Šį savo laiką dainininkas vadina auksiniu, todėl jo nevargina nei įtempta dienotvarkė, nei vienas po kito keičiami miestai, nuolatiniai skrydžiai ar kelionės traukiniu. Lietuva visada būna jo maršrute, čia operos solistas grįžta ne tik pasimatyti su išsiilgtais artimaisiais ir draugais, bet ir paskanauti pamėgtų varškės blynelių su uogiene.
- „Vilnius City Operos“ „Onegine“ įkūnijate Lenskio personažą. Koks jis ir kuo skiriasi nuo anksčiau kurtų lenskių?
- Lenskio vaidmuo tapo tarsi vizitine mano kortele. Jo vaidmenį atlikau įvairiuose Europos teatrų pastatymuose, dirbau su legendiniais teatro režisieriais: Peteriu Steinu, Kzysztofu Warlikowskiu, Robertu Karsenu ir kt. Vilniškis spektaklis mus perkelia į gūdžius sovietmečio metus, tad tai neabejotinai atsispindi ir personažų charakteriuose. Įtarumas, užsisklendimas, savo erdvės neturėjimas, sakyčiau, dar ir naivumas kontrastuoja su meile, artumu, galiausiai tragiška istorijos atomazga.
Neseniai viešėdamas Maskvoje apsilankiau viename restorane, kurio interjeras sukurtas 1980-ųjų stiliumi, toks pats ir meniu. Pagavau save galvojant, jog tai – jau vintažas ir egzotika net ir man pačiam, nors puikiai pamenu tuos metus. Tarsi Grūto parkas, kur kasdienio gyvenimo detalės sentimentaliai primena apie praeitį, į kurią grįžti nenorėtume.
- Kaip atsiradote „bohemiečių“ gretose?
- Gan skeptiškai vertinu įvairius bandymus šį Puškino–Čaikovskio šedevrą perkelti ar pritaikyti kitokiam kultūriniam gruntui, tačiau, mano nustebimui, šis režisierės Dalios Ibelhauptaitės bandymas visai pasiteisino. „Vilnius City Opera“ – jaunas veržlus kolektyvas. Daugelis, matyt, galvoja, kam reikia dar vieno operos teatro, kai kitoje gatvės pusėje yra Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras? Gal ir per didelė prabanga Vilniaus miestui turėti kelis operos teatrus… Bet juk Gedimino prospekte yra ne tik Nacionalinis dramos teatras, ar ne? Manau, kad uždrausti, sunaikinti visada yra lengviau nei sukurti. Kitąmet šis kolektyvas švęs 10 metų jubiliejų, o tai šį bei tą pasako, tiesa? Man visada malonu būti pakviestam dainuoti šiame ir kitoje gatvės pusėje esančiame teatre.
- Šiuo metu daugiausia laiko praleidžiate Londone, daug keliaujate. Turbūt Didžiosios Britanijos sostinę jau laikote savo tikraisiais namais? Koks tai miestas? Kokia ten aplinka?
- Baisu net pagalvoti, kad Londone praleidau dvigubai daugiau laiko nei studijuodamas ir gyvendamas Vilniuje, nors, tiesą sakant, namuose praleidžiu tikrai nedaug laiko. Prisijaukinti Londoną nebuvo sunku. Atvažiavau čia 2001-aisiais ir pakliuvau tiesiai į meno, bohemos „grietinėlę“, sutikau įdomių žmonių, nuo Stingo iki princo Čarlzo! O kur dar susitikimas su Lučianu Pavarotti, kurio niekada nepamiršiu. Londonas man buvo tikrai dosnus siurprizais.
Jau šešeri metai gyvenu savo svajonių namuose, pačiame miesto centre esančiame lofte. Visada troškau tokios urbanistinės erdvės. Nors esu visiškas miesto vaikinas, įsigijęs vasarnamį Prancūzijos pietuose, atradau priebėgą ir ramybę gamtoje. Tik labai sunku ištrūkti iš darbų sūkurio ir ten nuvykti! Net ir į jūsų klausimus atsakinėju „Eurostar“ traukinyje… O vasarą net trims mėnesiams iškeliausiu į JAV dainuoti prestižiniame „Santa Fe“ operų festivalyje. Tačiau dabar mano aukso amžius, būtų kvaila to neišnaudoti.
- Tačiau įtemptame maršrute vis išnyra ir Lietuvos stotelė. Koks šiandien likęs ryšys su gimtąja šalimi? Ko labiausiai pasiilgstate, o kas erzina?
- Mano ryšiai su Lietuva nenutrūko, anaiptol, sakyčiau, net sustiprėjo. Čia dažnai grįžtu dainuoti operose, festivaliuose. Džiaugiuosi, kad pelniau pripažinimą savo šalyje, esu apdovanotas ne vienu valstybiniu apdovanojimu. Neslėpsiu, didžiuojuosi tuo, man tai – didelė paskata.
