Šeštadienio vakarą Bazelyje griaudės „Eurovizijos“ finalas, kuriame pasirodys ir Lietuvos atstovai „Katarsis“. Antrajame pusfinalyje bilietą į finalą iškovoję Lietuvos atstovai pasirodys penktieji.
Paviešino savo mintis
Tiesa, dar gerokai prieš eurovizinę kelionę „Katarsiui“ skriejo ne vieno lietuvio kritika, neva daina „Tavo akys“ nepateks net į finalą. Įvyko kitaip.
Į tokią situaciją sureagavo D. Saparis, paviešinęs savo mintis feisbuke.
„KATARSIS Tarsi jiems reikėtų jūsų leidimo jausti…
Ši savaitė parodė daugiau nei muzikos skonį – ji parodė, kas mes esam kaip visuomenė.
Šie talentingi žmonės, užlipę ant scenos, neišėjo „patikti visiems“.
Jie išėjo BŪTI.
Jie išėjo atvirai pasakyti, KĄ JAUČIA.
Bet kai tik kas nors išeina iš kai kurių lietuvių suvokimo rėmų, dauguma jų iškart pasiruošę pjauti.
Vos tik mūsų šalyje atsiranda kažkas nepatogaus, nepažinaus – tuoj puola su fakelais.
Kaip viduramžiais. Tik dabar, vietoj šakių – purvini komentarai.
Vietoj laužų – savų talentų nuteisimas skaudžiais klaviatūros smūgiais.
Kiek pykčio ir šūdo išlindo iš daugelio lietuvių burnų.
Tarsi bijotų, kad jauni žmonės gali būti drąsūs, kitokie, gilūs, tikri.
Tarsi jiems REIKĖTŲ JŪSŲ LEIDIMO JAUSTI.
Blogiausia – ne tai, kad kažkam nepatiko.
Ši daina ir situacija apskritai nėra apie „patinka / nepatinka“.
Blogiausia – kaip kai kurie, dvigubai vyresni už juos, su panieka reagavo į TIKRĄ jausmą.
Tarsi tai, kas giliau nei „gražu – negražu“, jiems yra grėsmė.
Kai atėję jautrūs „vaikai“ išdrįso parodyti, ką tikrai jaučia…
O kiti, NEŽINODAMI, KAS YRA JAUSMAS ir neturėdami jokios empatijos,
Bando užklijuoti jiems burnas…
Buvo, kas sakė, kad „Katarsis“ scenoje atrodė kaip elektrikų brigada.
O aš mačiau žmones, tarsi žengiančius per liepsnojančią Baltijos jūrą basomis.
Jų akyse mačiau lietuviškos vasaros liūtį – ne dirbtinę.
Bet tikrą, kurios neįmanoma būtų suvaidinti.
Ši daina – ne apie nupudruotus fasadus ir ne apie blizgančius gelikus.
Ji – apie griūvančius vidinius namus.
Apie skausmą, kuris per akis randa kelią pas kitą.
Apie tuos, kurie verkia sapnuose, nes dieną jau nebegali.
Apie VILTĮ išlipti iš tamsos.
Apie tai, kas lieka, kai šviesa užgęsta.
Šita karta nekalba patogiai.
Jie išrašo savo randus garsais.
Ne džiugesiu ir feikinėm šypsenom įtinka – jie išgyventu skausmu atveria.
Ir būtent todėl tiek daug žmonių, praėjusių depresijos slenksčius, jų dainoje atrado šviesą.
Nes kai viduje ir gyvenime viskas griūva, nebereikia jokių fejerverkų.
Reikia kažko, kas pasakytų: „AŠ IRGI TEN BUVAU“.
Bet ne – užuot išklausę, mes teisiam.
Tarsi kitų skausmas būtų tik dar viena dekoracija kai kurių komentatorių gyvenimui…
Kuriame nieko daugiau nėra – tik dekoracijos.
Tarsi menas turėtų tik linksminti.
Tarsi tik su lakuotom „lakierkom“ ir tik nuogais papukais verta lipti į sceną.
Kaip greitai tampame kritikais ir purvo ganytojais.
Kaip sunkiai priimam tai, kas netelpa į pažįstamą rėmą.
Kaip greitai smerkiam tuos, kurie kalba kita kalba – savo sielos kalba.
Ne visiems turi patikti muzika ar žanras.
Bet, kritikuojantys tėveliai, atsiminkit:
Kai vaikai jaučia, kad atstumiat jų drąsą būti savimi – JIE IŠMOKSTA TYLĖTI.
Ir kiek daug nieko nebejaučiančių lietuvių vis dar moko jaunus žmones bijoti BŪTI SAVIMI.
Bet šių metų Lietuvos atstovams jūsų purvas – jau nebeįdomus.
„Katarsis“ padarė tai, ko daug kas neišdrįsta per visą savo gyvenimą:
Jie atėjo tokie, kokie yra. Ne pataikauti. Ne įtikti. O atverti jausmą.
Jie atėjo nuogom sielom – ir buvo išgirsti.
Jie NEBIJOJO. Išdrįso. Ir jiems pavyko.
Už tai jiems – didelis AČIŪ.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
