Dizaineris viešėjo Marijos Palaikytės ir Inetos Stasiulytės vedamoje tinklalaidėje „Nusirenk iki pusės“, kur pasidalijo savo požiūriu į santuoką, pasitikėjimą, neištikimybę ir net mirties baimę.
„Mano gyvenimas už uždarų durų kaip anekdotas“
Kalbėdamas apie savo asmeninį gyvenimą, Robertas neslėpė ironijos.
„Mano gyvenimas už uždarų durų šeimoje yra kaip anekdotas, vyras grįžta namo ir čiulpia žmonai. Aš varau namo ir esu nieko prieš būti mylintis, nuolankus vyras, kuris turi labai aiškią savo nuomonę. Aš labiau tas Kaligula namie – arba darom, arba darom“, – atvirai kalbėjo dizaineris.
Paklaustas, ar jis geras žmogus, Robertas atsakė filosofiškai:
„Čia sunku pasakyti – geras ar negeras. Ką reiškia geras? Mano šuo mano, kad aš geras. Mano bendradarbiai turbūt turėtų kiek kitokią nuomonę apie mane. Mano artimi draugai – dar kitokią nuomonę. Mano mama, aišku, mano, kad aš geras sūnus. Priklauso, ko paklausi.“
Santykiai ir pasitikėjimas
Būdamas su žmona Agne jau 19 metų, Robertas akcentuoja pasitikėjimą kaip pagrindinę ilgalaikių santykių vertybę.
„Esminis dalykas gyvenime yra pasitikėjimas. Turi žinoti, kad tas žmogus tikrai tave labai myli, tavimi rūpinasi ir bet kokioje situacijoje jis tau bent jau pabandys padėti. Net jei nesutinka su tuo, ką darai, bet sakys: „Nu bent jau pabandom, kad tu pats nudegtum tuos pirštus“.
Tas pasitikėjimas veda mus diena iš dienos. Nėra man geresnės moters gyvenime. Agnė manęs klausia: „Ar yra moteris, dėl kurios sugalvotum mane palikti?“
Čia buvo prieš 10 metų toks lūžis mūsų santykiuose. Sakau: „Žinok, nėra“. Aš kaip bičas nu pažiūriu į Angelina Jolie, man ji labai faina. Monica Bellucci – norėčiau biški paniurkyt. Bet tai niekada nebus tai, ką tu turi užauginęs savo namuose. Savi agurkai ir pomidorai visada bus skaniausi.“
Kalbėdamas apie neištikimybę, Kalinkinas nustebino savo atvirumu ir nestandartiniu požiūriu:
„Visada darykit kuo dažniau, kartokit, džiaukitės gyvenimu. Pasitikėjimą rasti daug sunkiau nei atleisti neištikimybę. Koks skirtumas? Aš draugams visada sakydavau: jeigu, pavyzdžiui, mano žmona norėtų pajodinėti ant kito, kaip aš galėčiau jai jį pakeisti? Ar aš galiu drausti žmogui norėti? Ji vieną gyvenimą viso labo tik turi.“
Paklaustas, ar jo žmona laikosi tokios pačios pozicijos, dizaineris atsakė:
„Nu jo, mes apie tai kalbam, bet mes to nepraktikuojam. Čia juokingiausia dalis – pusė Lietuvos mano, kad mes esam svingerių pora. Parodykit, kas čia mano, aš gal jiems išsiųsiu rašytinį pakvietimą. Gal žmonės nori? Aš apie tai negalvoju, bet jei jūs taip manot – come join, pabandysim kartu.“
„Mano metai dingsta kaip savaitgaliai“
Kalinkinas pabrėžė, kad jo motyvacija yra maksimaliai išnaudoti laiką, nes jis supranta, kaip greitai bėga gyvenimas.
„Visą laiką sakiau nuo senų senovės, kad motyvacija vienintelė – aš mirsiu. Visi mes mirštam ir mano motyvacija yra nugyventi spalvingą, įdomų gyvenimą. Man nereikia po manęs mirties paminklų, niekas manęs neprisimins, kai mirsiu.
Čia rimta situacija, kur, hebra, susivokit: jokie jūsų žygdarbiai nepaliks jūsų gyvų. Vis vien tai baigsis. Aš noriu gyventi dabar ir, deja, suprantu, kaip greitai bėga mano gyvenimo laikas. Pradėjau jausti, kad mano metai dingsta kaip savaitgaliai.“
Apie turtą ir vaikus
Kalbėdamas apie savo vaikų ateitį, R. Kalinkinas atvirai pasakė, kad jo tikslas – užtikrinti jų finansinį stabilumą:
„Noriu pasiekti tokį pragyvenimo lygį, kad mano vaikams netektų dirbti.“
Tačiau vedėjai išsakė savo abejones dėl tokios idėjos.
„Bet jie turi dirbti“, – pastebėjo I. Stasiulytė.
„Neturi jie dirbti, čia yra išgalvotas dalykas. Noriu, kad jie keliautų po pasaulį, turėtų nesibaigiantį pinigų šaltinį. Mano tikslas – padaryti taip, kad jie turėtų šaibų. Jei man nepavyks to padaryti, tada taip, kad dirbtų, bet laisviau“, – paaiškino Robertas.
Dovana Agnei Jagelavičiūtei
Interviu pabaigoje Kalinkinas prisiminė vieną iš savo nutrūktgalviškų nuotykių:
„Mes kažkada turėjome vakarėlį „In Vino“. Atėjau su kita kompanija ir sutikau Agnę Jagelavičiūtę. Išgėrėme porą shotų, pasėdėjome ir ji man sako: „Koks gražus žiedas tau ant piršto.“ Sakau: „Jėzau, nori? Turėk.“ Atidaviau žiedą – tai buvo mano ir Agnės kažkelintų metų sužadėtuvių žiedai.
Ji sako: „Kaip faina, aš gi irgi Agnė!“ Priklaupiu, atiduodu tą žiedą ir sakau: „Jeigu Agnė, tai nesiskaito.“
Ryte atsikeliu namuose – žiedo nėra. Galvoju: „Keista, kur aš jį padėjau?“ Nieko neatsimenu, ranka tuščia ir po truputį ima rastis nerimas. Galvoju: „Gerai, ši faina vakaruška man kainuos kokius 2k, nes reikės greitai užsisakyti naują.“
Kažkuriuo metu būčiau žmonai pasakęs, nes mes šiaip daiktų nesureikšminame – būtume pažvengę, bet vis tiek buvo toks momentas: „Blemba, pragėriau žiedą.“
Lengvame nerime apie vidurdienį gaunu žinutę iš Agnės. Ji atsiunčia nuotrauką su žiedu. Parašau jai: „Na, teks skirtis.“ Ji atsako: „Jo jo, viskas gerai.“
Tai labai juokinga – kai sutinki žmones, kurie yra tavo vaibo ir gerai patūsini, tie žiedai patys išsilaksto į visas puses.“
Visą tinklalaidę galite žiūrėti čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
