Julie McFadden, slaugytoja, prisiminė neseniai vykusį pokalbį su sunkiai sergančiu keturiasdešimtmečiu vyru, kuris nenorėjo susitaikyti su mintimi apie savo artėjančią mirtį. 39-erių sveikatos priežiūros specialistė pasakojo, kad pacientas nenorėjo gyventi taip, tarsi jam liko mažai laiko. Jis labai bijojo palikti savo vaikus, rašo thesun.co.uk.
Kaip ji paguodžia pacientus
Norėdama padėti tiems, kurie sunkiai priima savo diagnozę, slaugytoja visada naudoja tuos pačius žodžius:
„Pirmiausia, aš suprantu, kodėl taip jaučiatės ir kodėl taip sakote. Tai nėra sąžininga, tai nėra teisinga. Vienintelis patarimas, kurį galiu jums duoti – tikėtis geriausio, bet ruoštis blogiausiam.“
Ji pabrėžė, kad jei žmogus serga liga, kuri paprastai baigiasi mirtimi per šešis mėnesius, nepriklausomai nuo to, ar jis tai pripažįsta, ar ne, tikėtina, kad taip ir nutiks. Todėl ji visada skatina pacientus apsvarstyti, kaip jie norėtų praleisti likusį laiką.
„Ar norėtumėte būti namuose su šeima ir daryti tai, kas jums svarbu? Ar jums svarbiausia būtų geras skausmo ir simptomų valdymas, kad medicinos specialistai ateitų pas jus? Ar norite iki paskutinės akimirkos kovoti, nors tikimybė, kad tai pakeis situaciją, yra labai maža?“ – klausia ji.
Nors tokie pokalbiai gali atrodyti griežti, slaugytoja tvirtina, kad juos būtina turėti.
Ženklas, rodantis artėjančią pabaigą
Julie visada ragina pacientus susimąstyti apie savo paskutiniųjų gyvenimo mėnesių pasirinkimus. Ji mano, kad net ir sudėtingomis aplinkybėmis svarbu išnaudoti likusį laiką taip, kaip žmogus nori, ir kurti prisiminimus su artimaisiais.
Ji taip pat atskleidė vieną aiškų ženklą, rodantį, kad gyvenimo pabaiga jau netoliese: likus maždaug savaitei iki mirties, žmonės dažnai žvelgia „mirties žvilgsniu“.
„Tai reiškia, kad žmogus tarsi žiūri į tolį, bet nemato nieko konkretaus, arba nukreipia žvilgsnį į kambario kampą ar aukštyn“, – aiškino Julie.
Kartais jie sako, kad kažką mato, tačiau dažniausiai tiesiog sustingsta žiūrėdami į vieną tašką.