Visada nepaprastai laukiu susitikimų su šeima ir artimiausiais draugais. Pasiilgstu visko: Nidos pušų, Vilniaus senamiesčio, lietuviško teatro, skaniausių varškės blynelių su uogiene, net susiraukusių pardavėjų. O grįžus į Lietuvą, akis labiausiai bado auganti beraščių ir labai siauros pasaulėžiūros žmonių karta. Didelę dalį kaltės turėtų prisiimti komercinė televizija, kurios programos – kaip niekada žemo profesinio lygio. Pasigendu ir tolerancijos. Be to, nepakenčiu kompetencijos stokos bei hipokritų, kurių apstu tiek valdžioje, tiek bažnyčioje.
- Kokia buvo Jūsų pažintis su muzika? Ar tai, kad gyvenimą siesite su muzika, jau buvo nulemta vaikystėje? O gal svarstėte ir kitokius scenarijus? Kuo dar galėtumėte save įsivaizduoti?
- Prisipažinsiu, kad į operos pasaulį patekau atsitiktinai, nors nuo mažumės savo ateitį siejau su muzika, o paauglystėje svajojau tapti aktoriumi. Taigi, mano siekiai išsipildė su kaupu: dabar ir dainuoju, ir vaidinu! Praleidęs tiek metų scenoje, nelabai ir įsivaizduoju, ką dar gyvenime galėčiau veikti. Tiesiog niekada nekėliau sau tokio klausimo, o ir kam?! Man visai neblogai sekasi. Ateityje tikriausiai norėsiu perduoti savo žinias kitiems. O gal bus taip, kad sėdėsiu savo vasarnamio terasoje, spausiu vyną, auginsiu kelis didelius šunis ir į muzikos pasaulio pusę net žiūrėti nenorėsiu.
- Šiandien esate garsus operos solistas. Ir aktorius. O kuri veikla scenoje kelia daugiau iššūkių?
- Svarbu, kad žiūrovas manimi patikėtų. Patikėkite, tai nėra lengvas uždavinys. Dainavimas be dvasios būtų tik paprastas garsų leidimas. Skrupulingai atlieku namų darbus, atsakingai ruošiuosi kiekvienam vaidmeniui, be to, visapusiškai save kasdien lavinu, nes scena peršviečia atlikėją kiaurai, tarsi rentgeno aparatas. Vargas tau, jei esi tuščias ir neturi nieko prasmingo pasakyti.
- Kokie jausmai apninka būnant scenoje? Ar tai tikrai yra kaip koks „narkotikas“, be kurio negalima gyventi?
- Galiu tik patvirtinti mitą, kad scena – magiška vieta. Kartą, dar būdamas studentas ir neturėdamas didelės patirties, perėjau per sceną vilkėdamas paltą. Viena garsi operos dainininkė tada davė pylos, kad drįsau eiti scena, tarsi vaikštinėčiau kur gatvėje. Pasiilgstu viso kūrybinio proceso: darbo su režisieriumi repeticijų salėje, man patinka jaustis pavargusiam po repeticijos vakare, man artimas grimo kvapas ir ta tyla salėje, kai dainuoju, man patinka į akis plieskiantys prožektoriai. Turbūt skambės kiek neįprastai, bet man patinka prikaustyti žiūrovo dėmesį. Būdamas scenoje, atiduodu daug, bet daug ir pasiimu.
- O kas Jums svarbiausia bendraujant su žmonėmis? Kurios savybės žavi, o kurios atstumia?
- Intuityviai jaučiu tikrumą ir žmogišką šilumą, tad ir stengiuosi būti apsuptas tokių žmonių. Man patinka kuriantys žmonės, kitokie tiesiog neįdomūs, nešvaistau jiems laiko. Esu diplomatiškas ir bendrauju su įvairiais žmonėmis, bet ne kiekvienas tampa mano draugu.
- Negaliu nepaklausti apie meilę. Kiek šis jausmas Jums svarbus ir ko jau spėjo išmokyti, ką padėjo suprasti apie žmones, save?
- Nesileisiu į sentimentalią analizę apie meilę! Kiekvienas ją suprantame kitaip. Meilės spalvų bei atspalvių yra daug ir visokių. Esu laimingas, kad patyriau šį jausmą ir išgyvenu jį nuolat. Be meilės būčiau tik teatrine butaforija!
- Laisvo laiko turbūt turite nedaug, tad kaip jį išnaudojate? Kaip pasikraunate energijos, atsipalaiduojate, ilsitės?
- Turiu daug įvairių pomėgių. Mielai sukuosi virtuvėje, esu aistringas kelionių mėgėjas, stengiuosi bent kartą metuose aplankyti kokią svečią egzotišką šalį. Šį bei tą jau nusimanau ir sodininkystėje. Man nesvetimi ir patys paprasčiausi žmogiški malonumai, labiausiai vertinu laiką su artimaisiais. Gero vyno taurė ir gera kompanija – ir aš jau rojuje!
- Ar atskleisite didžiausią savo svajonę?
- Norėčiau nugyventi gyvenimą taip, kad sėdint supamojoje kėdėje ir gurkšnojant vyną, užliejus prisiminimams, šyptelėčiau į ūsą ir pagalvočiau, jog gyventi tikrai vertėjo.
