Vakaro žarų nutviekstame elinge Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro publika sugužėjusi ne tik iš Lietuvos, bet ir aplinkinių šalių, išvydo Gajaus Žmavco „Garso elipsė“ (Audio Unit) ir Douglaso Lee „Kalista“ (Callisto).
Garbūs svečiai iš Lietuvos nacionalinių ir valstybinių teatrų, koncertinių organizacijų, kultūros įstaigų, verslo, teatro rėmėjai, kritikai, šokio profesionalai ir gerbėjai po premjeros mielai dalinosi savo pastebėjimais apie visus sužavėjusį „Reverb‘ą“.
Naujas choreografinis veidas
Baletmeisteris Petras Skirmantas: „Pirmajame šokio spektaklyje „Garso elipsė“ choreografas Gajus Žmavcas atskleidžia visos trupės gebėjimą šokti sinchroniškai, robotiškai, pagal nusistovėjusius klasikinio kordebaleto kanonus.
Šokėjų individualumui nelieka vietos. Viso pasirodymo metu kolektyvas alsuoja kaip vientisas organizmas. Antrajame spektaklyje „Kalista“ (choreografas Douglasas Lee) situacija kitokia: statytojas suteikia šokėjams galimybę atlikti pas de deux, pas de trois, kurdamas įmantrų choreografinį piešinį.
Šokėjai parodo savo plastinius, techninius gebėjimus. Malonu stebėti, kad KVMT baleto trupė ieško ir sėkmingai atranda tik jai būdingą choreografinį veidą. Negaliu nepaminėti nepriekaištingai atliktą Alexanden Ekman šokio spektaklį „Cacti“ (Kaktusai). Kartelė užkelta labai aukštai, belieka tą lygį išlaikyti“.
„Sveikinimai visai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro bendruomenei su šokio spektaklių diptiko „Reverb‘as“ premjera! Išskirtinėje erdvėje – Klaipėdos elinge – parodyti šokio spektakliai pritraukė dėmesį ir paliko puikų įspūdį. Abu choreografai Gajus Žmavcas ir Douglasas Lee atskleidė didžiulį baleto trupės potencialą! Sėkmingo likusio Klaipėdos festivalio ir iki kitų kartų!“ – sveikino Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus vadovas, buvęs LNOBT baleto trupės vedantysis solistas Eligijus Butkus.
Primena žinomą lietuvišką pasaką
„Eidama į spektaklį įsivaizdavau, kad pamatysiu šviesų ir garso fiestą, o šokėjai ją tik paįvairins. Bet likau maloniai nustebinta – garsas bei šviesa tapo fonu, apie ką byloja ir pats žodis „reverbas“, o pirmajame plane atsidūrė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė. Sunku buvo patikėti, kad šoka mūsiškiai. Fizinė ištverme ir judesių koordinacija jie parodė aukščiausią klasę.
Pirmoje diptiko dalyje „Garso elipsė“ baleto trupė, susidedanti iš 22 narių, pasirodė kaip nedalomas vienis. Choreografui Gajui Žmavcui pavyko sukurti dirbtinio intelekto ir robotų amžiaus dvasią, kurią tarsi kompiuteriu užprogramuotu tikslumu meistriškai perteikė šokėjai.
Antroji diptiko dalis „Kalista“ žalios spalvos ir žalčių simbolikos fone pateikė žiūrovams XXI a. „Eglės žalčių karalienės“ interpretaciją. Gal Douglasas Lee kūrė šį spektaklį, nežinodamas šios lietuviškos pasakos, gal norėjo tik pavaizduoti jūros gelmes, tačiau choreografinė kompozicija, skirta 9 šokėjams, man asocijavosi su povandenine Žilvino karalyste. Ir vėl tikslumas, darna... Manyčiau, kad su šiuo diptiku klaipėdiečiai drąsiai galėtų pasirodyti Lietuvos bei užsienio scenose“, – akcentavo muzikologė, muzikos kritikė Danutė Petrauskaitė.
