Visada žinojo, kad skraidys
„Kai man buvo 11 metų, vienos ekskursijos metu gavome progą įsėsti į malūnsparnį. Jo vidus, pojūtis sėdint kabinoje mane taip pakerėjo, kad grįžau namo ir iš karto papasakojau tėvams naują planą – būsiu pilotė“, – svajonės pradžią prisimena mergina. Nuo tos dienos Julija šios minties taip ir nepaleido: nepaisant to, kad pati lėktuvu daug nekeliavo, kryptingai siekė vieną dieną jį valdyti.
Reikia matematinio bei erdvinio mąstymo
Fizika, matematika, tikslieji mokslai – norintys valdyti lėktuvą privalo puikiai valdyti ir skaičius. „Prie matematikos bei fizikos žinių prisideda ir inžinerija bei, žinoma, žmogiškosios savybės: šalti nervai, puiki reakcija, atidumas, koncentracija. Instruktoriai visada moko mąstyti ir strateguoti bent porą sekundžių į priekį, nes lekiant milžinišku greičiu, veikti esamame momente neužtenka – kol pagalvojai apie vieną ar kitą tašką, jau spėjai jį praskristi“,– pasakoja penkis metus pilotės kėdės siekusi Julija.
„Nors visada žinojau, ko noriu ir kryptingai siekiau savo tikslo, buvo akimirkų ir kai sudvejodavau. Tačiau tai įvyko ne dėl savęs, o dėl rinkos – aviacijoje pilotų paklausa labai svyruoja, todėl bijojau, kad kol pabaigsiu mokslus, manęs tiesiog nebereikės. Vis dėlto reikėjo“, – šypsosi švelnių bruožų, bet ypač pasitempusi šviesiaplaukė ir priduria, kad galimybių tapti pilotu daugėja: atsiranda specialių kursų, privačių mokyklų.
Svorių nekilnoja, todėl profesija nėra vyriška
Laidos „Pasaulis pagal moteris“ vedėjai Renatai Mikailionytei paklausus, ar ši profesija nėra vyriška, Julija randa subtilų moterišką atsakymą: „Juk svorių jokių nekilnojam, tai ir nėra vyriška. Pagrindinis vertinimo kriterijus tikrai nėra lytis – labiausiai vertinama tavo patirtis. Aišku, kartais, esant žvarbiam orui, kapitonas pasiūlo už mane apžiūrėti lėktuvą, tačiau aš visada atsisakau – tai yra mano pareiga ir privalau viską pamatyti pati“, – aiškina atsakinga specialistė.
Žemiški rūpesčiai lieka apačioje
Paklausus, kokie pokalbiai rezgasi pilotų kabinoje, pašnekovė paaiškina, kad skrendant vieną ar dvi valandas laiko atokvėpiui ar pokalbiui beveik nėra – vos baigus pakilimą, vėl reikia pradėti ruošis leidimuisi. „Na, o skrendant daugiau – tris, keturias valandas – lieka laiko ir vienai kitai filosofinei minčiai. Geriausia tai, kad virš debesų visada šviečia saulė, taigi žemiškos problemos kartu su debesimis, tikrąją ta žodžio prasme, lieka apačioje“, – romantiškas skrydžio detales atskleidžia Julija. „Pavyzdžiui, praėjusią savaitę matėme nuostabų rūką ir iš jo išlindusį Vilniaus televizijos bokštą. Tokios vaizdo iš žemės niekada nepamatysi“, – sublizga pilotės akys.
Plojimų lėktuve negirdi
– O ką manote apie plojimus lėktuvui nusileidus? – smalsauja Renata.
– Mes jų tiesiog negirdime, – šypsosi pilotė. Tačiau jau saugiai esant ant žemės ir atidarius duris, galime girdėti padėkas už gerą skrydį. Kur sėdėti lėktuve, jeigu bijote aukščio, keliuose oro uostuose jau teko leistis Julijai bei kodėl verta tapti pilote – žiūrėkite šeštadienį 9.30 val. per TV3.
