Griežta socialine kritika savo darbuose garsėjantis britų režisierius Kenas Loachas, nešdamas lūžusią ranką įtvare, įžengė į 2019 metų Kanų kino festivalį ir pranešė, kad tai viskas – tuomet 82-jų sulaukęs vyras šiam festivaliui filmų nebekurs. Galiu drąsiai teigti, kad savo karjerą režisierius užbaigė su trenksmu. Nors „Atsiprašom, neradome jūsų“ ir nepakartojo ankstesnio K. Loacho filmo „Aš, Danielis Bleikas“ sėkmės ir nenuskynė Auksinės palmės šakelės, tačiau filmas greitai prasiskynė kelią tiek į kritikų, tiek ir į eilinių žiūrovų širdis.
Filme pasakojama vienos britų šeimos, kuri dėl 2008 metų finansinės krizės prarado kone viską ir kasdien vis labiau grimzta skolose, istorija. Šeimos galva Rikis neturėdamas padoraus išsilavinimo yra priverstas nuolat keisti vienas už kitą prastesnius darbus, kol galiausiai patikėjęs, kad gali pats būti savo likimo kalviu, už paskutinius pinigus nusiperka furgoną ir tampa laisvai samdomu krovinių išvežiotoju.
Deja, bet įmonės žadėtas „pats sau bosas“ darbo principas pasirodo tebuvęs gražus akių dūmimas. Už kiekvieną, net dėl ligos ar svarbių šeimos problemų, praleistą dieną Rikis privalo sumokėti 100 svarų, o pats darbo grafikas toks įtemptas, kad darbuotojai yra priversti vežiotis buteliuką nusišlapinti. Kad yra eilinis korporacijos vergas, Rikis supranta ir tada, kai jam draudžiama už savo pinigus nusipirktame furgone darbo metu vežioti savo dukrą, mat „tai nepatinka klientams“.
Ne ką mažiau dėl duonos kąsnio pluša ir Rikio žmona Abi. Samdoma slauge dirbanti moteris kasdien prižiūri demencija sergančius senjorus, kurie neretai ne tik ją apibraižo, bet ir apšlapina ar net... Na, turbūt supratot. Abi dirba šūdiną darbą tiesiogine to žodžio prasme.
Lyg visko būtų negana, įtampą namuose kelia 16-mečio sūnaus Sebo nuolat priviriama košė. Maištingas paauglys yra per plauką ne tik nuo pašalinimo iš mokyklos, tačiau ir reikalų su teisėsauga dėl savo nuolatinių muštynių, apsivogimų ir grafičių piešimo.
Visa šeima gyvena lyg užsuktame rate, kuriame nematyti pabaigos, – kasdienė rutina, kasdienės rietenos, kasdienis galvos skausmas, kaip apmokėti skolas neverčiant šeimos badauti ir nemiegant gatvėje.
„Atsiprašome, neradome jūsų“ yra iš dalies paremtas tikra istorija, kai 53 metų siuntų išvežiotojas Donas Lane‘as gavo 150 svarų baudą už tai, kad apsilankė pas akių gydytoją dėl diabeto susilpnėjusio regėjimo ir taip praleido darbo dieną. Negalėdamas prarasti daugiau pinigų, vyras nebesilankė pas medikus ir dirbo net nuolat panirdamas į hipoglikemines komas. Galiausiai vyras, ištikimai atitarnavęs savo kompanijai 19 metų, mirė.
Turbūt nesuklysiu manydamas, kad tokių pavyzdžių yra ne vienas ir ne du. Šis filmas nėra patogus, jį žiūrėti nėra lengva. Keno Loacho suburta, regis, niekam nežinomų aktorių komanda perteikia kasdienį vos galą su galu suduriančio žmogaus „užsiknisimą“ taip puikiai, kad vienu metu net pasijaučiau žiūrintis ne filmą, o realybės šou. Gerai ir natūraliai savo vaidmenis atlieka net vaikai, o tai, kad ir kaip bebūtų gaila, galiu pasakyti retai.
„Atsiprašome, neradome jūsų“ palieka kiek nemalonų kartėlį burnoje. Filme pamačiau savo artimuosius, savo kaimynus, tiek ir visiškai nepažįstamus žmones, kurie lygiai taip pat kovoja už sotesnį ir finansiškai ramesnį rytojų. Nors ir pastatytas pagal žmogaus parašytą scenarijų, filmas primena dokumentiką. Greičiausiai pamatę šį filmą, kitą dieną neskubėsite dalintis įspūdžiais su kolegomis ar artimaisiais, greičiausiai neskubėsite jo peržiūrėti ir antrą kartą. Tačiau ši juosta ir nėra tam skirta. Ją reikia „suvirškinti“ ir išanalizuoti pačiam.
Tad kviečiu šiek tiek išlipti iš komforto zonos ir patirti tikrą, jautrų, nepatogų kiną, kuris padės labiau suprasti, ką išgyvena tūkstančiai paprastų šeimų. O jei viena tų šeimų yra ir jūsų – turėsite puikią progą pamatyti save iš šono ir po nosimi sumurmėti: „kaip aš tave suprantu...“.
Raskite laiko šiam filmui, o jis tikrai ras kelią į jūsų protus ir širdis. „Atsiprašome, neradome jūsų“ – jau šį šeštadienį 21:30 per TV3 televiziją.