Muzikologė, profesorė Daiva Kšanienė sako, kad Klaipėdos festivalį pradėjęs vienaveiksmių baletų diptikas „Reverb‘as“ į publiką prabilo visiškai nauja, dar neregėta, šiuolaikinio šokio sujungiančio ir kitų choreografinių žanrų elementus, kalba.
„Garso elipsė“ (choreografija, muzika, kostiumai: Gajus Žmavcas/Slovėnija-Lietuva), atliekamas visos teatro baleto trupės, savo neapsakomu veržlumu, sinchroniško judesio tikslumu, tiesiog prikaustė dėmesį, beveik hipnotizavo.
Stebino ir žavėjo tobula baleto trupės (tarsi klasikinio kordebaleto), kaip vieningo organizmo energetika, perteikiama per itin sudėtingų (o kartais vos pastebimų, net minimalistinių virpčiojimų) šokio judesių griežtumą, kampuotumą, sinchronišką tikslumą, gretinamą su išskirtiniu plastikos lankstumu.
Veržlus, monotoniškas, nenutrūkstamas muzikos ritmo „kalimas“, susiliejęs ir „suaugęs“ su šokio jėga, įvedė vos ne į transo būseną. Su „robotišku“ sceninio veiksmo tikslumu idealiai derėjo paties autoriaus sukurti kostiumai (triko) – vienodi vyrams ir moterims.
Naujas baleto trupės etapas
Anot D. Kšanienės, „Kalista“ devyniems šokėjams (choreografija ir kostiumai Douglasas Lee/Jungtinė Karalystė) perkėlė žiūrovus į romantiškesnę, elingo erdvei artimą atmosferą. (Kalista – graikų mitologijos gamtos deivė ir Jupiterio palydovas).
Žalia, tarsi jūros gelmių spalvos triko aprengti baleto artistai kūrė mįslingą reginį, įkvėptą fantastiškos gamtos stebuklų, vandenų, jūros platybių, keistų vizijų, svajonių...
Šokio kalba šiuolaikiškai plastiška, stulbinamai lanksti, nors nestokojanti pačių sudėtingiausių, netgi akrobatinių, judesių. Puikūs šokėjų duetai, įspūdingos didesnės ar mažesnės grupinės scenos dvelkia nežemiškomis apeigomis, burtais, svajonėmis paslaptingose jūros gelmėse.
Muzikos garso takelis su pulsuojančio, minimalizmui būdingu ritmo pasikartojimu, pasitelkus dideles sintezatoriaus garsines galimybes, nerealius skambesius, susiliejęs su scenos veiksmu, sukūrė mistišką, nežemišką meninį pojūtį.
Ypatingai reikėtų išskirti įspūdingą scenos apšvietimą (šviesų dailininkas Andrius Stasiulis), apgalvotai, taikliai ir jautriai atliepiantį baletų stilistiką ir nuotaiką.
„Labai sustiprėjusi Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupė (vyr .choreografas ir baleto tarnybos vadovas Aurelijus Liškauskas), pajėgi statyti sudėtingiausius įvairių žanrų baleto spektaklius, įžengė į naują etapą, pasiekdama dar aukštesnio profesionalumo laipsnio“,– sako muzikologė, profesorė Daiva Kšanienė.
Žiūrovui leidžiama rinktis
Kompozitorė Loreta Narvilaitė sako, kad šis spektaklis ją sužavėjo ypatingai moderniu požiūriu, išbaigta choreografijos, muzikos ir scenos vaizdo visuma. Visa tai organiškai įsikomponavo į natūralią elingo erdvę.
