakeliauti?
Keliauti tenka, bet kelionės dažniausiai būna poilsinės, pritaikytos pagal vaiko poreikius. Buvo vienas bandymas išvykti į užsienį, bet buvo aišku, kad dar ne laikas važiuoti į istorines vietas ir semtis žinių. Kol kas dar reikia susikaupti ir nusiteikti vaikiškam poilsiui – prie vaikiško baseino arba kalniukų, vandens parko.
Buvo laikas, kai norėjau tiesiog atvažiuoti į užsienį ir visą laiką praleisti ant gulto, paskui atėjo branda – atsirado pomėgis pakeliauti po kalnus, istorines vietas. Praeitą vasarą atradau sportines stovyklas, kuriose viskas įskaičiuota ir kelias dienas gali praleisti net tinklinio aikštelėje.
Kas jūsų gyvenime didžiausias ramstis?
Be abejo, šeimos nariai – mama ir sesė. Šis gimtadienis bus išskirtinis tuo, kad švęsime be močiutės. Iki tol minėjome šventę su močiute, buvom stiprus ketvertas, kurios ir varge, ir laimėj buvo kartu. O paskui – draugai. (šypsosi)
Anksčiau esate minėjusi, kad iki pilnos laimės jums trūksta tik antrosios pusės. Tad išduokite, širdis jau pilnatvėje ar vis dar laisva?
Širdis mano vis dar laisva, esu dar laukime. Atrodo, kad kuo toliau, tuo sunkiau užpildyti tą tuščią kampelį, bet vis dar turiu vilties. Tačiau suprantu, kad įmanoma gyventi ir be antrosios pusės. Bet aišku, norisi, kad būtų šalia vyras, kuris apkabins, paguos ir pabučiuos.