„Jungiamasis diptiko elementas – išraiškos priemonių minimalizmas – pasireiškė šokėjų judesiuose, kostiumuose, apšvietime ir aštriais skambesiais bei ritmais prisodrintoje muzikoje. Ji buvo transliuojama labai garsiai, ypač antroji – elektroninė dalis (jos garso takelį sukūrė Nicolasas Sávva). Kartais priartėdama prie šokių muzikos ji leido patirti net fizinį žemų tonų dažnių poveikį. Įdomu, kad pats choreografas G. Žmavcas, KVMT baleto trupės meno vadovas, taip pat yra pirmosios spektaklio dalies kostiumų bei garso takelio klavesinui, styginiams ir mušamiesiems autorius. Manau, kad „Reverba‘as“ turėtų tapti sėkmingu KVMT repertuaro spektakliu, kurį pamatyti ypač veržtųsi jaunesnio amžiaus publika“,– linkėjo L. Narvilaitė.
Anot kultūros žurnalistės Ninos Puteikienės, Gajaus Žmavco „Garso elipsė“ kuria it nedidelį totalitarinės visuomenės portretą. Uniforma, mechaniškai judesiai, pulsuojantis muzikinio takelio ritmas, šokio trupė judanti it kolektyvinis gyvūnas, esantis įtampoje, pasirengęs šuoliui, bauginantis savo suspausta energija, nužmogintas, negelbėjantis, tik stebintis.
„Abstraktus šokis tik pasiūlo žiūrovui temą. Visa kitą kuria žiūrovo patirtis. Tačiau tą kūrybinę inspiraciją įžiebia šokio galia – absoliutus sinchronas hipnotizuoja ir kiek svaigina, taip pakviesdamas į kelionę, kurią parengė choreografas su trupe. Net neįsivaizduoju, kaip sutalpinama mažiausiame trupės judesyje tokia energija, kuri it elektros srovė pasiekia tave ir įtraukia būti vienam, atrodo, kvėpavimo takte. Meistrystė. Trupės ir spektaklio kūrėjų.
Toks pat stiprus jausmas lydi ir antrąją dalį – Douglaso Lee „Kalista“. Jeigu „Garso elipsė“ traukė savo bauginančia energija, tai „Kalista“ tiesiog užburia, kurdama jau visai kitokią atmosferą – fantastinės vandens gelmės ir jos gyvenimo kažkur, po tolimo kosminio kūno ledo sluoksniu, esančiame vandenyne.
Jeigu „Garso elipsė“ įtampos suteikia ir raudonos šviesos kontrastingas apšvietimas, tai „Kalista“ pulsuoja raminanti žalia, šviesos pagalba modeliuojami skirtingi scenos vaizdai. Ji gali būti mechaniška, kaip kažkokios, mums nepažįstamos žalios kosminės širdies pulsavimas, gali būti krentanti, kaip paslaptingos saulės spindulių kolonos ar raibuliuojanti sidabro ledo paviršiumi.
Mechanišką „Garso elipsėje“ šokį keičia vandens gyvybių plastika. Atrodo, jauti pačią vandenyno širdį. „Kalistą“ perskaičiau, kaip dedikaciją Klaipėdai – vandens miestui.
Juolab, kad Klaipėdos festivalio scena ant marių kranto ir sujungia savy du pasaulius: žemės ir vandens. Tokio lygio šiuolaikinio šokio trupės, kaip Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro, Lietuvoje kitos nėra. O teatro gebėjimas pakviesti dirbti į Klaipėdą tokius choreografus, kaip Gajus Žmavcas ir Douglasas Lee – rodo paties teatro brandą ir kūrybinį potencialą. Dabar svarbiausia, kad žiūrovai tai pamatytų ir įvertintų“,– sako N. Puteikienė.
Atstato širdies ritmą
„Klaipėdos elingas, jūros kvapas ir oranžinis saulėlydis, į tamsią sceną vienas po kito sinchroniškai žengia šokėjai/astronautai/androidai – „Reverb‘as“ prasideda.
„Garso elipsė“ ir „Kalista“: du talentingi autoriai, dvi dalys tarp kurių yra pauzė atstatyti širdies ritmą ir persikelti į kitą lygį. Jos skirtingos, bet turinčios kažką neapčiuopiamai jungiančio: širdies ritmą reguliuojančią muzikinę temą, kurioje tobuli atlikėjų kūnai ir kolektyvinio judesio susiklausymas pagauna žiūrovą ir nepaleidžia iki galo. Kosminį ilgesį ir įspūdį sustiprina organiškai pritaikytos vaizdo projekcijos ir apšvietimas…“ – dalinasi įspūdžiais šv. Pranciškaus vilties miesto projektų vadovė, muziejininkė Vilija Jonušaitytė-Brosse.
Pasak Klaipėdos turizmo informacijos centro direktorės Romenos Savickienės, „Reverb‘o“ premjera elinge – meno šedevras, kuris sugebėjo sujungti šokį, muziką ir aplinkos unikalumą į vientisą harmoningą visumą.
„Tai buvo ne tik meninės raiškos šventė, bet ir puikus pavyzdys, kaip menas gali sujungti žmones įvairiose erdvėse. Rekomenduoju visiems nepraleisti progos pamatyti šį šokio spektaklį“,– tikina R. Savickienė.
„Klaipėdos festivaliui premjeros vakarą pakluso visi jūrų, vėjų ir lietaus dievai padėję sukurti ypatingą atmosferą istoriniame laivų statyklos elinge. Modernūs skambesiai, juvelyriškai nušlifuoti baleto artistų judesiai užburia. Slovėnų choreografas Gajus Žmavcas prieš premjerą žadėjo parodyti trupę kaip vientisą organizmą ir tai jam puikiai pavyko. Tai tarsi šveicariško laikrodžio mechanizmas nuo kurio negali atitraukti akių“,– akcentavo portalo „15min“ aktualijų žurnalistė Aurelija Jašinskienė.
Teatrologę Jūratę Grigaitienę „Reverb‘o“ premjera nustebino išaugusiu KVMT baleto trupės profesiniu meistriškumu, susiklausymu, ansambliškumu, sinchroniška ir tikslia modernaus šokio plastine raiška, originalia ir dinamiška masinių scenų ir solinių numerių kaita, įdomiu ir labai išraiškingu choreografiniu reljefu.
„Garso elipsė“ pasikartojantis, smegenis „gręžiantis“ garsas, sinchroniški, net kiek robotiški šokėjų judesiai išryškino šiuolaikinio gyvenimo pulsą, kuriame vyrauja automatizmas, rutina, individualybės unifikacija, dirbtinio intelekto invazijos pavojus ir kt.
Tiesa, šią iš esmės griežtą ir tikslią choreografinę struktūrą raudonų prožektorių šviesoje siekė suardyti keli įspūdingai atlikti soliniai šokėjų numeriai.
Antrojoje dalyje „Kalista“ iš esmės keičiasi muzika, atmosfera, nuotaika, spalvinė gama. Ši vienaveiksmė miniatiūra iškilo kaip savotiška atsvara ir kontrastas „Garso elipsė“. Šokėjų judesiai jau daug minkštesni, aptakūs, ne tokie aštrūs ir kampuoti, atkartojantys vandens vilnijimą ir takumą.
Žalia spalva įnešė gyvybės, šilumos, o patys žaliais triko vilkintys šokėjai priminė paslaptingus augalus ar gyvius, plastiškai judančius vandens stichijos ritmu. Griežtai sustyguotą masinį pirmosios dalies judėjimą keičia duetu ar individualiai atlikti šokėjų solo numeriai. Vakarėjantis uostamiesčio dangus, besileidžianti saulė, pajūrio vėjas, modernus šokis ir muzika sukūrė įstabų meninį reginį, kuris įstrigo ir išliks atmintyje ilgam“,– sako J.Grigaitienė.
